1950 metais iš Kairo traukiniu nuvykau į Aziutą, Egipte, norėdamas aplankyti Lilianą ir apžiūrėti jos prieglaudą. Nepaprastai kelionės išvargintas, apie vidurnaktį pagaliau buvau pas ją. Liliana jau miegojo, tačiau svečių kambaryje radau puodelį karšto šokolado ir raštelį: „Labas, Les! Linkiu gerai pailsėti. Lil".
„Ar šioje žemėje yra moterų, panašių į šią? - pagalvojau aš. - Įdomu, su kokia asmenybe aš susitiksiu rytoj?"
Ryte mane pasveikino stambaus kūno sudėjimo, linksma amerikietė dama. Ji spinduliavo laime, plačiai šypsojosi ir turėjo puikų humoro jausmą. Į savo darbą ji nežiūrėjo susirūpinusiu žvilgsniu, tad atrodė, kad pamaitinti tūkstantį vaikų kiekvieną dieną buvo tiesiog jos gyvenimo būdas.
Greičiausiai ji galvojo, jog aš rūpinuosi už mus abu, nes aš niekaip negalėjau suvokti, kaip ji įstengia pamaitinti tiek daug žmonių. Liliana buvo nepaprasto tikėjimo moteris. Būdama linksmos dvasios ji nuolatos prieglaudoje skleidė juoką ir gerą nuotaiką.
Tokią veiklą Liliana Trešer pradėjo 1911 metais, priglausdama vieną sergantį vaiką. Nuo tada namais prieglaudą vadino daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių. Dvylikos akrų teritorijoje dabar gyveno daugiau nei penki šimtai vaikų ir našlių.
Kartą Lilianos paklausiau: „Kas gali būti didingiau už tai, ką tu bandai atlikti Egipte?"
Ji pažvelgė į mane ir su liepsnelėmis akyse atsakė: „Stengiuosi gyventi taip, kad galėčiau ką nors realaus ir apčiuopiamo perduoti naujai kartai. Norėčiau jiems perduoti Kristaus charakterio savybes ir stengiuosi įtikinti vaikus, kad jei jie pasitikės Dievu, viskas bus gerai.
Manau, kad mokydama juos tikėti Dievu, aš darau tai, kas geriausia, ir į plačiuosius gyvenimo vandenis jie išplauks kupini pasitikėjimo. Aš stengiuosi perduoti jiems maldos ir draugystės jėgą, kad rasti išeitį jie galėtų pamokyti ir kitus. Norėčiau parodyti šiems vaikams aukos didingumą ir svarbą. Norėčiau, kad jie žinotų, jog jei nebūčiau atvažiavusi į Egiptą, apleisti jie galėjo mirti".
Ji norėjo, kad jie žinotų tai ne todėl, kad troško pagarbos, bet tam, kad jie suprastų, kaip svarbu krikščionims taip gyventi.
Islamiškoje žemėje Lilianos Trešer našlaičių prieglauda yra tarsi švyturys, spinduliuojantis Jėzaus Kristaus meilę Egipto tautai. Tūkstančiai čia užaugusių vaikų vadina ją „mama Liliana", nes ji buvo vienintelė mama, kurią jie turėjo.
Ji žinojo, kaip padėti žmonėms, nesvarbu, ar jie amerikiečiai, anglai ar egiptiečiai. Šiuo klausimu ji turėjo labai tvirtą požiūrį. Negavusi pinigų vaikų maitinimui iš Amerikos, ji kreipdavosi į Egipto turtuolius.
Jei jai ko nors reikėdavo, nuvažiuodavo pas turtingą žmogų ir pasibelsdavo į jo duris, o kai pastarasis pakviesdavo ją prie pietų stalo, ji pasakydavo: „Deja, kol negausiu pinigų, negalėsiu suvalgyti nė kąsnelio, nes alkani mano vaikai. Duokite pinigų, kad galėčiau pamaitinti savo vaikus. Aš noriu nupirkti tūkstantį svarų ryžių". Žmonės duodavo jai pinigų, kadangi ji jų tiesiog išsireikalaudavo. Gavusi pinigų, ji tardavo: „Dabar galiu su jumis ir papietauti".
Liliana Trešer visada būdavo kviečiama į prezidentų ir ministrų pirmininkų rengiamus pokylius. Palydėta į oficialiuosius pobūvius, ji įeidavo spinduliuodama džiaugsmu, ir visi susirinkusieji sutikdavo ją didžiulėmis ovacijomis. Vedantieji paprastai pristatydavo ją taip: „Ponai ir ponios, didingoji Liliana Trešer - Nilo motina".
Ji buvo aukšta ir apkūni. Į oficialius priėmimus ji eidavo gražiai apsirengusi, ori kaip karalienė. Kartais iš visų iškilmėse dalyvaujančių aukštas pareigas užimančių žmonių tik ji viena susilaukdavo aplodismentų. Nors Liliana Trešer gyveno kartu su vargšais ir teturėjo mažą kambarėlį, ji žinojo, ką reiškia akis į akį bendrauti su Egipto milijonieriais.
Liliana nebuvo pamokslininkė, nors vienu metu ji tarnavo kaip pastorė klestinčioje sekmininkų bažnyčioje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji buvo apsukri bei gabi verslininkė. Ji pasižymėjo tokia drąsa, jog galėjo bendrauti su bet kuriuo žmogumi. Kai jai pritrūkdavo pinigų vaikų maitinimui, ji tiesiog ateidavo jų pasiimti. Kai ji pabelsdavo į duris, nesvarbu, karaliaus ar varguolio, visi žinojo, kad turi paruošti pinigines.
Nepaprasta misionierė
Liliana buvo neįtikėtina misionierė, kuri Afriką bei Egiptą pasiekė per Ohają ir Karoliną. Gimusi Floridoje sėkmingo verslininko, Romos kataliko, šeimoje, vėlyvoje paauglystėje ji pati susidomėjo Biblija ir vieno draugo lankomoje Biblijos studijų grupėje atgimė.
Kartą ji rašė, kad „išsigando", supratusi, jog užaugo vadinamojoje krikščioniškoje Amerikoje ir nieko nežinojo apie pačią puikiausią visų laikų Knygą, kurią ji pamatė vienos draugės namuose Atlantoje, ir nenurimo, kol jos neįsigijo.
Kurį laiką Liliana mokėsi Dievo Biblijos mokykloje Cincinatyje, po to išvyko dirbti į Šiaurės Karolinos našlaičių prieglaudą. Baigė Biblijos mokyklą Šiaurės Karolinoje, kur priėmė Šventosios Dvasios krikštą.
Nors bažnyčia, kurioje ji tarnavo pastore, klestėjo, ji išvyko padėti vienam evangelistui, o vėliau sugrįžo į Šiaurės Karolinos našlaičių prieglaudą. Pastarojo evangelistinio turo metu ji susižiedavo, tačiau jaunojo vyro širdis nebuvo atsidavusi misijoms, todėl, likus dešimčiai dienų iki 1910 metais suplanuotų jungtuvių, ji nutraukė sužieduotuves (vėliau ji tai įvardijo kaip visko atidavimą Dievui) ir, nepaisydama stiprių šeimos protestų, išvyko į Afriką. Kartu išvyko ir jos sesuo, labai daug padėjusi sunkiu persekiojimų metu, kuriuos Liliana patyrė prieš atrasdama savo tikrąjį pašaukimą.
1912 metais ji buvo priskirta prie Dievo bažnyčios Klivlende, Tenesio valstijoje, JAV, o 1916 metais Aziute, t. y. Egipte, daugiau nei 200 mylių nuo Kairo, ėmėsi globoti penkiasdešimt vaikų. Dar po trejų metų ji prisijungė prie Dievo Asamblėjos (Asamblies of God) bažnyčių.
Viena jos, kaip „mamos", funkcijų buvo priimti atnešamus pamestinukus. Jei tai būdavo mergaitės, paprastai nedelsdama jas pavadindavo „Lilianomis".
Liliana palaidota prieglaudos sklype Egipte. Ji buvo viena nepaprasčiausių moterų, kurias kada nors man teko sutikti. Tai tikra dvasinės jėgos pionierė. Kupina Šventosios Dvasios ji pademonstravo ypatingą krikščionybės formą. Šiuo metu ji džiaugiasi dangiškais turtais, nes, gyvendama šioje žemėje ji tikrai daug atidavė.
Jos gyvenimas liudija, kad didelius darbus dėl Dievo mes galime atlikti tik tuomet, kai prieš tai gerai atliekame mažus.
Pagal kn. „Pioneers of Faith"
paruošė Donatas Bulskis