Ir prieš Biblijos vertimą į šiuolaikinę kalbą Eugene Petersonas daug rašė.Galima sakyti, kad ankstesnės jo publikacijos iš dalies ir paskatino pastorių bei paprastų tikinčiųjų krikščioniškojo dvasingumo atsinaujinimo judėjimą. Savo knygose „Penki kertiniai akmenys pastoriaus darbui", „Bėgant su žirgais", „Ilgalaikis paklusnumas einant viena kryptimi: mokinystė sparčiai besivystančioje visuomenėje" ir „Mąslus pastorius: grįžtant prie dvasinio vadovavimo meno", Petersonas atskleidžia amerikiečių krikščionybės paviršutiniškumą ir siūlo stiprų bei naują postūmį teikiančią alternatyvą.
Reikšminga, kad Petersonas grįžta prie rašymo apie krikščionišką gyvenimą su knyga „Kristus veikia dešimtyje tūkstančių vietų: pokalbis apie dvasinę teologiją" (Eerdmans, 2005). Tai pirmasis iš penkių numatomų tomų, kuriuose Petersonas analizuos temas, apie kurias kalbėjo tris dešimtmečius - dvasinis ugdymas, Šventasis Raštas, lyderystė, bažnyčia, pastorystė, dvasinė pagalba ar nukreipimas. Pirmame tome aprašoma dvasinė kelionė, derinant įžvalgią kultūros analizę ir biblinį aiškinimą su visus liečiančia ir patrauklia krikščioniško gyvenimo vizija.
Visus jo darbus įkvėpė pastoriaus darbas, daugiausia presbiterijonų bažnyčioje Baltimorės priemiestyje, Merilende. Jis įkūrė šią bažnyčią ir tarnavo čia pastoriumi. Per 29-erius jo tarnystės metus, bažnyčia išaugo iki 500 narių. Vėliau jis dirbo Pitsburgo teologijos seminarijoje bei Regento koledže Vankuveryje. Dabar jis yra pensijoje ir gyvena savo gimtojoje Montanoje, bet širdyje jis vis dar pastorius, kuriam nepaprastai rūpi krikščionių gyvenimas vietinėje bažnyčioje.
E. H. Petersonui bebaigiant knygos „Kristus veikia dešimtyje tūkstančių vietų" rankraštį, rašytoją kalbino žurnalo „Christianity Today" (Krikščionybė šiandien) redaktorius Markas Galli.
Koks dvasingumo aspektas dažniausiai suprantamas klaidingai?
Kad dvasingumas - tai ypatinga krikščionybės forma, kad privalai turėti nors kokią dvasingumo formą. Daug žmonių tuo susižavi, tačiau dėl neteisingų priežasčių, o kiti lieka nuošaly, teigdami: „Aš ne dvasingas. Man patinka futbolas ar vakarėliai, man rūpi mano karjera". Šiaip aš stengiuosi nevartoti žodžio „dvasingumas".
Daug žmonių mano, kad dvasingumas - tai emocinis artumas su Dievu.
Tai naivus dvasingumo supratimas. Aš kalbu apie krikščionišką gyvenimą, sekimą Dievu. Per du tūkstančius metų, kai žmonės eina į bažnyčią, priima sakramentus, krikštijasi, mokosi melstis ir skaito Raštą, dvasingumas nepakito. Visa tai yra įprasta veikla.
Artumo pažadas yra ir teisingas, ir klaidingas. Artumas su Dievu egzistuoja, ir jis, kaip ir bet koks kitas artumas, yra mūsų gyvenimo dalis. Santuokoje ir draugystėje ne visada jaučiamas artumas. Artumas nėra kažkokia paslaptinga emocija, tai - gyvenimo būdas, gyvenant atvirai, sąžiningai ir tyrai.
Tačiau ar mistinė tradicija neteigia priešingai?
Viena mėgstamiausių mano istorijų yra iš Teresės Avilietės gyvenimo. Kartą ji valgė keptą viščiuką. Laikydama viščiuką abiem rankom, ji graužė ir mėgavosi. Priėjusi kita vienuolė stebėdamasi paklausė, kodėl ši taip elgiasi. O Teresė Avilietė atsakė: „Kai valgau viščiuką, aš valgau viščiuką, o kai meldžiuosi - meldžiuosi."
Skaitydami apie šventuosius matome, kad jie buvo paprasti žmonės. Taip, jie patirdavo džiugesio ir ekstazės momentų, bet tai nutikdavo tik kartą per 10 metų, ir nustebindavo net juos pačius. Patys jie nieko nepadarė. Mes turime siekti, kad žmonės atsisakytų tokių krikščioniško gyvenimo iliuzijų. Taip, tai nuostabus gyvenimas, bet nuostabus kitaip, nei daugelis norėtų.
Tačiau evangelikai žada žmonėms, kad jie gali turėti „asmeninius santykius su Dievu". Tai kalba apie tam tikrą dvasinio artumo lygį.
Tokios kalbos gadina mūsų visuomenę. Jei artumas reiškia atvirumą, sąžiningumą ir natūralumą, tada man nereikia jokių šydų, man nereikia saugotis ar neigti to, kas aš esu, ir tai yra nuostabu. Tačiau mūsų kultūroje artumas arba intymumas paprastai siejamas su seksualiniais santykiais, dažnai trumpalaikiais. Aš noriu artumo, nes noriu kažko daugiau iš gyvenimo. Kalbant apie tai, labai retai pagalvojama apie auką, davimą ar pažeidžiamumą. Yra du skirtingi artumo lygiai. Amerikiečių žodyne artumas kalba apie kažko gavimą, ir tai viską gadina.
Aiškinant Evangeliją labai pavojinga vartoti kultūros kalbą. Mūsų žodynas turi būti patikrintas ir apreiškimo bei Šventojo Rašto „sudrausmintas". Mūsų kalba labai graži ir turėtume jai skirti daugiau dėmesio, nes tai, kaip mes kreipiamės į netikinčiuosius, dažnai nėra labai gražu.
Ar toks iškreiptas dvasingumo suvokimas, paplitęs net tarp krikščionių, yra susijęs su Naujojo amžiaus (New Age) judėjimu?
Naujojo amžiaus judėjimas ne naujiena. Jis egzistuoja jau ilgą laiką. Tai pigi dvasingumo kopija, vengianti įprastų, kasdienių, fizinių ir materialių dalykų. Tai baisi gnosticizmo forma, nes tai dvasingumas, nieko bendra neturintis su indų plovimu, sauskelnių keitimu ar ėjimu į darbą. Čia nerasime daug sąsajų su darbu, žmonėmis, nuodėme, problemomis ar nepatogumu.
Didžiąją savo gyvenimo dalį, apie 45 metus, aš tarnavau pastoriumi. Man patinka būti pastoriumi. Bet, tiesą sakant, daugiausiai nerimo man kelia žmonės, kurie klausia: „Pastoriau, kaip man tapti dvasingam?" Pamirškite dvasingumą. Galbūt pamilkite savo vyrą? Tai būtų gera pradžia, tačiau tai jų nedomina. Galbūt išmokite mylėti savo vaikus ir priimkite juos tokius, kokie yra?
Mano vardas neturėtų būti siejamas su dvasingumu.
Tačiau dažnai taip yra.
Žinau. Prieš keletą metų aš pasiekiau šią gėdingą vietą, būdamas Regento „dvasinės teologijos" profesoriumi. Tačiau ką daryti?
Jūsų dvasiškumas skamba taip kasdieniškai.
Nesakau, kad sekimas Jėzumi nėra linksmas, džiaugsmingas ar žavus. Tik tai paprasčiausiai nėra tai, ką įsivaizduojame. Kai skelbdami Evangeliją kalbame pasaulio vertybių terminais, mes žmonėms meluojame. Mes meluojame jiems, nes tai yra naujas gyvenimas. Gyvenimas, apimantis sekimą Jėzumi, kryžių, mirtį ir auką. Mes atiduodame savo gyvenimus.
Evangelija pagal Morkų yra puikus pavyzdys. Pirmoje evangelijos dalyje Jėzus moko žmones, kaip gyventi, visus gydo. O evangelijos viduryje viskas pasikeičia - Jis pradeda mokyti žmones apie mirtį: „Dabar, kai gavote naują gyvenimą, Aš pamokysiu jus, kaip atiduoti save." Tai yra dvasinis gyvenimas - mokėti numirti. O kai išmokstate numirti, atsisakote visų iliuzijų ir išmokstate tikro artumo bei meilės.
Tą patį galima pasakyti ir apie tam tikrą išmoktą pasyvumą, kai pirminis mūsų bendravimo būdas yra gavimas ir paklusnumas, o ne davimas, gavimas ir veikimas. Tai daryti mums nesiseka. Mes mokomi būti kategoriški, gauti, taikyti arba naudoti ir veikti.
Atgaila, mirtis sau, paklusnumas - nelabai patrauklu, siekiant įtikinti žmones tikėti.
Minutę pamaniau, kad sukomplikuosite padėtį. Jei prisijungsime prie vartotojų pasaulio, viską pradėsime vertinti pagal tai, naudinga tai ar ne. Tačiau mums nereikia nieko daugiau ir nieko geriau. Mes siekiame gyvenimo. Mes mokomės gyventi.
Manau, žmonėms nusibodęs vartotojiškas požiūris, nors jie prie to ir pripratę. Ir, jei galvosime apie Evangeliją pragmatiškai, mes nuvilsime žmones, nes jiems meluosime.
Šventajame Rašte parašyta kitaip. Jėzus ne taip atėjo pas mus. Ne taip pamokslavo ir Paulius. Iš kur mes tai žinome? Iš Rašto, kuriame sakoma: „Jūs einate klaidingu keliu. Apsisukite. Ši kultūra yra užnuodyta."
Ar galite suvokti, kaip tiksliai Amerikos bažnyčių kultūroje yra atkartojama Baalio kultūra Kanaane? Baalio religija kalba apie tai, kas padeda puikiai jaustis. Baalio garbinimas - tai visiškas pasinėrimas į tai, kokią naudą aš galiu gauti. Žinoma, tai buvo labai sėkminga. Baalio kunigai surinkdavo minias žmonių, kurių kartais būdavo net 20 kartų daugiau nei Jehovos pasekėjų. Seksas, džiugesys, muzika, ekstazė ir šokiai. „Ei, mes čia turime merginų! Mes turime statulų, merginų ir švenčiame!" Ten vyko didelės šventės. O ką galėjo pasiūlyti hebrajai? Žodį. Kas iš to Žodžio? Na, hebrajai bent jau turėjo religines šventes!
Visgi, vienas kabliukas pritraukti žmones patikėti yra išgelbėjimas, tiesa? „Tikėk Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir būsi išgelbėtas." Mes galime tai panaudoti, norėdami pritraukti žmones patikėti.
Svarbiausias mūsų turimas žodis yra „išgelbėjimas". Mes išgelbėti nuo gyvenimo, kuriame nebuvo prisikėlimo, išgelbėti ir nuo savęs pačių. Dvasinį gyvenimą galima apibūdinti taip: mes taip pavargstame nuo savęs, kad esame pasiryžę ieškoti ko nors geresnio, o tai yra sekti paskui Jėzų.
Bet pradėdami kalbėti apie tikėjimo naudą, mes tiesiog pagiliname problemą, skatindami mąstyti egoistiškai. „Su Kristumi esate geresni, stipresni, labiau mėgstami ir galite džiaugtis tam tikru pakylėjimu." Tačiau taip žvilgsnis nukrypsta į mus pačius. Tačiau juk mes norime, kad žmonės nukreiptų žvilgsnius nuo savęs ir pradėtų žiūrėti į Jėzų.
Mes visi esame sutikę tam tikra prasme dvasingų žmonių. Ji - puikus žmogus. Myli Viešpatį, visą laiką meldžiasi ir skaito Bibliją. Bet ji galvoja tik apie save... Ji nesavanaudė, bet visada nori būti centre: „Kaip aš galėčiau paliudyti geriau? Kaip aš galėčiau tai geriau padaryti? Kaip man geriau išspręsti šio žmogaus problemą?" Tai yra paslėptas „aš", kurį sunku pastebėti, nes jis slepiamas po dvasingomis kalbomis.
Tad kaip turėtume įsivaizduoti krikščionišką gyvenimą?
Praėjusį sekmadienį bažnyčioje prieš mus sėdėjo pora su dviem išdykusiais vaikais, kurie kėlė didžiulį triukšmą. Ta bendruomenė - vyresnių žmonių bendruomenė, tad visais klausimais jie turi savo supratimą. Jų vaikai jau seniai suaugę. Tarnavimas nebuvo labai puikus, nebuvo ir gero šlovinimo. Bet vėliau aš mačiau, kaip pustuzinis tų pagyvenusių žmonių priėjo prie tos motinos, apkabino ją, glostė vaikus ir reiškė savo simpatiją. O juk jie galėjo likti susierzinę.
Kodėl žmonės eina į tokią bažnyčią? Juk galėtų eiti ten, kur yra vaikų priežiūros grupė, oro kondicionierius ir visa kita? Na, dėl to, kad jie liuteronai. Jiems patinka būti nelaimingiems! Norvegijos liuteronai!..
Neseniai ta pati bažnyčia priėmė jauną moterį su kūdikiu ir 3 metų berniuku. Prieš keletą savaičių vaikai buvo pakrikštyti. Nors ji neturėjo vyro. Ji niekada nebuvo ištekėjusi ir abiejų vaikų susilaukė nuo skirtingų vyrų. Ji pasirodė bažnyčioje ir norėjo pakrikštyti savo vaikus. Ji yra krikščionė ir nori eiti šiuo keliu, todėl viena pora iš bažnyčios tapo krikštatėviais. Dabar bažnyčioje yra trys ar keturios poros, kurios kiekvieną sekmadienį stengiasi artimiau su ja pabendrauti.
O kurgi šioje bažnyčioje „džiaugsmas"? Užsispyrę norvegai! Bet čia daug džiaugsmo. Čia liejasi gyvenimo gausa, bet ne taip, kaip tai įsivaizduoja netikintys. Manau, kad bažnyčiose vyksta daug panašių dalykų, krikščionys dažnai elgiasi visiškai priešingai, nei įprasta mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Bažnyčios pilnos džiaugsmo, ištikimybės, paklusnumo ir rūpesčio. Tačiau vien tik skaitydami literatūrą apie bažnyčios augimą, to tikrai nežinotumėte, tiesa?
Tačiau daug krikščionių, žiūrėdami į tokią bažnyčią, gali sakyti, kad ji mirusi ir likusi tik institucinė tikėjimo išraiška.
O kokių dar yra bažnyčių, jei ne institucinių? Nėra bažnyčių be problemų, nes visur aptiksime nuodėmę. Tačiau nėra kitos tokios vietos krikščionims. Nuodėmė slepiasi ir vietiniame banke, ir parduotuvėje. Aš nesuprantu, kodėl taip naiviai kritikuojama institucija. Aš tikrai to nesuprantu.
Frederickas von Hugelis yra pasakęs, kad bažnyčios institutas yra kaip medžio žievė. Žievėje nėra gyvybės, bet ji saugo gyvybę medžio viduje. Medis auga, auga, auga ir auga. Jei nulupsite žievę, jis gali susirgti, išdžiūti ir galiausiai mirti.
Taip ir bažnyčia, ji nėra gyva, bet ji saugo tai, kas turi gyvybę. O jei norite nulupti tą „žievę" nuo bažnyčios, ji ilgai neišgyvens. Ji sunyks, susirgs, pasiduos erezijoms ar narcisizmui.
Rašydamas aš tikiuosi padėti suvokti, kas yra tikra bažnyčia. Tai - Šventosios Dvasios dovana. Kodėl mes idealizuojame tai, ko neidealizuoja Šventoji Dvasia? Biblijoje neidealizuojama nė viena bažnyčia. Turime dviejų tūkstančių metų istoriją, tai kodėl vis dar esame tokie kvaili?
Nuo reformacijos laikų mes giname mintį, kad bažnyčia gali būti reformuota.
Taip nenutiko. Aš už nuolatinę reformaciją, bet manyti, kad bažnyčia kada nors bus visiškai reformuota, yra kvaila.
Manau, kad pastorių, ypač evangelikų, nuodėmė yra nekantrumas. Mes turime tikslą ir misiją. Mes norime išgelbėti pasaulį. Mes paskelbsime Evangeliją kiekvienam, ir bažnyčios bus pilnos. Tai puiku. Visi šie tikslai teisingi, bet tai lėtas, labai lėtas darbas su žmonių sielomis, vedant juos į gyvenimą, kuriame tarpsta paklusnumas, meilė ir džiaugsmas Dievo akivaizdoje.
Mes imame nekantrauti, stengiamės viską paspartinti ir naudojame visas įmanomas priemones. Pradedame kalbėti apie naudą, manipuliuoti žmonėmis, juos gąsdiname. Mes imame vartoti beasmenę kalbą - bauginame ir manipuliuojame.
Niekas negalvoja apie bažnyčias kaip apie bauginančias.
Kaltės, kaip manipuliacijos žmonėmis įrankio, naudojimas geram ar blogam yra bauginimas. O manipuliuojant kalba žmonės įtikinami įsitraukti į įvairias programas, dažniausiai ką nors pažadant.
Turiu draugą, kuris yra šių dalykų ekspertas. Jis sako: „Jūs turite nustatyti žmonių poreikius, o tada sudaryti programą, atsakančią į tuos poreikius." Manipuliuoti žmonėmis yra lengva. Mumis manipuliuoja reginių ir viešumo pramonė, politikai, ir kartais mes nė nesuvokiame, jog mumis manipuliuojama.
Nekantravimas atlikti Jėzaus darbus atsisakant Jo metodų žlugdo dvasingumą. Nėra bibliška daryti tai, ką darė Jis, ne Jėzaus būdais. Štai kodėl šiandien turime tiek su dvasingumu susijusių bėdų.
Tačiau daug pastorių mato, kaip žmonės kenčia ir yra nelaimingi santuokoje, vartodami narkotikus ar būdami godūs, ir bet kokiu būdu nori jiems padėti.
Tačiau jei būsime nekantrūs, sulauksime netikėtų rezultatų. Kaip mes siekiame patenkinti poreikius? Ar mes tai darome taip, kaip darydavo Jėzus, ar taip, kaip tai daro didieji prekybos centrai?
Dvasingumas nėra susijęs su nauda ar daiktais, čia svarbu ir priemonės - kaip jūs tai darote, - kaip jūs iš tiesų gyvenate.
Taigi, kaip Jūs padedate žmonėms? Poreikiai yra didžiuliai. Na, jūs tai darote taip, kaip darė Jėzus. Problemas sprendžiate po vieną. Jūs negalite evangelizuoti ir daryti Karalystės darbų tai nuasmenindami.
Mes tikime Trejybe, ir tuo turi remtis viskas, ką darome. Tad asmeniškumas ir santykiai yra svarbu. Kai tik ką nors pradedame daryti funkcionaliai, siekdami įtikti masėms - mes paneigiame Evangeliją. Ir taip mes elgiamės dažnai.
Jėzus yra Tiesa ir Gyvenimas, tačiau visų pirma Jis yra Kelias. Mes negalime daryti Jėzaus darbų velnio peršamu būdu.
Turiu mokytis to, nes daug pastorių vis labiau užvaldo šie beasmeniai metodai. Jiems nesvarbūs santykiai, jiems svarbūs tik rezultatai ir sėkmė. O mūsų kultūroje tai pasiekti gan paprasta, ypač jei esate aukštas ir daug šypsotės. Tačiau taip jie praranda savo sielą. Po 20 metų iš jų darbo nelieka nieko. Jie pabando ir, jei jiems nepasiseka, pradeda daryti ką nors kita. Turbūt 90 proc. romanus užmezgusių pastorių daro tai ne dėl juos užvaldžiusio geismo, bet iš nuobodulio, nusivylę, kad jų gyvenimas nėra toks romantiškas, kaip jie tikėjosi.
O jei kalbėtume ne apie poreikius, o apie pritaikymą? Daug krikščionių tikisi paskelbti Gerąją Naujieną vienai ar kitai kartai, postmodernistams ar kitai mažesnei grupei, pvz., kaubojams ar baikeriams - žmonėms, kuriems tipiška bažnyčia nerūpi.
Kai bandote pritaikyti Evangeliją kokiai nors kultūrai - jaunimui, tam tikrai kartai ar kitos kultūros žmonėms, jūs sunaikinate Evangelijos esmę. Jėzaus Kristaus Evangelija skelbia ne šio pasaulio karalystę. Tai visai kitokia karalystė.
Prieš šešerius metus mano sūnus Erikas įkūrė naują bažnyčią. Presbiterijonai rengia paruošiamąsias stovyklas naujiems pastoriams, kur jie mokomi, ką daryti. Ten nuvyko ir Erikas. Vienas iš mokytojų pasakė, kad jis neturėtų vilktis sutanos ir dėtis stulos: „Tu turi išeiti ir susitikti su žmonėmis ten, kur jie yra."
Taigi Erikas, būdamas geras mokinys ir norėdamas įtikti bendraamžiams, nevilkėjo sutanos. Jo bažnyčia pradėjo rengti susirinkimus aukštosios mokyklos auditorijoje. Kiekvieną sekmadienį jis vilkėjo kostiumą. Tačiau atėjus pirmajam advento sekmadieniui, kai jie ruošėsi Viešpaties Vakarienei, jis man pasakė: „Tėti, aš negalėjau pasielgti kitaip ir užsivilkau sutaną."
Jo bažnyčią lankė ir jo kaimynas Joelis su žmona. Joelį buvo galima priskirti prie tokio tipo žmonių, kuriam ir buvo skirta ši bažnyčia - gyveno priemiestyje, priklausė viduriniajam sluoksniui, niekada anksčiau nėjo į bažnyčią, žodžiu, buvo tikras pasaulietis. Erikas manė, kad jie čia lankosi tik todėl, kad jie kaimynai ir kad jis jiems patinka. Po advento tarnavimo jis paklausė Joelio, ką šis mano apie tai, jog jis dėvėjo sutaną. Šis atsakė: „Mums tai paliko įspūdį. Kalbėjomės apie tai su žmona. Manau, kad mums reikia šventos vietos ir mes manome ją atradę."
Manau, kad siekti įtikti yra nesąmonė. Nemanau, kad žmonėms labai svarbu, kokia muzika grojama ar kokia eiga vyksta tarnavimas. Jie nori būti ten, kur Dievas yra gerbiamas, kur jie jaučiasi gerbiami, kur nemanipuliuojama jų jausmais ar poreikiais.
Kodėl mes taip lengvai pasiduodame reklamos įtakai ir visuomenės nuomonei? Manau, tai griauna bažnyčią.
Bet galbūt kas nors ateis į Eriko bažnyčią ir, pamatę jį vilkintį sutaną, išeis, pagalvoję, kad tai per daug religinga vieta?
O kodėl jie eina į bažnyčią, jei nenori būti religingi? Ko jie eina į bažnyčią?
Žinoma, yra ir kita pusė. Jei einate į bažnyčią, kurioje visi vaidina religingus, tai reiktų keisti. Bet tokį mąstymą, jog vaidmuo yra svarbus, galima pastebėti tiek kaubojų, tiek kokioje kitokioje bažnyčioje. Visi mes atliekame tam tikrus vaidmenis.
Tačiau mes dalyvaujame tame, kame slypi didžiulė paslaptis. Ar mes sunaikinsime bet kokį paslaptingumą, kad galėtume tai kontroliuoti? Ar Dievas nėra šlovinamas nuolankiomis širdimis? Ir jei siūlysime tikėjimą, kuriame nėra jokios paslapties, jokio nuolankumo, kaip žmonės žinos, kad yra kai kas daugiau nei tik emocijos ir jų poreikiai? Yra svarbesnių dalykų nei mano poreikiai. Kaip galiu pasiekti daugiau, jei visas bažnyčios tarnavimas ir šlovinimas kalba tik apie mano poreikius?
Kai kurie mano, kad svarbu, jog garbinimo tarnavimo metu žmonės jaustųsi patogiai, kad jie galėtų išgirsti Evangeliją.
Mano nuomone, jie klysta. Prisiminkite mano pasakotą istoriją apie šeimą, sėdėjusią prieš mane sekmadieninio tarnavimo metu. Niekas nesijautė patogiai. Visa bažnyčia kentėjo. Tačiau, manau, prieidami ir apkabindami tą vargšę motiną, kuri buvo be galo sutrikusi, jie išgyveno Evangeliją.
Kaip tuomet galime žinoti, kada nuo tarnavimo, bandant prisitaikyti prie kultūros, pereinama prie tikrosios, pasiaukojančios Evangelijos?
Patikrinti galima taip: ar aš elgiuosi remdamasis Jėzaus istorija, Jo metodais ir būdais? O gal aš aukoju santykius, asmeninį dėmesį, asmeninius ryšius, kad tik viską paspartinčiau ir įgyvendinčiau tam tikrą programą? Jūs negalite daryti Jėzaus darbų kitaip, nei to nori Jėzus, ir kaip nors „praslysti", net jei jums ir labai seksis.
Vienas man būdingas dalykas yra tai, kad ten, kur esu, aš įleidžiu šaknis. Aš esu pastorius ir gyvenu įprastą gyvenimą. Manęs nežavi blizgučiai ir aš nesiekiu sukurti dvasingo žmogaus įvaizdžio. Aš žiūriu į tai gan įtariai, nes atrodo, jog tai neturi šaknų ir neatitinka sąlygų, tų sąlygų, kuriomis gali gyventi krikščionišką gyvenimą.
Iš žrn. „Christianity Today", 2005 m. kovo mėn.
vertė Asta Glinskaitė