Tai ir yra visa krikščionybė. Ji nieko kito ir nesiūlo. Turėčiau paaiškinti, kuo ji skiriasi nuo įprasto „dorovės" ar „buvimo geru žmogumi" supratimo.
Paprastai prieš tapdami krikščionimis mes kaip išeities tašką imame savo paprastą „aš", turintį įvairių troškimų ir interesų. Tada pripažįstame, kad šitas „aš" turi vykdyti dar kažkieno kito reikalavimus - vadinkime tai „dorove", „padoriu elgesiu" arba „visuomenės gerove". Tie reikalavimai kertasi su „aš" troškimais. Tai, ką mes vadiname „būti geram", reiškia paklusti šiems reikalavimams. Vieni dalykai, kuriuos norėjo daryti paprastas mūsų „aš", pasirodė „neteisingi", - ką gi, mes turime jų atsisakyti. Kiti, kurių mūsų „aš" daryti nenorėjo, pasirodo esą „teisingi", gerai, mes turėsime tai daryti. Bet visą laiką tikimės: vos bus įvykdyti visi reikalavimai, vargšas prigimtinis „aš" vis dar turės bent kokią progą ir laiko gyventi savo gyvenimą bei daryti, ką mėgsta. Iš tiesų esame labai panašūs į sąžiningą žmogų, mokantį mokesčius. Jis moka teisingai, bet tikisi, kad pakankamai liks ir pragyvenimui. Nes išeities tašku laikomas prigimtinis „aš".
Taip galvodami, tikriausiai pasieksime vieną iš dviejų galimų rezultatų. Arba nustosime stengęsi būti geri, arba tapsime iš tikrųjų labai nelaimingi. Nepadarykite klaidos: jei jūs tikrai stengsitės įvykdyti visus prigimtiniam „aš" keliamus reikalavimus, neliks iš ko pragyventi. Kuo labiau paklusite sąžinei, tuo daugiau ji iš jūsų reikalaus, ir jūsų prigimtinis „aš", nuolat taip marinamas, varžomas ir varginamas, taps vis piktesnis ir piktesnis. Galiausiai jūs arba liausitės stengęsis būti geras, arba tapsite vienu iš tų žmonių, kurie (kaip jie sako) „gyvena dėl kitų", tačiau visada nepatenkinti niurna ir stebisi, kodėl kiti to beveik nepastebi. Jie dedasi esą kankiniai. Kai tokie tapsite, su jumis turintiems gyventi sukelsite kur kas daugiau vargo negu likę nuoširdžiais egoistais.
Krikščioniškas kelias kitoks: ir sunkesnis, bet kartu ir lengvesnis. Kristus sako: „Atiduok man viską. Aš nenoriu kažkiek tavo laiko nei kažkiek tavo pinigų, nei kažkiek tavo darbo; Aš noriu Tavęs. Aš atėjau ne kankinti tavo prigimtinį „aš", bet jį užmušti. Jokios dalinės priemonės čia nepadės. Nenoriu nupjauti vieną kitą šaką - noriu nukirsti visą medį. Nenoriu gręžti danties ar dėti ant jo karūnėlę, nenoriu nei to palikti - noriu jį išrauti. Atiduok man visą prigimtinį „aš", visus troškimus, kuriuos laikai nekaltais, ir tuos, kuriuos laikai nedorais - visą rinkinį. Vietoj jo tau duosiu naująjį „aš". Iš tikrųjų duosiu tau Save patį - mano valia taps tavąja".
Tai ir sunkiau, ir lengviau už visa, ką stengiamės daryti. Tikiuosi, pastebėjote, kad pats Kristus kartais apibūdina krikščionišką kelią kaip labai sunkų, kartais - kaip labai lengvą. Jis sako: „Imk savo kryžių", - kitaip tariant, tai panašu į pasirengimą būti mirtinai sumuštam koncentracijos stovykloje. Po minutes Jis kalba: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva". Kristus nori pasakyti ir viena, ir kita. Ir galima suprasti, kodėl teisinga ir viena, ir kita.
Mokytojai pasakys, kad tingiausias mokinys klasėje tas, kuris mokslo metų pabaigoje dirba daugiausia. Jie nejuokauja. Jei dviem mokiniams užduosite geometrijos užduotį, tas, kuris pasirengęs mokytis rimtai, stengsis jį suprasti. Tingusis pasistengs jį išmokti atmintinai, nes tuo momentu tam reikia mažiau pastangų. Bet po šešių mėnesių, kai jie rengsis egzaminui, tinginiui teks daug ir nuobodžiai plušėti prie dalykų, kuriuos stropusis perpranta ir su malonumu atlieka per kelias minutes. Tinginystė ilgainiui pareikalauja daugiau darbo. Arba pažvelkime kitaip. Mūšyje arba alpinizme dažnai prireikia daug drąsos: bet galų gale drąsos pareikalavę dalykai garantuoja ir didžiausią saugumą. Nuo jų išsisukę, po kelių valandų atsidursite daug didesniame pavojuje. Bailus poelgis yra ir pats pavojingiausias poelgis.
Taip ir čia. Baisu, beveik neįmanoma atiduoti Kristui visą savąjį „aš": visus savo norus ir rūpesčius. Bet šitai kur kas lengviau nei tai, ką visi stengiamės daryti. Juk stengiamės išlikti tuo, ką vadiname „savimi", laikyti asmeninę laimę savo svarbiausiu gyvenimo tikslu ir tuo pačiu metu būti „geri". Mes visi bandome leisti protui ir širdžiai eiti savo keliu - nukreiptu į pinigus, malonumus ar ambicijas - ir, nepaisant šito, tikimės elgtis sąžiningai, tyrai ir kukliai. O Kristus kaip tik ir perspėjo, kad to mes nesugebėsime padaryti, - kaip Jis sakė, usnys negali vesti figų. Jei esu laukas, užsėtas žole, tai negaliu užauginti kviečių. Nuolat pjaunama žolė bus trumpa, bet vis tiek bus žolė, o ne kviečiai. Jei noriu duoti kviečių derlių, permainos turi vykti ne paviršiuje, o giliau. Turiu būti suartas ir apsėtas iš naujo.
Todėl tikra krikščioniško gyvenimo problema iškyla ten, kur žmonės paprastai jos neieško. Ji atsiranda, vos tik kasryt atsibundate. Visi jūsų tos dienos norai ir viltys puola ant jūsų lyg laukiniai žvėrys. Tad pirma kiekvieno ryto užduotis - tiesiog juos nustumti ir klausyti to kito balso, priimti tą kitą požiūrį, leisti tekėti į save tam didesniam, stipresniam, ramesniam gyvenimui. Ir taip visą dieną. Reikia pasitraukti nuo savo natūralių kaprizų ir susierzinimų, įeiti į užuovėją.
Iš pradžių tai galime padaryti tik kelioms sekundėms. Bet nuo šių sekundžių visame mūsų gyvenime plėsis nauja, visas kitokia gyvybė, nes dabar Jam iš tiesų leidžiame veikti mumyse. Tai lyg skirtumas tarp dažų, užtepamų tik ant paviršiaus, ir dažomosios medžiagos ar dėmės, persigeriančios kiaurai. Kristus niekada nekalbėjo neaiškiai, abstrakčiai, tuščiai. Sakydamas „būkite tobuli", Jis tai ir norėjo pasakyti. Turėjo omenyje, jog turime būti visiškai išgydyti. Tai sunku; bet tas kompromisas, kurio vis trokštame, yra sunkesnis, iš tikrųjų net neįmanomas. Kiaušiniui galbūt sunku virsti paukščiu, bet nepalyginamai sunkiau būtų išmokti skraidyti išliekant kiaušiniu. Dabar mes - tarsi kiaušiniai. Tu negali be galo ilgai likti tiesiog paprastas, „padorus" kiaušinis. Turime išsiristi, kitaip sugesime.
O dabar noriu grįžti prie to, ką jau sakiau anksčiau. Krikščionybė yra būtent tai - ir niekas kitas. Čia taip lengva susipainioti. Galima pamanyti, kad Bažnyčia turi daugybę skirtingų tikslų - švietimą, statybą, misijas, pamaldas. Lygiai taip pat lengva pamanyti, kad valstybė siekia daugybės skirtingų tikslų - karinių, politinių, ekonominių ir kitų. Bet tam tikra prasme viskas daug paprasčiau. Valstybė egzistuoja tik tam, kad garantuotų ir gintų paprastą žmonių laimę šiame gyvenime. Kad vyras ir žmona galėtų šnekučiuotis prie židinio, pora draugų - žaisti kortomis bare, kad žmogus galėtų sau ramiai skaityti knygą savo kambaryje arba dirbti sode - štai kam yra valstybė. Ir visi įstatymai, parlamentai, armijos, teismai, policija, ekonomika ir t. t. yra tik tuščias laiko gaišimas, jei jie nepadeda to puoselėti ir ginti. Lygiai taip pat ir Bažnyčia egzistuoja tik tam, kad patrauktų žmogų prie Kristaus ir padarytų jį mažu Kristumi. Ir visos katedros, dvasininkija, misijos, pamokslai, net pati Biblija yra tik tuščias laiko švaistymas, jei jie tam netarnauja. Dievas tapo Žmogumi tik dėl šio tikslo. Netgi panašu, kad visa visata buvo sukurta būtent tam. Biblijoje sakoma, jog visata buvo sukurta Kristui ir kad Jame visa turi būti suvienyta. Nemanau, kad bent vienas mūsų galėtų suprasti, kaip tai atsitiks visatos mastu. Mes nežinome, kas gyvena (jei išvis gyvena) tose jos dalyse, kurios nutolusios nuo Žemės per milijonus kilometrų. Nežinome net, kaip tai įvyks šioje žemėje - kaip tai paveiks ne žmones, bet kitus kūrinius. Šiaip ar taip, to ir reikėjo tikėtis. Mums parodyta tik ta plano dalis, kuri susijusi su mumis.
Kartais mėgstu įsivaizduoti, jog matau, kokį tai poveikį turės kitiems dalykams. Matau, kaip aukštesnieji gyvūnai tam tikra prasme susivienija su žmogumi, kai žmogus, juos mylėdamas, sužmogina juos (taip yra ir iš tikrųjų) kur kas labiau, nei jie tokie taptų savaime. Netgi matau, kad negyvi daiktai ir augalai tam tikra prasme pakylėjami iki žmogaus, kai šis juos tiria, naudoja ir brangina. Ir jei kituose pasauliuose būtų protingų būtybių, jos galėtų daryti tą patį. Gali būti, kai protingos būtybės susivienys su Kristumi, jos su savimi atneš ir visus kitus dalykus. Bet šito aš nežinau, tai tik spėlionės.
Mums pasakyta vien tai, kaip mes, žmonės, galime susivienyti su Kristumi - galime tapti dalimi tos nuostabios dovanos, kurią jaunasis visatos Valdovas nori padovanoti savo Tėvui; tos dovanos, kuri yra Jis pats ir mes - Jame. Tai vienintelis tikslas, kam buvome sukurti. Ir Biblijoje yra įstabių, jaudinančių užuominų, kad kai tai atsitiks, daug kas bus atitaisyta.
Blogas sapnas pasibaigs, išauš rytas.
Iš kn. „Tiesiog krikščionybė"
Ar krikščionybė yra sunki, ar lengva?
Praeitame skyriuje nagrinėjome krikščionišką „apsivilkimo Kristumi" sampratą, arba „persirengimą" Dievo Sūnumi, kad galiausiai taptume tikru sūnumi. Noriu paaiškinti, jog tai nėra vienas iš daugelio darbų, kuriuos turi atlikti krikščionis, nei specialūs pratimai ypač gabių vaikų klasei.