Kas Tu esi, mano Dieve?.. Visų aukščiausias, geriausias, galingiausias, visagalis, gailestingiausias... (Augustinas)
Mes žūtbūt siekiame didingos ir šiurpą keliančios meilės. Mums reikia didingos meilės, kuri pavergtų mūsų fantaziją ir ją pranoktų. Filosofas Anzelmas pasiūlė tokį Dievo egzistavimo įrodymą: negalima įsivaizduoti nieko aukštesnio už Dievą. Mums reikia meilės, kuri būtų didingesnė už tą, kurią galime suvokti.
Mums taip pat norisi šiurpą keliančios meilės. Meilės, kuri kaip siaubingas griaustinio trenksmas pagimdo „didžią baimę ir pavojaus jausmą". Šiurpios meilės, kuri atrodo nepaprastai grėsminga - kaip labai svarbi atsakomybė. Šiurpą sukeliančios meilės, kuri yra intensyvi ir radikali kaip ir pats gyvenimas, už kurį mokama tokia didelė kaina. Ir galiausiai mums reikia meilės, kuri kartais yra „atstumianti ir nemaloni", koks gali būti siaubingai vakarėlyje praleistas laikas.
Mes esame nepaprastai silpni žmonės. Per dažnai ir per gerai mes suprantame, ką mus ragina daryti dieviški įsakymai: nuo kasdienių paraginimų išvalyti kito paliktą netvarką iki pašaukimo patarnauti artimui tiek savo namuose, tiek pasaulyje. Mes žinome, ką turėtume daryti, ir kai kurie iš mūsų tai daryti netgi norime. Bet kartais paklusnumą nugali mūsų tingumas - mes tiesiog nebeturime energijos mylėti bent vieną minutę ilgiau. Mums reikia meilės, kuri persmelktų kaip žaibo blyksnis ir priverstų mūsų širdis sujudėti; meilės, kuri padėtų nešti tą sunkią atsakomybės mylėti naštą. Kartais apima beviltiškumas - mes tiek daug kartų įvairiose situacijose susimovėme, jog nebegalime net įsivaizduoti, kad mūsų pastangos gali ką nors pakeisti. Mums reikia intensyvios ir radikalios meilės, kuri įveiktų bet kokią neviltį ir negalėjimą. Mums reikia meilės, kuri padėtų mums daryti nemalonius ir atstumiančius dalykus, kuriuos mes visgi turime padaryti.
Aš esu pamokslavęs apie bene paslaptingiausią Šventojo Rašto vietą - kai Dievas liepia Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką, bet po to įsikiša ir sutrukdo jam tai padaryti (žr. Pr 22, 1-14). Atvirai kalbėjau apie didžiausių Dievo ketinimų paslaptingumą, apie tai, kaip sunku yra įžiūrėti, ką Dievas daro, ir suprasti, kodėl Jis tai daro. Aš griežtai sukritikavau mūsų silpnus bandymus paaiškinti ir apginti nepaaiškinamus Dievo veiksmus tiek Šventajame Rašte, tiek šiandienos pasaulio tragedijų fone. Aš priminiau tikintiesiems, jog Biblija nesiekia paaiškinti Dievo veiksmų, bet nori, kad mes paprasčiausiai pripažintume Jo suverenumą: Aš esu VIEŠPATS ir niekas kitas. Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, VIEŠPATS, visa tai darau (Iz 45, 6-7).
Tikintieji suglumo dėl tokio atviro siaubingo Dievo pavaizdavimo. Po to kai kurie liaupsino mano drąsą kalbėti apie tai, kas žmones glumina, kiti dėkojo už pagalbą įveikiant asmenines krizes, buvo ir tokių, kurie tikino esą sujaudinti dėl nepaaiškinamų priežasčių. Mus traukia ne tik didinga Dievo meilė. Mes instinktyviai žinome, jog trokštame daugiau nei tik turėti dievišką senelį, kuris paplekšnotų mums per viršugalvį, ar stebukladarį, pildantį visus mūsų norus, ne tik bičiulį ar kelionės draugą. Kai mąstome apie tą Vienintelį, kuris sukuria šviesą ir tamsą, kurio meilė ne tik didinga, bet ir šiurpą kelianti, kažkas keistai baugina, bet tuo pačiu ir masina.
Prieš beveik pusę amžiaus A. W. Tozeris sielojosi, kad „Bažnyčia atsisakė didingų idėjų apie Dievą ir pakeitė juos menkomis, niekingomis idėjomis, apie kurias visiškai neverta galvoti, o tokio Dievo neverta garbinti. Ji tai padarė ne tyčia, tai vyko nesąmoningai, žingsnis po žingsnio".
Šiandien nereikia, kad kas nors mums grūmotų. Iš patirties žinome, jog esame vargingi, tiek kaip asmenybės, tiek kaip bažnyčios bendruomenės. Supaprastintas Dievo įsivaizdavimas, įskaitant „garbinančios dvasios ir noro širdies tylumoje susitikti su Dievu" praradimą, yra, kaip Tozeris aiškino, „šimtų mus supančių mažų velniukų sukeltas reiškinys".
Kitas autorius, J. B. Phillipsas, savo kūrinyje „Jūsų Dievas yra per mažas" taip pat dėsto panašias, tik labiau evangeliškas mintis: „Daugybė vyrų ir moterų šiandien dažnai išgyvena vidinį nepasitenkinimą ar apskritai netiki į Dievą. Ir ne dėl to, kad yra blogi ar savanaudžiai, <...> bet dėl savo nesugebėjimo suvokti Dievo kaip pakankamai didelio, <...> galinčio pelnyti jų didį susižavėjimą bei pagarbą ir patraukti juos noriai bendradarbiauti".
Abu autoriai savaip sakė, kad mums reikia ne šilto ir mielo Dievo, bet tokio, kuris apgaubia didžia ir šiurpą keliančia meile. Jie savo tiesas įrodinėjo kalbėdami apie Dievo savybes.
Dievo savybės - visko žinojimas, visur buvimas ir pan. - išgyvena sunkius laikus. Filosofiškai nusiteikusieji dekonstravo jas vieną po kitos. Jie užduodavo aštrius klausimus, pvz.: „Kaip nekintantis Dievas gali atsakyti į maldas?", „Kaip mes galime turėti laisvą valią, jei visa žinantis Dievas iš anksto žino, ką mes ketiname daryti?" arba „Kaip visagalis ir viską mylintis Dievas gali toleruoti blogį?". Klausiantieji atkreipė dėmesį į šių savybių sąsajas su graikiška mąstymo tradicija, kad tokie žodžiai, kaip nekintantis ir visažinis, Biblijoje net neminimi. Jie teigia, kad krikščioniškoji teologija dar pačioje pradžioje pasuko klaidingu keliu, apleisdami labiau suasmenintą Biblijos Dievą ir priimdami filosofų sugalvotą.
Šiuose kaltinimuose yra tiesos. Jeigu klasikinės savybės yra suprantamos paviršutiniškai, Dievas, žinoma, atrodys kaip filosofinė idėja - tolimas ir nepasiekiamas. Kartkartėmis tai nutikdavo krikščionių bendruomenėse, kai mokytojai ir pastoriai pernelyg rūpestingai „saugodavo" Dievo didybę.
Tačiau teologai (Augustinas, Tomas Akvinietis, Anzelmas) išsamiai atskleidė Dievo savybes ir niekada neatsisakė asmeninio Biblijos Dievo. Jie sugebėjo suderinti savo filosofinius mokymus su teologinėmis žiniomis, kad pateiktų mums aiškų, užbaigtą Biblijos Dievo vaizdą. Natūralu, jog mūsų teologinis supratimas auga, todėl kai kurias savybes mes suvokiame plačiau. Bet aš nesu įsitikinęs, jog šiandien mes galime apie Dievą pasakyti ką nors geriau, vargu ar galėtume pranokti klasikinius pasisakymus, kurie yra ir intelektualūs, ir pilni dievobaimingumo. Augustinas yra pasakęs: Kas Tu esi, mano Dieve?... Visų aukščiausiasis, geriausiasis, galingiausiasis, visagalis, gailestingiausias ir teisingiausias, tolimiausias ir artimiausias, gražiausias ir tvirčiausias, pastoviausias ir neapčiuopiamiausias, nekintantis ir visa keičiantis, niekada naujas ir niekada senas, viską atnaujinantis...
Iš www.christianitytoday.com
vertė Justinas Jakštonis