Febė Palmer (Phoebe Palmer) gimė 1807 m. gruodžio 18 d. Niujorke, augo griežtoje metodistų šeimoje. Įtikėjo dar jaunystėje, tačiau pirmaisiais metais jai teko grumtis dėl savo įsitikinimų, nes savo atsivertimo negalėjo įrodyti tradicijų besilaikantiems metodistams.
1827 m. Febė ištekėjo už labai gerbiamo gydytojo Valterio Klerko Palmerio (Walter Clerk Palmer). Pirmąjį bendro gyvenimo dešimtmetį Palmeriams teko daug iškentėti: jie neteko trijų iš keturių jiems gimusių vaikų.
Febė vis uoliau ieškojo gilių religinių išgyvenimų, kuriuos patirdavo kiti. Ji jautė kaltę ir širdgėlą dėl pirmųjų dviejų sūnų mirties. Į jų mirtį ji žiūrėjo kaip į Dievo nuosprendį jai dėl to, kad nevisiškai Jam atsidavė.
1831 m. Palmeriai į savo namus priėmė Febės seserį Sarą ir jos vyrą. Sara įtraukė Febę į religines studijas, maldos susirinkimus ir įvairius susibūrimus. 1835 m. tokie suėjimai išaugo į Biblijos studijas Palmerių namuose, kurios buvo žinomos kaip „antradieniniai susirinkimai, siekiant šventumo". Būtent šiuo metu Febė neteko antrosios dukters Elizos, kuri žuvo vaikų kambaryje kilusio gaisro metu. Nors Febė nepaprastai sielvartavo dėl šios tragedijos, Dievas ją paguodė, ir netrukus jos širdgėlą pakeitė šlovinimo giesmė. Praėjus dvejiems metams po dukters Elizos mirties, Febė galutinai nusprendė visiškai pasišvęsti Dievui. Nuo tada jos gyvenime vis stipriau pradėjo veikti Dvasios jėga.
1840 m. Febė perėmė vadovavimą antradieniniams susirinkimams. Ten buvo padėtas pamatas mokymui apie šventumą, atsidavimą ir „visišką pašventinimą" arba „antrąjį palaiminimą", kurį sekmininkai vėliau pavadino „Šventosios Dvasios krikštu".
Febės tarnavimui augant, į susirinkimus ateidavo daug metodistų vyskupų ir vadovų. Netrukus ji susilaukė didžiulio savo tautos bei tarptautinio susidomėjimo.
Kartu su vyru Febė keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą ir Angliją, kur mokydavo bei pamokslaudavo. Jos vedamų susirinkimų metu stipriai veikė Dievo jėga, tūkstančiai žmonių patirdavo nuostabius atsivertimus.
Febė yra žinoma ir kaip rašytoja, kūrusi eilėraščius bei giesmes, išleidusi kelias bestseleriais tapusias knygas. Iki pat savo mirties 1874-aisiais ji redagavo žurnalą „Šventumo vadovas" (The Guide to Holiness). Febės Palmer tarnavimas davė pradžią Šventumo judėjimui (The Holiness Movement). Vėliau kilęs sekmininkų-charizmatų judėjimas perėmė daug Febės Palmer vartotų terminų ir doktrinų. Todėl ją pagrįstai galima vadinti šių dviejų judėjimų motina.
 |
Smitas Vigelsvortas (Smith Wigelsworth) buvo vienas garsiausių šio amžiaus apaštalų. Tačiau kažin ar būtų jis taip išgarsėjęs, jei ne žmonos Polės pagalba bei įtaka.
Gimusi 1860 m. metodistų šeimoje, Merė Džein Fyterstoun (Mary Jane Featherstone), arba Polė, būdama septyniolikos, ieškodama garbės bei turtų, persikėlė gyventi į Bradfordą, Anglijoje. Atėjusi į Išgelbėjimo armijos bažnyčios susirinkimą, ji įsitikino Šventosios Dvasios realumu. Polė klūpėdama meldėsi, po to staiga pašoko ir suriko: „Aleliuja, atlikta!" Tame susirinkime buvęs Smitas tuomet ir atkreipė į ją dėmesį.
Smitas ir Polė aktyviai dalyvavo Išgelbėjimo armijos evangelizacinėje veikloje. Jie artimai susidraugavo ir 1882 metais susituokė. Nors Smitas tapo puikiu vandentiekio srities verslininku, jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. To jį išmokė žmona. Netrukus, norėdami pasiekti žmones tose vietose, kur dar nebuvo bažnyčios, jie pradėjo keliauti kaip misionieriai.
Polė pelnė pripažinimą kaip garsi pamokslininkė ir sielų laimėtoja, o Smitas, tuo metu paniręs į verslo reikalus, buvo gundomas atsitraukti nuo tarnavimo Dievui. Vėlesniais jo atsitraukimo metais Polė prisiimdavo vis didesnius įsipareigojimus misijų darbe, nors augino penkis vaikus.
Paveiktas Polės pavyzdžio, po dvejų metų Smitas grįžo pas Viešpatį ir drąsiai Jam tarnavo visą likusį gyvenimą. Polė pati pamokslaudavo misijose ir drąsindavo tai daryti savo vyrą. Tačiau kiekvieną kartą, kai jis tik pabandydavo, jo kalba užsikirsdavo ir jis verkdamas turėdavo baigti.
Kartą, ištikus apendicito priepuoliui, Smitas Vigelsvortas vos nemirė, tačiau Dievas atsakė į Polės maldas, ir Smitas buvo stebuklingai išgydytas.
Smitui lankantis Sanderlende, Anglijoje, jis buvo pakrikštytas Šventąja Dvasia. Tuomet Polė pareiškė, kad dabar misijose pamokslauti turės jis, nes jis jau gavo tai, ko ji pati dar neturėjo. Smitas priėmė šį iššūkį ir pradėjo pamokslauti. Jam pamokslaujant, per jį pradėjo veikti Dievo jėga. Su nuostaba žvelgdama į vyrą, Polė vis kartojo: „Tai ne mano Smitas. Tai ne mano Smitas!" Po kurio laiko Polė taip pat išgyveno Šventosios Dvasios krikštą.
Polė visada sakydavo, kad vieną dieną pamokslaudama ji bus paimta į dangų. 1913 m. pamokslaudama misijoje ji sukniubo ir mirė. Jos kūnas buvo parneštas į namus. Smitui pasimeldus, ji trumpam atsigavo, tačiau Dievas pasakė Smitui, kad ji jau atliko savo darbą.
34 metus po Polės mirties Smito Vigelsvorto tarnavimas vis augo, kol galiausiai išplito po visą pasaulį. Tam įtakos turėjo jo žmonos maldos, ištikimybė ir dvasinis pavyzdys.
 |
Katerina Mamford (Catherine Mamford) gimė 1829 m. sausio 17 d. Ašburne, Derbšyro grafystėje, Anglijoje. Jos mama buvo metodistams būdingo pamaldumo pavyzdys ir auklėjo Kateriną labai pamaldžia tikinčiąja. Tėvas buvo karietų meistras ir metodistų pamokslininkas, kovojantis prieš alkoholizmą.
Vaikystėje Katerina dažnai sirgdavo, tačiau jos širdyje anksti pradėjo formuotis stiprus gailestingumo jausmas. Ji vis daugiau laiko skirdavo skaitymui bei Biblijos studijoms, ir sulaukusi 12 metų jau buvo 8 kartus perskaičiusi visą Bibliją, nuo pradžios iki galo. Sulaukusi 14 metų, nors buvo ligos beveik prirakinta prie lovos, Katerina pradėjo rašyti straipsnius prieš piktnaudžiavimą alkoholiu.
Būdama dvidešimt dvejų, ji sutiko savo būsimą vyrą Viljamą Butą (William Booth), kuris atvyko pamokslauti į jos lankytą bažnyčią. 1855 m. jie susituokė, užaugino 8 vaikus, kurių daugelis vėliau įsijungė į tėvų įkurto tarnavimo veiklą. Katerina buvo ištikimiausia savo vyro pagalbininkė ir dažnai lydėdavo jį evangelizacinėse kelionėse. Ji dirbo su vaikais ir jaunimu, dalyvaudavo moterų draugijose.
Amerikietės tarnautojos Febės Palmer pavyzdžio paskatinta, Katerina pradėjo ginti moterų teisę pamokslauti Evangeliją. 1859 m. ji išleido brošiūrą „Moterų tarnavimas", nors iki 1860 metų, kai susirinkimo metu, tarnaujant jos vyrui, ji pakilo ir paliudijo, ji faktiškai nepamokslavo. Jos liudijimas Viljamui padarė nepaprastai didelį įspūdį, ir jis pakeitė savo nuomonę apie moteris pamokslininkes.
1864 m. rytinėje Londono dalyje Butai įkūrė Krikščionių misiją, kuri vėliau išaugo į Išgelbėjimo armiją (Salvation Army). 1880-1884 m. ji vedė kelis sėkmingus susirinkimus turtingoje Londono vakarinėje dalyje ir kitose Anglijos vietose. Jos pamokslai susilaukdavo didesnio dėmesio nei jos vyro pasakyti pamokslai. Ji pamokslaudavo ir rinkdavo aukas, kad galėtų paremti vyro darbą tarp rytinės Londono dalies vargšų.
Katerina But buvo stipriai nusiteikusi prieš socialines problemas, skurdą ir priverstinį darbą. Kartu su savo dukterimis į Išgelbėjimo armiją ji priėmė ir išlavino šimtus moterų darbininkių. Ji ryžtingai kovojo už lygias moterų ir vyrų teises.
Katerina But parašė daug knygų apie šventumą ir krikščionišką gyvenimą. Ji mirė 1890 m. spalio mėn. nuo vėžio.
Viljamas Butas yra laikomas Dievo generolu, o Katerina dėl visų jos nuveiktų darbų yra vadinama Išgelbėjimo armijos motina. Šiandien jų įkurtai Išgelbėjimo armijos organizacijai priklauso daugiau nei 3 milijonai žmonių.