Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje (Fil 4, 1-3).
Čia paminėtos dvi labai skirtingos tarpusavio santykių rūšys: santykiai tarp Pauliaus ir bendruomenės Filipuose, pulsuojantys krikščioniška meile, ir skausmu pulsuojantys santykiai tarp dviejų krikščionių moterų, Evodijos ir Sintichės. Apaštalas tai mini šalia, kad viena išryškintų kita. Viešpačiui Jėzui Kristui neabejotinai svarbu, kad Kristaus žmonės būtų vieningi - to Jis meldė Golgotos šešėlyje (Jn 17, 21). Jis meldė regimos vienybės, liudijančios pasauliui gydančią ir gelbstinčią krikščionybės jėgą.
Nuodėmė išderino harmoniją tarp žmonių. Visur, kur tik pažvelgdavo, Naujojo Testamento bažnyčia matė sienas: tarp žydų ir pagonių, tarp graikų ir barbarų, tarp vergų ir laisvųjų, tarp vyrų ir moterų. Šiandien vaizdas ne ką geresnis. Skiriančios priešiškumo sienos yra aukštos kaip visada, jos skiria Rytus nuo Vakarų, Šiaurę nuo Pietų, turtuolius nuo vargšų, juoduosius nuo baltųjų... Sudaužyti namai, pasidalijusios bendruomenės, gaujų ir getų gausa...
„Viešpats numatė, kad bažnyčia būtų regima alternatyva. Tai turėjo būti bendruomenė, kuri nugriautų skiriančias sienas, kurioje apie vyrus ir moteris būtų sprendžiama ne „pagal kūną" (odos spalvą, svorį, intelekto koeficientą, išsilavinimą, turimą automobilį ar vietą, kur praleido atostogas). Viešpats nori, kad turtingi ir vargšai, juodieji ir baltieji, azijiečiai ir europiečiai bažnyčioje sėdėtų kartu, kad jos nariai sveikintų vieni kitus remdamiesi dvasine realybe, o ne žmogiškomis charakteristikomis. Kad bažnyčioje būtų priimtas ir menko intelekto žmogus, lengvai pasiduodantis pagundoms čia sustiprėtų, homoseksualas sulauktų pagalbos ir pamirštų savo praeitį" (Donald MacLeod, Shared Life: The Trinity and the Fellowship of God's People).
Pažvelkime į Pauliaus vienybę su bažnyčia Filipuose, o tada - į įtemptus dviejų moterų santykius.
Pauliaus meilė Filipų bažnyčiai
Johnas Gwyn-Thomas sako: „Galima nujausti, kad Paulius mylėjo šią bažnyčią - jis kreipėsi į juos „mano broliai", o po to labai sąmoningai tarė „mano mylimieji". Jo širdis buvo kartu su jais, jis ilgėjosi vėl juos išvysti. Tai nebuvo neapibrėžtas žmonių būrys. Šią bažnyčią sudarė individai, kurie rūpinosi juo kalėjime, ir jam rūpėjo, kaip auga jų tikėjimas. Net būdamas kalėjime, jis vadina juos savo džiaugsmu. Kiekvienas žino, kiek daug džiaugsmo suteikia natūralūs dalykai, tačiau čia apaštalas kalba apie dvasinį džiaugsmą - jį džiugino ši bažnyčia bei dvasinis jos progresas. Ar daugelis iš mūsų tuo džiaugtųsi? Pauliui tarnaujant ši bažnyčia pažino Kristų, ir jis troško, kad jie ir tęstų Kristuje. Galiausiai jis vadina juos „brangiais draugais", „mylimaisiais". Jis mylėjo juos, todėl jais rūpinosi, norėjo juos padrąsinti, įspėti, padaryti visa, ką gali, kad matytų juos elgiantis taip, kaip ir dera Dievo žmonėms situacijose, į kurias Dievas juos atvedė".
Ar jūs branginate tuos ypatingus krikščionis (kurių atrastume kiekvienoje evangelinėje bendruomenėje), kurie tarsi klijai apjungia Dievo žmones? Kalbu apie tuos bažnyčios narius, kurie pažįsta ir domisi kiekvienu: jie sveikina visus - jaunus ir senus, jie turi laiko kiekvienam. Tai - dovana. Kiekvienas bendruomenės narys jaučiasi mylimas ir ypatingai jiems artimas. Viliuosi, kad gerbiame tuos kitus vyrus ir moteris, kurie puikiai išmano Raštą, ir tuos, kurie nuolatos užtaria bažnyčios žmones, tačiau nepamirškime ir šių rūpestingų žmonių.
Pamąstykime, kokį pavyzdį Dievas parodė mums, bendraudamas su savo Sūnumi. Visiems girdint Jis pasakė: „Sūnau, aš iš tiesų Tave myliu. Tu man patinki". Ištisus 30 metų Dievas stebėjo nepriekaištingą Jo elgesį ir pasakė tai Jėzui pradėjus viešai tarnauti. Praėjus trims pašėlusiems mokymo, ginčų bei didžių darbų metams, Tėvas vėl pripažino: „Tu mano mylimasis Sūnus". Tai tas pats žodis, kurį Paulius vartoja, sakydamas savo draugams krikščionims, kad stipriai juos myli.
Neseniai kalbėjausi su vienu senu kariu, kuris pasiguodė, kad turi autizmu sergantį anūką. Jis papasakojo, kaip sunku šiam septynmečiui įsisavinti informaciją ir kaip jis, senelis, bendrauja su juo bei kartu leidžia laiką. Tada, nuoširdžiai purtydamas galvą, jis netikėtai pasakė: „Aš jį labai myliu. Jis toks mielas". Tai mane labai sujaudino.
Ar pamokslininkai myli Dievo žmones ir parodo, kad juos myli, kaip tai darė Paulius? Ar mes tai pasakome? Ar teisinamės, kad negalime to padaryti, nes esame pernelyg seni, santūrūs ar pernelyg atsargūs? O gal meilės požymių nebuvimo priežastis yra ta, kad mes palikome savo pirmąją meilę ir tapome drungni?
Taip lengva menkinti nusidėjėlius, kuriuos Dievas priėmė. Mes galime įžeisti paprastus žmones, kuriuos Jėzus Kristus pamilo dar prieš sukurdamas pasaulį, už kuriuos praliejo savo kraują ir mirė agonijoje. Viešpats Jėzus žino daug daugiau baisių dalykų apie juos nei mes, tačiau aistringai, karštai, stipriai ir skausmingai juos myli. Tai meilė apsaugo bendruomenę nuo skandalingų susiskaldymų.
Tokia meilė buvo akivaizdi ir praėjusio amžiaus pradžioje mirusio R. C. Chapmano, tarnavusio Devonšyre, gyvenime. Jis sakė: „Aš turiu mylėti kitus nelaukdamas, kad kiti mylėtų mane". Meile aplinkiniams buvo pažymėta viskas, ką jis darė. Pavyzdžiui, jis pašiepdavo neįskaitomą krikščionio rašyseną, jam sakydamas: „Aš visada rūpinuosi, kad laiškanešys nepradėtų keiktis". Iš jo širdies dažnai kildavo pasveikinimo žodžiai: „Malonu jus matyti!" Laikui bėgant paprastai žmonės linkę pasinerti į save bei savo atsiminimus ir visiškai nustoja domėtis kitais, bet jo atveju buvo kitaip - žmonės matė jo meilę augant. Kai viename susirinkime smarkiai verkti pradėjo kūdikis, kai kurie žmonės akivaizdžiai pasipiktinę sužiuro į motiną, kuri dėl to kraustėsi iš proto. Tačiau ponas Chapmanas švelniai ją pakalbino ir netrukus kūdikis užmigo. Jis sakydavo: „Dievo bažnyčios reformą visuomet turime pradėti nuo savęs. Kol mes norėsime pakeisti kitus, tol kils skilimai ir pasidalijimai".
Aptikau vieną ypatingą nutikimą: Chapmano bažnyčia rado parduodamą sklypą - tai buvo puiki vieta naujai bažnyčiai miesto centre, prie pat pagrindinės gatvės. Bendruomenė nusprendė jį nupirkti, sutvarkė visus pirkimo dokumentus. Tačiau miesto Anglikonų bažnyčios vadovai pasakė, jog jie norėjo pirkti šią žemę naujai bažnyčiai. Chapmano širdyje iškilo ši eilutė: Te jūsų švelnumas būna visiems akivaizdus. Viešpats yra arti. Jis patarė bendruomenei atsisakyti tos žemės, ką jie ir padarė. Jie leido anglikonams statyti bažnyčią tame sklype, nors patiems teko laukti dar keletą metų, kol atsirado kitas tinkamas sklypas, kuriame jie pastatė Grosvernor gatvės koplyčią, stovinčią ten iki šiol. Kokia meilė Kristaus kūnui! Toje bažnyčioje buvo daug stiprių asmenybių, tačiau jie mylėjo vieni kitus. Penkiasdešimt devynerius metus ten nebuvo nesantaikos, manau, todėl, kad buvo žmogus, rodęs pavyzdį panašėdamas į Kristų - R. C. Chapmanas. Č. H. Sperdženas apie jį yra sakęs, jog tai - švenčiausias jam žinomas žmogus. Kažkas užjūryje kartą parašė laišką Chapmanui ir ant voko užrašė tokį adresą: „R. C. Chapmanui, Meilės Universitetas, Anglija", ir šis laiškas pasiekė jo namus!
Daug dėmesio skyriau šiems pirmosios eilutės žodžiams, nes šioje srityje jaučiuosi netobulas: Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, <...> mylimieji!
Evodija ir Sintichė
Matyt, šios moterys buvo rimtai susipykusios, kad tai paminėta šiame laiške. Tai nebuvo dvi tylios moterys, sekmadienio vakarais ramiai sėdėdavusios paskutinėje eilėje. Jos buvo stipriai apdovanotos ir uolios. Apie jas Paulius sako: Moterys, kurios darbavosi su manimi Evangelijos labui (Fil 4, 3). Kitaip tariant, jos ištvėrė priešiškumą skleisdamos krikščionišką tikėjimą. Kai Paulius eidavo lankyti moterų, kurios domėjosi Jėzumi Kristumi, Evodija ir Sintichė turbūt lydėdavo jį, kad moters vyras nepagalvotų ko nors blogo. Šios moterys darbavosi ir šalia visiškai nežinomo pamokslininko, vardu Klemensas, Naujajame Testamente paminėto tik čia, ir kitais bendradarbiais. Jos galėjo skelbti Evangeliją asmeniškai bei ganyti kitas moteris ir vaikus bažnyčioje. Jų pagalba Pauliui, Klemensui bei kitiems bažnyčios bendradarbiams buvo neįkainojama, tačiau dabar jos viešai nesutarė ir tai paveikė bendruomenę: vieni palaikė Evodiją, kiti- Sintichę. Į šį ginčą įsitraukė visa bendruomenė, vienybė buvo suardyta, ir tai paveikė bendruomenės maldos gyvenimą (žmonės nustojo melstis), ekonomiką (nustojo aukoti), vyresniųjų valdžia tapo ginčytina, prigeso evangelizavimo dvasia.
Kiek daug energijos prireikia stengiantis pateisinti savo poziciją. Tačiau užpūtus kaimyno žvakės liepsną, tavo žvakė nepradės šviesti ryškiau. Filipų bažnyčioje susidarė sudėtinga situacija. Tai buvo daug blogiau nei dviejų moterų atsisakymas kalbėtis.
Kaip į tai reagavo Paulius? Atkreipkime dėmesį, jog jis neužsiminė apie Evodiją ir Sintichę nei pirmame, nei antrame ar trečiame skyriuose, neiškėlė šio konflikto, lyg tarp kitko paminėdamas, ir laiško pabaigoje: „Post Scriptum: E. ir S., susivienykite!". Tai buvo pernelyg rimta, kad būtų laikoma nesvarbiu varginančiu pamokymu. Joms ir visai bažnyčiai Paulius primena didžią Evangelijos tiesą bei pašaukimą dievotai aukoti. Nuo to visados prasideda išskirtinis krikščioniškas konsultavimas, kai mums iš naujo kas savaitę primenama, koks didis yra Dievas ir kokia stipri Jo meilė mums, kaip Jis aprūpina mus viskuo, kad gyventume dievotai, kokia didinga yra mūsų viltis. Taigi, pirmųjų trijų skyrių tema nukreipia Evodijos ir Sintichės protus: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
1. Paulius maldauja: Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę (2 eil.).
Taip Dievas maldauja nusidėjėlių gręžtis į Jį su tikėjimu ir atgaila. Tai tas pats žodis, kurį mes vartojame melsdami ir maldaudami Dievo atsakyti į mūsų poreikius. Šis žodis vartojamas rodant į labai svarbius gyvenimo ir amžinybės klausimus. Mes nemaldaujame žmonių paimti sausainėlį prie kavos, nemaldaujame savo draugų išmėginti kitą muilo rūšį. Kai sakome: „Maldauju jūsų", tai rodo, jog reikalas svarbus iš esmės.
Paulius pabrėžtinai kartoja: Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę. Jis kreipiasi į jas pavieniui ir apgalvotai, nes abi turi apsvarstyti savo veiksmų pasekmes. Jos abi buvo užsispyrusios, tačiau jas abi vienijo faktas - jos abi buvo išgelbėtos per Jėzų Kristų; abi turėjo tą patį dangiškąjį Tėvą ir tą pačią Šventąją Dvasią; abi vylėsi amžinai pasilikti Dievo artume. Taigi Paulius kreipiasi į jas abi, ragindamas ištirti save šioje šviesoje, dedantis tai į savo protus ir širdis, kad pamatytų natūralių skirtumų niekingumą.
Paulius nedviprasmiškai sako, kad abi moterys yra iš dalies kaltos. Jis maldauja jų abiejų pasikeisti. Be abejo, viena manė esanti teisi ir kaltino kitą, tačiau Paulius jas abi įpareigojo žengti pirmą žingsnį susitaikymo link. Evodija neturėjo laukti, kad Sintichė žengtų pirmą žingsnį. Ir Sintichė neturėjo galvoti: „Aš priimsiu jos atsiprašymą, kai tik ji atsiprašys".
Paulius maldavo jų, o ne reikalavo, nors galėjo griežtai pasakyti: „Kalbu jums kaip tas, kuris matė prisikėlusį Kristų kelyje į Damaską, kurį Jis asmeniškai pašaukė būti apaštalu, kuris daugiau nei kiti meldžiasi kalbomis ir kurio tarnavimą Dievui didžiai palaiminus buvo įkurta daugybė naujų bažnyčių..." Ne, Paulius nevardijo savo nuopelnų, nesakė turįs išminties, pažinimo žodį ar pranašystę... Jis maldauja, kalba kaip žmogus, kuris jas abi myli, ir primena, kaip kadaise skelbdamos Evangeliją jos darbavosi kartu.
Dr. Lloydas-Jonesas yra pasakęs: „Krikščionių bažnyčiai reikia išmanymo, kaip elgtis su žmonėmis. Kodėl tai taip svarbu? Todėl, kad jei bažnyčia šiuo atžvilgiu neteisi, ji liūdina Šventąją Dvasią, o jei ji liūdina Šventąją Dvasią, ji praranda savo jėgą ir nebegali būti misinė bažnyčia. Dar daugiau, jei bažnyčia liūdina Dvasią, tai paneigia žinią, kurią ji pamokslauja, ir užtraukia nešlovę pačiam Viešpačiui - juk galiausiai bažnyčia yra Jo".
2. Paulius kviečiasi į pagalbą bičiulį.
Paulius neprimena, jog yra apaštalas, neduoda tiesioginio žodžio iš Dievo, bet prašo įsikišti draugą. Kas šis bičiulis? Mes nežinome. Jis turėtų būti žmogus, kuriam adresuotas šis laiškas, greičiausia - Filipų bendruomenės vadovas, pastorius, žmogus, kuris garsiai skaitys šį laišką bendruomenei. Kai bažnyčia išgirs skaitant šį laišką ir bus paminėti šių dviejų moterų vardai, jie taip pat išgirs, jog Paulius liepė šiam konkrečiam žmogui prisiimti atsakomybę, kad šis susipriešinimas pagaliau baigtųsi. Tai buvo ištikimas Pauliaus bendradarbis. Ir Paulius jam sako: „Dabar aš prašau tavęs, kaip to, kuris gali padėti išspręsti šį sudėtingą asmenybių susidūrimą, įsitraukti ir joms padėti. Tu parodei, kad gali dirbti po vienu jungu su manimi - nors tai ir nebuvo lengva, tačiau tu ištvėrei. Dabar noriu, kad tu sujungtum šias dvi moteris".
3. Paulius troško, kad jos būtų vienos minties Viešpatyje.
Keturiuose Laiško filipiečiams skyriuose žodį „sutarti" Paulius pavartoja dešimt kartų. Ko iš tiesų Paulius prašo? Čia gali pagelbėti Dono Carsono mintys: „Pirma, tai nėra kvietimas vienybėn tiesos sąskaita. Paulius nesako: „Nesvarbu, kas tarp jūsų įvyko, užkaskit karo kirvius. Mylėkite viena kitą, ir to pakaks". Paulius yra įsitikinęs, jog doktrinos gali padėti atpažinti su Dievu susitaikiusį asmenį nuo apgaviko (Gal 1, 8-9), ir nepanašu, kad čia jis pasiduotų reliatyviems sentimentams. Kai svarbiausiems Evangelijos interesams iškyla pavojus, kartais būtina tą asmenį atskirti, tačiau situacija Filipuose buvo ne tokia.
Antra, žvelgiant į šio konflikto Filipuose visumą, nepanašu, jog būtų beviltiškai reikalaujama tobulai visais klausimais sutarti. Evodijai ir Sintichei Paulius nesako: „Ponios, tikiuosi, kad, atmetusios visus skirtumus, jūs tobulai sutarsite dėl kiekvienos doktrinos ir visais gyvenimo klausimais". Paulius apeliuoja į proto nuostatą, kuri priima esminę kryptį, tą patį pamatinį tikslą, tą pačią orientaciją ir prioritetus kaip kitų tikinčiųjų".
4. Ketvirta, Paulius maldauja jas sutarti Viešpatyje.
Evodija turi sutarti su Sintiche ne todėl, kad visai bendruomenei geriau, kai visi bažnyčios nariai yra vieningi, nors tai irgi tiesa. Abi moterys yra „Viešpatyje" ir turi bendrystę su Viešpačiu. Patinka tai ar ne, jos yra seserys Kristuje. Ne jos tai pasirinko, bet Dievas, ir jos turi tai pripažinti.
Būti krikščioniu reiškia, kad tavyje gyvena Viešpats. Viešpats ne tik meldėsi už mus, kad taptume viena, bet ir padarė mus viena, apsigyvendamas kiekviename mūsų. Kaip krikščionis gali nekęsti kito žmogaus, kuriame gyvena tas pats Dievas ir Gelbėtojas?
Negalime mylėti Dievo, kurio nematome, nemylėdami šalia esančios sesers. Juk Jėzus meldė: Kad ta meilė, kuria Tu myli mane, būtų juose (Jn 17, 26). Tai iš tiesų jaudina.
Evodija, ar tu myli Sintichę taip, kaip Dievas Tėvas myli Dievą Sūnų? Net jei Evodija nepakenčiama, net jei ji skaudina, tu, Sintiche, turi taip ją mylėti, kad jokia auka neatrodytų per didelė. Ir tai - ne patarimas ar nepasiekiamas idealas. Apie tai Paulius rašo ir 1 Laiško korintiečiams 13 skyriuje.
Bažnyčioje, Kristaus kūne, turėtų būti tokie tarpusavio ryšiai, toks prisirišimas ir užuojauta, kad jei Evodija kenčia, Sintichė kentėtų su ja; jei Sintichė pagerbiama, Evodija džiaugtųsi drauge su ja.
Jos abi yra Kristuje, ir tai kalba apie pasišventimą, rūpestį, tarpusavio ryšius ir artimumą. Taip, kiekvienas yra ypatingai sujungtas su Kristumi, bet kiekvienas yra ypatingai susietas ir su kitais. Viešpatyje jos abi gali atrasti jėgų su šaknimis išrauti kartėlį, gali suprasti ir išreikšti praktinį susirūpinimą bei melstis viena už kitą. Ir privalo tai padaryti kuo greičiau, nes laikui bėgant tai slegia vis labiau. Gerai yra laikytis vienos nuovokios ponios auksinės taisyklės: „Niekados neleisk skalbinių krūvai užsigulėti ilgiau nei dvi dienas". Su nemaloniais dalykais geriau susitvarkyti neatidėliojant.
5. Paulius primena, kad jų vardai įrašyti Gyvenimo knygoje.
Buvo diena amžinybėje, kai Dievas nusprendė išgelbėti daugybę žmonių. Jų nesuskaičiuojamai daug - kaip smėlio smilčių jūros pakrantėje. Jie visi nusidėjėliai; nė vienas nebuvo vertas dangaus šlovės, tačiau Dievas nusprendė juos išgelbėti, sumokėdamas milžinišką kainą. Jis išgelbėjo ne „minią", bet individus - kiekvienas jų turi vardą ir Dievas kiekvieną jų myli. Jų vardai yra gyvenimo knygoje (3 eil.). Dievas įrašė ten ir Evodijos bei Sintichės vardus, ir niekas negali tų vardų ištrinti. Nesvarbu, kokie nežymūs būtume pasaulio ar net bažnyčios akyse, Dievui mes esame svarbūs, ir jei mes iš tiesų esame krikščionys, mūsų vardai įrašyti Gyvenimo knygoje.
Mozė pirmasis užsiminė apie šią knygą, kai maldavo Dievo nesunaikinti nedoro Izraelio, prašydamas, kad geriau jo paties vardas būtų ištrintas iš Gyvenimo knygos, ne jų. Danieliaus knygoje sakoma, jog visi teisieji, įrašyti Gyvenimo knygoje, bus išgelbėti nuo teismo, o Apreiškimo knygoje skaitome, jog kas nebus rastas Gyvenimo knygoje, bus įmestas į ugnies ežerą (Apr 20, 15). Kaip svarbu, kad mūsų vardai būtų ten įrašyti! Nesvarbu, kokią padėtį mes užimame pasaulyje, ar su pagarba bei susižavėjimu esame minimi nacionalinėje spaudoje, prisiminkime: mirties akimirką visa tai pradings. Išliks tik mūsų gyvenimas su Dievu, nes mūsų bendravimas su Juo yra amžinas.
Negali būti didesnio padrąsinimo nei šis. Gyvenimo pabaigoje Iain Murray užjautė Dr. Lloydą-Jonesą, kad jis nebegali pamokslauti, tačiau Dr. Lloydas-Jonesas nepriėmė tokios užuojautos: „Aš gyvenu ne tam, kad pamokslaučiau",- pasakė jis ir priminė Viešpaties žodžius mokiniams, kai 70 jų sugrįžo ir išdidžiai pasakė: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo". O Jis jiems atsakė: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje" (Lk 10, 17. 20). Taigi Lloydas-Jonesas sako: „Mieli krikščionys, pati didžiausia svajonė ir aukščiausia privilegija - kad mūsų vardai įrašyti Gyvenimo knygoje. Galbūt pasaulis ir bažnyčia niekada ir nesužinos, ką tu darei, bet Dievas žino viską. Velnias gali tave gundyti sakydamas: „Kodėl tai darai? Kam varginiesi? Visi kalba tik apie žmogų už sakyklos ir kitus tarnautojus, o tavo darbas ko vertas? Lik namuose ir nieko nedaryk!"Tačiau nei jei niekas net nenutuokia, ką tu darai, bet Dievas tai žino, ir tavo Tėvas, matantis slaptoje, atlygins tau viešai. Jis yra ir teisingas Teisėjas. Tu sulauksi teisingumo; visi tavo nuolankumo veiksmai yra žinomi.
Žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 5-8).
Iš http://www.alfredplacechurch.org.uk/
vertė Lina Tamonytė