Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save (Jok 1, 22).
Kiekvienas, kuris nedaro to, ką išpažįsta esant tiesa, apgaudinėja pats save. Todėl tarp išpažįstančiųjų krikščionybę egzistuoja dvi veidmainių grupės: tie, kurie apgaudinėja kitus, ir tie, kurie apgaudinėja save.
Viena veidmainių grupė apsimeta tikinčiaisiais ir, nors savo širdyse slepia priešiškumą Dievui, kitiems rodo, kad jie yra pamaldūs žmonės. Fariziejai buvo įgiję ypač pamaldžių žmonių, kurie mėgsta dalyti išmaldą ir melstis ilgomis maldomis, reputaciją.
Kita grupė apgaudinėja patys save. Jų religiją sudaro nepraktikuojamos sąvokos, tačiau jie mano esą geri krikščionys, nors ir stokoja tikro šventumo. Jie yra Žodžio klausytojai, bet ne vykdytojai. Jie mėgsta griežtus pamokslus ir jiems malonu klausytis abstrakčių doktrinų. Jie žvelgia į Dievo charakterį ir valdžią pagal savo įsivaizdavimą ir jausmus, tačiau nepraktikuoja Dievo žodžio ir nesilaiko Jo įsakymų.
Labai tikėtina, kad taip apibūdinti galima ir dalį skaitytojų. Aš nežinau, kuo jūs vardu, bet noriu, kad suprastumėte, jog jei jūs atpažįstate save, tada aš kalbu būtent jums. Jūs girdite Žodį ir tikite juo teoriškai, tačiau praktiškai jį neigiate. Taip jūs apgaudinėjate patys save. Raštas tai įrodo - taip pasakė Viešpats: visi klausantys, bet nevykdantys to, ką girdėjo, apgaudinėja patys save.
Tikras gelbstintis tikėjimas
Pirmiausia, jūs išgirstate Žodį, sutinkate, kad tai - tiesa, tačiau iš tiesų juo netikite. Evangelinis arba gelbstintis tikėjimas reikalauja dviejų dalykų. Visų pirma, išgirdus tiesą protu patikėti, kad tai - tiesa. Kalbu ne vien apie abstrakčią tiesą, bet apie jos poveikį jums. Tiesa, kalbanti jums ir daranti poveikį jūsų elgesiui, turi būti suvokiama protu. Tikrą tikėjimą palydi ir atitinkami žmogaus širdyje vykstantys pokyčiai. O kai žmogus yra įsitikinęs ir pripažįsta tą su juo susijusią, jam kalbančią tiesą, jis privalo ją taikyti savo gyvenime. Taigi, svarbu protu priimti tiesą ir taikyti - tai būtina tikram tikėjimui.
Intelektinis įsitikinimas tiesa dar nėra gelbstintis tikėjimas. Tačiau jei tą proto įsitikinimą lydi ir pakitę nuostatos, požiūriai, tai - gelbstintis tikėjimas. Taigi tikrą gelbstintį tikėjimą visada lydi elgesio pokyčiai. Žmogaus valia kontroliuoja elgesį, tad žmonės elgiasi pagal tai, kuo tiki. Tarkime, aš klausiu: „Ar tiki tuo?" Gali atsakyti: „Taip, tikiu". Kas tai? Proto įsitikinimas? Taip, galima protu sutikti, bet tuo netikėti.
Žmogus gali netgi pritarti arba sutikti su abstrakčia tiesa. Daug žmonių mano, kad tikėti reiškia pritarti Dievo charakteriui, Jo valdžiai bei išgelbėjimo planui. Į visa tai jie žvelgia abstrakčiai. Išgirdę iškalbingą pamokslą apie Dievo charakterį ir Jo valdžią, jie susižavi Jo šlove ir didybe. Tačiau jie neturi nė kruopelės tikrojo tikėjimo. Racionalus protas yra taip sukurtas, kad jis natūraliai pritaria abstrakčiai tiesai.
Net patiems pikčiausiems velniams tai patinka, kol tai jų neliečia. Jei Evangelija nedaro jokio poveikio jų egoizmui, jie ne tik žvelgs į tai kaip į tiesą, bet ir nuoširdžiai tam pritars. Priežastis, kodėl nedori žmonės ir velniai bijo Dievo, - nes žvelgia į Jį lygindami Jį su savimi. Jų širdis pradeda maištauti, nes suvokia, kad Jis prieštarauja jų savanaudiškumui.
Tai labiausiai tarp žmonių paplitusio apsirikimo, susijusio su krikščionybe, šaltinis: jie suvokia, kad tai - tiesa, džiaugiasi apie tai galvodami, bet netaiko tų tiesų sau. Jiems patinka girdėti pamokslus ir sakyti, kad tai juos maitina, tačiau išėję iš bažnyčios, jie to nepraktikuoja!
Įsivaizduokite sergantį žmogų. Jis jautriau į viską reaguoja. Kai jis žvelgia į Kristų, kaip į malonų ir mylintį Gelbėtoją, jo širdis sutirpsta, jis jaučia stiprias emocijas Jėzui Kristui. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios stiprias emocijas jis jaustų ir kokio nors romano herojui. Bet jis nepaklūsta Kristui. Jis niekada nieko nedaro paklusdamas Kristui, bet žvelgia į Jį abstrakčiai ir žavisi Jo šlove bei mielu charakteriu, o pats taip ir lieka pilnas karčios tulžies.
Tikėjimas turi būti efektyvus, judantis, kuriantis gerus darbus, nes kitaip tai nėra evangelinis tikėjimas.
Žodžio vykdytojai
Tikra krikščionybė neatsiejama nuo paklusnumo. Daugelis jūsų galite pritarti krikščionybei, tačiau, kol nesate paklusnūs, neturite tikėjimo. Sakydamas, kad tikras tikėjimas neatsiejamas nuo paklusnumo, kalbu ne apie išorinį paklusnumą, bet apie tikrą, meile veikiantį ir kuriantį tikėjimą. Tikro paklusnumo nėra be širdies paklusnumo. Meilė išpildo Įstatymą, o krikščionybė yra širdies paklusnumas ir atitinkami gyvenimo pokyčiai.
Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo (Jok 1, 23-24).
Klaidingas mąstymas apie krikščionybę - supratimas protu, kad tai tiesa ir pritarimas tam abstrakčiai - yra būdingas tiek nedorėliams, tiek doriesiems. Štai kodėl taip sunku įtikinti nusidėjėlius, kad jie priešinasi Dievui ir Jo tiesai. Žmonės sukurti taip, kad pritartų dorybėms ir žavėtųsi Dievo charakteriu bei valdžia. Jie pritartų ir žavėtųsi bet kuria Biblijos tiesa, jei galėtų į tai žiūrėti abstrakčiai ir to netaikyti sau. Jie gali daugelį metų klausyti pamokslų, nieko netaikydami savo gyvenime, ir visgi negalvoti, kad priešinasi Dievui ir Jo valdžiai.
Esu įsitikinęs, kad visose religinėse bendruomenėse, kur pamokslaujamos abstrakčios doktrinos, galima rasti dideles minias neatsivertusių sielų. Be abejo, daug žmonių ateina į bažnyčią, nes jiems patinka klausytis pamokslų, tačiau jie vis tiek netampa Žodžio vykdytojai. Čia susiduriama su problema: jie nėra linkę ieškoti skatinančio pamokslavimo, kuris priverstų žvelgti į tiesą, taikant ją sau. Kai bažnyčioje pamokslaujama praktinė, su jais susijusi tiesa, priešindamiesi tai tiesai, jie parodo, kad jų širdys yra nepakeistos.
Jiems atrodo savaime suprantama, kad jie yra krikščionys ir eina į bažnyčią klausytis pamokslaujamų doktrinų. Jie skaito Bibliją ir jai pritaria. Tačiau jei jų tikėjimas nedaro poveikio ir nekeičia jų elgesio arba jei jie nesuvokia, kad tiesą reikia praktikuoti, tada jų tikėjimas, kaip ir velnio tikėjimas (Jok 2, 19), nedaro jokio poveikio.
Taip iškraipant tikrąją krikščionybę buvo padaryta didžiulė žala. Dėl daugelio dalykų yra manoma, kad krikščionys yra pačios blogiausios būtybės žemėje. Nusidėję jie jaučia didžiulę kaltę. Nuodėmė krikščioniui yra didžiausias nusikaltimas. Dievo apšviesti krikščionys mato savo nuodėmes kaip baisiausias nedorybes. Žvelgdami į savo įsipareigojimus ir savo gyvenimą, jie yra itin nuolankūs ir išreiškia tai savo kalbomis. Jų nuodėmės juos baisiai vargina ir Dievo akyse jos yra itin nedoros. Mąstyti, kad žmonės yra krikščionys, nors tarnauja velniui, yra ne tik neteisinga, bet ir pavojinga.
Eretikai ir fariziejai
Tie, kurie nepaklūsta Dievui, nėra krikščionys. Priešinga doktrina yra pražūtinga bažnyčioms, nes taip bažnyčias užplūsta minios žmonių, kurių pamaldumas priklauso nuo tam tikrų supratimų, tačiau jie niekada nė neketino vykdyti Evangelijos reikalavimų savo gyvenime.
Krikščionys, kuriems nepatinka klausytis apie Dievą ar Jo charakterį, bet kurie pabrėžia religinę praktiką, o ne krikščioniškas doktrinas, yra fariziejai. Jie praktikuoja išorinį pamaldumą, bet nepriima tikrųjų Dievo tiesų ir neigia pagrindines Evangelijos doktrinas.
Jei žmogaus elgesys yra eretiškas, vadinasi, ir jo tikėjimas yra eretiškas. Tikėjimas, kurį jis slepia savo širdyje, yra toks pat eretiškas kaip ir visas jo gyvenimas. Galbūt jo kalba ir mąstymas nėra eretiški, tik ties eretiškumo riba, bet jis tuo netiki. Pavyzdžiui, jei jūs paklausite nusidėjėlio, ar jis tikisi mirti, greičiausiai jis atsakys: „O taip, aš žinau, kad mirsiu. Visi žmonės yra mirtingi". Pagalvojęs apie tai, jis pritaria tiesai. Tačiau jei jums pavyktų pasiekti, kad žmogus iš tiesų suvoktų, kad jis mirs, jis neabejotinai pradėtų kitaip elgtis ir gyventi. Tačiau todėl, kad jis netiki, jog mirs, jis ir toliau siekia naudos sau. Žmogaus tikėjimas daro įtaką jo elgesiui, kaip jo elgesį veikia ir jo valia bei norai.
Bažnyčia per ilgai buvo susirūpinusi abstrakčiomis doktrinomis, o praktines palikusi nuošalyje. Pažvelkime į krikščionybės ištakas ir suprasime, kaip stipriai buvo akcentuojamos doktrinos, kurios mažai keitė mūsų elgesį. Žmogus gali būti didžiausias eretikas savo gyvenime, tačiau jei jis nesielgia ir nekalba atvirai šventvagiškai ar nedorai, jis gali turėti bažnyčioje gerą reputaciją. Tačiau kai bandome apvalyti bažnyčią nuo praktinių klaidų, jis negali to pakęsti.
Kodėl taip sunku paskatinti bažnyčią daryti ką nors, kas pakeistų pasaulį? Kada bažnyčia bus apvalyta ir pasaulis pasikeis? Ne anksčiau nei bus suvokta, kad erezija praktikoje rodo ir eretišką tikėjimą. To nepasieksime, kol žmogus neigs Evangeliją savo gyvenime, bet bažnyčioje vis tiek išlaikys „gero krikščionio" reputaciją.
Ir pastorius, ir bendruomenė gali apsigauti: jei pastorius pamokslauja gerus dalykus, bet abstrakčiai, iš karto nesusiedamas jų su praktika, žmonės džiaugsis, ir atrodys, kad jie auga malone. O jei pamokslaujamos praktinės doktrinos, ir žmonės rodo, kad jie myli tiesą, ją praktikuodami, tuomet jie iš tiesų ją myli.
Jei žmonės sukyla girdėdami pamokslaujamas praktines doktrinas, galite būti tikri, kad jų krikščionybė dar labai gležna.
Praktikuokite tai, kuo tikite
Daug žmonių sprendžia, kad jie yra krikščionys, pagal emocijas, kurias jaučia žvelgdami į tiesą. Jie priima tiesą, bet ji nedaro jokio poveikio jų gyvenimui. Jei jūs pasakote jiems tiesą, kuri griauna jų išdidumą ir nukerta jų ryšius su pasauliu, jie tam pasipriešins.
Pažvelkite į bažnyčią. Daug ortodoksų bažnyčių ir ortodoksų krikščionių gyvena ir metų metais maitinasi abstrakčiomis religinėmis doktrinomis. Pažvelkite į jų gyvenimus ir pamatysite, kaip mažai jų išpažįstamas tikėjimas veikia jų elgesį. Ar jų tikėjimas yra gelbstintis tikėjimas? Ne. Nesakau, kad nė vienas tokios bažnyčios narių nėra doras, tačiau tie, kurie nepraktikuoja to, ką išpažįsta, apgaudinėja patys save.
Ar suprantate, kad Evangelija atneša į jūsų gyvenimą pokyčius pagal tai, ką žinote? Ar tai skatina Jus nukirsti ryšius su pasauliu? Kai įsileidžiate bet kokią praktinę tiesą į savo protą, ar jūs taikote ją sau? Ar praktikuojate tai su malonumu? Jei neaugate malone, vis labiau ir labiau šventėdami ir pavesdami save Evangelijai, Jūs apgaudinėjate save.
Vargas tam, kuris pripažįsta tiesą, tačiau nusisuka nuo jos ir jos nenaudoja. Jis yra tarsi žmogus, kuris, matydamas savo veidą veidrodyje, nusisuka ir čia pat pamiršta, kaip atrodė.
Iš kn. „Crystal Christianity" vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Jim