Daugelis iš mūsų atsilieptume kviečiami keliais vardais. Pavyzdžiui, darbe mane vadina daktaru Hemphillu, kitose situacijose dažnai esu vadinamas tiesiog Kenu. Mano žmona į mane kreipiasi, sakydama „Brangusis", o mama kviečia „Sūnau". Visos trys mūsų dukterys jau užaugusios ir gyvena atskirai, bet man patinka pakėlus telefono ragelį išgirsti: „Labas, tėti! Kaip laikaisi?" O kai kuri nors iš dukterų mane pavadina tėveliu, mano širdis vis dar apsąla.
Vardai yra svarbūs: jie padeda išreikšti save ir pasako žmonėms kai ką apie mus svarbaus. Dar daugiau, tai, kaip žmonės į mus kreipiasi, atskleidžia ir jų ryšį su mumis.Kai mes sutinkame kokį nors nepažįstamą žmogų, visų pirma mes norime sužinoti jo vardą, tiesa? Vardo atskleidimas yra mūsų bendravimo preliudija.
Senajame Testamente aptinkame skirtingų Dievo vardų: Dievas apsireikšdavo įvairiais vardais ar titulais, o kartais Jo tarnai apibūdindavo ar pavadindavo Jį pagal vietą, kur Viešpats jiems apsireikšdavo. Visi šie vardai ne tik padeda pažinti Dievą, bet ir ragina Dievo žmones gyventi šventai, suteikia jiems viltį, primena apie jiems skirtą paveldą ir drąsina juos tęsti tikėjimo kelionę. Tai vienas iš būdų, kaip Dievas kalba mums šiandien. Tai - tarsi kvietimas artimiau ir giliau pažinti kūrinijos ir atpirkimo Viešpatį.
Visi Biblijoje aptinkami Dievo vardai hebrajų k. turi vieną iš dviejų pagrindinių dėmenų: El - tai bendrasis terminas dievui pavadinti, arba Jahvė - asmeniškesnis ir labiau paplitęs vardas. Šventajame Rašte aptinkame skirtingus Dievo vardus ir kreipinius į Jį - tai priklauso nuo to, kas į Jį kreipiasi, ir nuo konteksto, kuriame tas vardas vartojamas.
El, Vidurio Rytuose vartojamas bendrasis žodis dievybei nusakyti, reiškia „pirmasis" ir apibūdina Dievą kaip stiprų ir galingą. Senajame Testamente dažniausiai šis vardas vartojamas junginyje, pavyzdžiui: El Shaddai (Dievas Visagalis) ar El Elyon (Aukščiausiasis Dievas).
Pradžios knygos 1 skyriaus 1 eilutėje pavartotas hebrajiškas Dievo vardas Elohim - tai daugiskaitinė El vardo forma, nors paprastai ir šis terminas verčiamas vienaskaita. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Elohim vartojamas norint pabrėžti, jog Dievas yra trivienis. Pavyzdžiui, Pradžios knygos 1 skyriaus 26 eilutėje skaitome: Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą", čia vartojamas Elohim ir kalbama daugiskaita. Kiti mokslininkai teigia, kad daugiskaitinė forma paprasčiausiai pabrėžia Dievo viršenybę. Taigi, kai izraelitai sakydavo Elohim, jie pripažindavo Dievą su visomis Jo dieviškomis savybėmis. Tuo metu, kai vyravo politeistinės idėjos, teigti, kad tik vienintelis Dievas yra tikrasis Dievas, kad Jį galima pažinti asmeniškai, nebuvo labai paprasta. Visos kūrinijos Dievas yra vienintelis tikrasis Dievas, kuris dėl mūsų išgelbėjimo apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia.
Vardas Jahvė taip pat sulaukia prieštaringų vertinimų, tačiau dauguma Biblijos tyrinėtojų sutinka, jog tai tinkamiausias ir asmeniškiausias kreipinys į Dievą. Šį vardą Biblijoje aptinkame 682 kartus: hebrajų kalboje šis vardas rašomas be balsių, tik keturios priebalsės: JHWH (teologai tai vadina tetragrama - neištariamas Dievo vardas). Nuo 300 m. pr. Kr. izraelitai vengė tarti šį vardą, bijodami suteršti jo šventumą. Kai tekste jie rasdavo šias 4 raides - JHWH - jie tardavo „Adonai" (tai hebrajams įprastas žodis, reiškiantis „Viešpats"). Šiandien ši tetragrama dažniausiai ir yra verčiama žodžiu „Viešpats".
Kažkada, prieš X a., izraelitų mokslininkai tarp šių 4 raidžių JHWH įterpė balses iš žodžio „Adonai". Taip išpopuliarėjo vardas Jahova. Jis buvo vartojamas nuo XVI a., Renesanso periodu, iki maždaug XIX a., kai dauguma mokslininkų labiau pamėgo vardą Jahvė - manoma, kad tai tikslesnė transliteracija. Vardas Jahvė kilęs iš hebrajų kalbos veiksmažodžio „būti". Būti iš esmės reiškia turėti gyvybę. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai užuomina į tiesą, kuri vėliau tapo aiškesnė: vardas Jahvė reiškia, kad Dievo egzistencija nuo nieko nepriklauso. Jis yra Tas, kuris savyje turi gyvybę ir nuolatos egzistuoja. Pradžios knygos 3 skyriuje skaitome, kad Dievas prabilo Mozei per degantį krūmą, apsireikšdamas jam kaip Jahvė. Dauguma vertėjų čia pasakytą frazę verčia taip: „Aš Esu, kuris Esu" - taip mėgindami perteikti mintį, kad Dievas buvo, yra ir visada bus.
Vardo Jahvė esmė yra tokia: Dievas yra amžinai egzistuojantis. Jis yra visa ko priežastis, prieš Jį nieko nebuvo ir po Jo nieko nebus. Gyvenimas yra Jame.
Paslaptingumo užvaldyti
Daugelis tėvų turbūt pamena, kaip nelengva buvo išrinkti pirmagimiui vardą. Dažnai mes svarstome: gal pagerbti kokį giminaitį ar draugą, vartome vardų reikšmes aiškinančius vardynus, apmąstome su vaiku siejamas viltis ir siekius.
Kai laukėme pirmojo kūdikio, mes keletą mėnesių svarstėme visus galimus vardų variantus. Mergaičių vardų sąrašą mums pavyko susiaurinti iki dviejų vardų, tačiau negalėjome apsispręsti, kokį vardą dukrai duosime. Tik palaikę ją rankose ir pažvelgę jai į akis mes kažkaip supratome, kad jos vardas yra Kristina. Nesvarbu, kaip labai mes tam ruošėmės, procesas visgi buvo paslaptingas.
Panašiai yra ir kalbant apie šventą Dievo vardą. Tobulai nusakyti tai, kas nenusakoma, neįmanoma. Tačiau kadangi žodžiai yra susiję su reikšmėmis, Dievas kviečia mus šaukti Jį vardu ir Jį pažinti.
Senajame Testamente pranašai ir patriarchai dažnai buvo įkvėpti skelbti Dievo vardą, reaguodami į tai, kaip Dievas apsireikšdavo. Juos taip sukrėsdavo Dievo aplankymas, kad jie turėdavo tai išsakyti žodžiais. Tai buvo spontaniškas garbinimo veiksmas. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
1) Kai Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, Dievas parūpino aviną, kaip auką vietoj Izaoko. Tai paskatino Abraomą paskelbti, jog jis pažino Viešpatį kaip Jahvę-Jireh, o tai reiškia: Viešpats pasirūpins (Pr 22, 14).
2) Kai Dievas įgalino Izraelio armiją nugalėti amalekiečius, Mozė pastatė aukurą ir pavadino jį Jahvė-Nissi - Viešpats mano vėliava (Iš 17, 15).
3) Viešpaties pašauktas išlaisvinti Izraelį Gedeonas pastatė aukurą ir pavadino jį Jahvė-Shalom - Viešpats yra ramybė (Ts 6, 24).
4) Mąstydamas apie Viešpaties ištikimybę tiek pasiekus pergalę, tiek išgyvenant dėl pralaimėjimų, Dovydas pavadino Viešpatį Jahve-Rohi - Viešpats yra mano ganytojas (Ps 23, 1).
5) Apibendrindamas detalų naujosios Jeruzalės vaizdą, Ezechielis pranašavo, kad ta vieta bus vadinama Jahvė-Shammah - Ten yra Viešpats (Ez 48, 35).
Kiekvienas apreiškimas, kiekvienas stebuklas atskleisdavo vis kitą Dievo charakterio pusę.
Vardų jėga
Kiekvienas Dievo vardas pabrėžia vis ką nors nauja - lyg rankose sukinėtume deimantą, kuris suspindi vis naujomis spalvomis, atskleisdamas anksčiau nepastebėtas savybes. Taip ir Dievo vardai, žmonėms susidūrus su įvairiais sunkumais, atskleidžia vis naujas Dievo savybes.
Kai aš meldžiuosi ir mąstau apie šiuos vardus, pradedu geriau suprasti Dievo žodį, mano dvasinė kelionė tampa vis gilesnė. Yra bent 3 priežastys, kodėl tikintieji turėtų įsigilinti į Dievo vardus. Pirma, tai praturtina mūsų šlovinimą ir maldas. Daug šiuolaikinių muzikantų giesmėse pabrėžia vieną ar kitą Dievo vardą. Atkreipkite dėmesį, kaip psalmių autoriai moko mus šlovinti (Ps 20, 5; 29, 2), girti (Ps 7, 17; 20, 7; 52, 9), pasitikėti (Ps 33, 21), aukštinti (Ps 34, 3), laukti (Ps 27, 14; 37, 34), bijoti (Ps 61, 5), džiaugtis (Ps 89, 16) Viešpaties vardu.
Antra, tai skatina mus dvasiškai augti. Vis labiau suprasdamas Dievo vardų reikšmę, aš vis geriau suprantu Jo charakterį ir Jo troškimus man. Kai meldžiuosi, Šventoji Dvasia mane padrąsina, primena man tam tikrus Dievo vardus, Jo savybes. Kai susiduriu su išmėginimais, Šventoji Dvasia dažnai man primena, kad Viešpats yra mano pergalės vėliava. Kitas Jo vardas - Viešpats, kuris pašventina (Jahvė Mekadesh), - man primena, kad Jis nuolatos keičia mane, darydamas panašų į save (Kun 20, 8).
Ir, žinoma, visi vardai rodo į svarbiausią Dievo apsireiškimą žmonėms. Naujajame Testamente mes randame tokius Dievo vardus, kaip Emanuelis (Dievas su mumis) ir Abba (aramėjiškai - tėvas), kurie perkelia mūsų santykius su Dievu į naują lygį. Per Sūnų, Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią dabar Dievas gyvena tarp mūsų, Jo pasekėjų, ir mumyse.
Trečia, tai ragina mus liudyti pasauliui. Dievas nori, kad Jo žmonės kasdieniu elgesiu šlovintų Jo vardą. Pranašas Ezechielis (Ez 36, 20-23) skelbia Izraeliui, kad jie užsitraukė Dievo pyktį, nes sutepė Jo vardą tarp tautų. Babilono nelaisvė buvo bausmė už neklusnumą, bet kitos tautos to nesuprato ir galvojo, kad Izraelio Dievas negali pasirūpinti savaisiais. Viešpats paskelbė, kad Jis išlaisvins juos iš vergijos, kad reabilituotų savo šventą vardą. Galutinis rezutatas kalba apie visuotinę evangelizaciją: Tuomet tautos žinos, kad Aš esu Viešpats.
Mes vadinamės Dievo vardu, tad mūsų kalba, požiūriai, veiksmai leidžia kitiems įvertinti Dievo, kuriam mes tarnaujame, patikimumą. 23 psalmėje Dovydas sako: Jis <...> veda mane teisumo takais dėl savo vardo (Ps 23, 3). Tai nereiškia, kad Dievas siekia išsaugoti savo reputaciją, tai reiškia, kad Jis elgesi pagal savo prigimtį. Taip, Jis veda mus teisumo takais, nes Jis yra teisus. Jo vardai atspindi Jo charakterį.
Universiteto baigimo dieną, mano tėtis buvo paruošęs kalbą (turbūt žinote tokias kalbas, kuriose dažnai išvardijama, ką reikėtų daryti, o ko daryti negalima). Tačiau tėtis man davė vienintelį patarimą. Jis sakė: „Sūnau, galiu tau duoti tik vieną dalyką - savo vardą. Nesutepk jo ir neužtrauk mums gėdos". Su šiuo patarimu jis palydėjo mane į pasaulį.
Aš vadinuosi ir atstovauju Hemphillams, bet aš taip pat nešioju ir savo dangiškojo Tėvo vardą. Klausimas vienas: kaip aš su juo pasielgsiu?
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Žaneta Lazauskaitė