Vieną dieną Viešpats aplankė Abraomą ir davė neįtikimą įsakymą: Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu (Pr 12, 1).
Koks nuostabus dalykas - Dievas išsirenka žmogų ir jam sako: „Noriu, kad tu pakiltum ir paliktum viską: savo namus, gimines ir net savo šalį. Noriu pasiųsti tave į tam tikrą vietą. Aš vesiu tave visą kelią.“
Kaip Abraomas sureagavo į šiuos neįtikimus Viešpaties žodžius? Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs (Hbr 11, 8).
Ką Dievas sumanė? Kodėl Jis ieškojo visose tautose vieno žmogaus, o suradęs jį paragino viską palikti ir iškeliauti be žemėlapio, neaiškia kryptimi, nežinant kur? Pagalvok apie tai, ko Dievas paprašė Abraomo. Jis nepaaiškino, kaip Abraomas išmaitins ar išlaikys savo šeimą. Jis nepasakė, kaip toli jis turės keliauti ir kada nuvyks į tą vietą. Iš pradžių Jis pasakė tik du dalykus: „Eik“ ir „Aš parodysiu tau kelią“.
Koks neįtikimas buvo Dievo įsakymas. Iš esmės Jis Abraomui sakė: „Aš noriu, kad nuo šios dienos tu pavestum man visą savo ateitį - visus savo rytojus. Visą likusį gyvenimą tu gyvensi pavesdamas savo ateitį į mano rankas, po vieną dieną kasdien. Prašau pašvęsti savo gyvenimą pažadui, kurį tau duodu, Abraomai. Jei tu atsidėsi tam, Aš laiminsiu, vadovausiu tau ir vesiu tave į vietą, kurios tu niekada neįsivaizdavai.“
Dievas norėjo nuvesti Abraomą ten, į kur Jis nori nuvesti ir kiekvieną Kristaus Kūno narį. Beje, Biblijos tyrinėtojai Abraomą vadina „pavyzdžiu“, rodančiu, kaip gyventi su Viešpačiu. Abraomo pavyzdys parodo mums, ko reikalaujama iš tų, kurie nori patikti Dievui.
Nesuklysk: kai Dievas pašaukė Abraomą, jis nebuvo jaunuolis. Jis jau buvo Loto dėdė ir galbūt turėjo planų užtikrinti savo šeimos ateitį. Taigi prieš priimdamas Dievo pašaukimą, jis turėjo daug ką apsvarstyti. Tai reiškė, kad jis su šeima atsiskirs nuo visų giminių bei draugų ir turės pasitikėti Dievu, kad Jis jais visais pasirūpins. Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu (Pr 15, 6).
Apaštalas Paulius sako, jog visi tikintys ir pasitikintys Kristumi yra Abraomo vaikai. Jei trumpai, tai mes patinkame Dievui dėl savo pasitikėjimo Juo. Mums, kaip ir Abraomui, įskaitytas teisumas, nes mes priėmėme tą patį raginimą pavesti visus savo rytojus į Viešpaties rankas.
Jėzus taip pat kviečia mus taip gyventi - nesirūpinti rytdiena ir pavesti savo ateitį į Viešpaties rankas: Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 31-34).
Jėzus nesako, kad mums nereikia planuoti ar kad nieko neturime daryti dėl ateities, Jis sako: „Nesinervinkite ir neišgyvenkite dėl rytdienos“. Juk mes dažnai nerimaujame dėl to, kas gali įvykti rytoj, mus nuolat vargina klausimas: O kas, jeigu...? „O kas bus, jeigu smuks ekonomika ir aš liksiu be darbo? Kaip susimokėsiu bankui? Kaip mes išgyvensime? Jei susirgsiu ar atsigulsiu į ligoninę, mes - žlugę!“ Arba: „Kas, jei atėjus išbandymams man nepakaks tikėjimo?“ Mes visi ištariame tūkstančius „kas, jeigu...?“ ir dėl to nerimaujame.
Jėzus pertraukia tokias mūsų dvejones ir sako: „Jūsų dangiškasis Tėvas žino, kaip jumis pasirūpinti. Nereikia nervintis. Jis - ištikimas. Jis pamaitins, aprengs ir pasirūpins visomis jūsų reikmėmis.“
Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <...> Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? (Mt 6, 26. 28-30).
Mes džiaugsmingai atidavėme Viešpačiui visas vakarykštes savo dienas, patikėdami Jam visas savo nuodėmes. Mes pasitikime Juo, kad Jis atleidžia visus mūsų suklupimus, abejones ir baimes. Tai kodėl negalime pasitikėti Juo dėl rytdienos? Iš tiesų daugelis mūsų įsikimbame į ateitį, siekdami savo svajonių. Mes kuriame planus nepriklausomai nuo Dievo, o po to prašome Jo palaiminti ir išpildyti šias viltis bei troškimus.
Mes gyvename ypatingu laiku - didžiulė sumaištis dėl doktrinų, visuomenę užvaldyti siekia materialistinė kultūra. Dievo žmonės mokomi svajoti, planuoti didžius dalykus, plačiai mąstyti ir „siekti aukso“. Daugelis krikščionių tėvų jaučiasi spaudžiami numatyti savo vaikų karjeras ir yra kupini baimės dėl jų ateities - o kas, jei jie to nepasieks?
Liūdna, tačiau ši jaunoji karta taip siekia sėkmės, kad jie yra įsitempę, susirūpinę ir perdegę. Šiems vaikams buvo perduota žinia, kad jie niekuomet neturės pakankamai. Todėl kai kurie jų puola į kraštutinumus, geria ir pramogauja tarsi rytoj viskas žlugtų. Kiti kelia sau per didelius uždavinius ir geria vaistus nervams nuraminti, stengdamiesi pasiekti neįmanomų standartų. O paprasti vaikai, svajojantys apie paprastus dalykus, jaučiasi pralaimėję, ne tokie geri kaip kiti. Visiems buvo įdiegta rytdienos baimė.
Kaip taip nutiko? Kaip tai tapo vyresniosios krikščionių kartos, pažinojusios Dievo ištikimybę, palikimu? Juk vyresnieji krikščionys žinojo, jog Dievas jais rūpinasi. Argi Jis nebus ištikimas ir nepasirūpins ir jų vaikais?
Tačiau šį nuolat gaudžiantį pasimetimo ūžesį ir konkurencinę kovą - tuščią materialinės gerovės siekį ir kūnišką išdidumą nustelbia balsas, kuris, kaip ir Abraomui, sako: „Palik viską. Stokis ir eik. Leisk man pasirūpinti tavo rytojumi. Leisk mano Dvasiai vesti tave. Palik visus savo žmogiškus planus ir leisk man tavimi pasirūpinti.“
Mūsų protėvis Abraomas turėjo atidėti į šalį visus savo planus, viltis ir svajones, visus rūpesčius dėl ateities ir šeimos. Ir tai nebuvo lengva. Tai reiškė atidėti į šalį bet kokią baimę bei nerimą dėl kiekvienos dienos ir pasitikėti, kad Dievas laimins ir išlaikys jį kiekvienoje situacijoje. Mūsų dangiškasis Tėvas savo žmonių to prašo ir šiandien.
Laišką Filipų bažnyčiai Paulius rašė būdamas kalėjime Romoje. Paulius buvo laikomas siaubingomis sąlygomis. Dieną naktį jį saugojo Pretorijaus sargybos kariai, jo kojos grandinėmis buvo surakintos su kareivių kojomis. Šie vyrai buvo šiurkštūs, kieti, dažnai keikdavosi. Jų akyse visi kaliniai buvo bausmės verti nusikaltėliai. Paulius nebuvo išimtis.
Įsivaizduokite, kokį pažeminimą turėjo kęsti Paulius šioje situacijoje. Nė akimirkos jis negalėjo pabūti vienas. Buvo pasiklausoma kiekvieno jo pokalbio su jį aplankiusiais draugais, galbūt sargybiniai iš jų šaipydavosi. Tokiu elgesiu buvo lengva sutrypti šio dievoto žmogaus orumą.
Pagalvok apie tai: Paulius buvo labai aktyvus žmogus, mėgęs keliauti tiek sausuma, tiek jūromis, kad galėtų susitikti ir bendrauti su Dievo žmonėmis. Didžiausią džiaugsmą Pauliui teikė jo įkurtų bažnyčių lankymas. Tačiau dabar jis buvo prirakintas prie labiausiai užkietėjusių bedievių.
Kai kurie Paulių pažinoję krikščionys net pradėjo murmėti, kad šia situacija jis užtraukė nešlovę Evangelijai: „Jei Paulius iš tiesų Dievo žmogus, jam neturėtų taip nutikti. Kodėl Viešpats jo neišlaisvina? Kur Pauliaus maldos jėga? Kiti Evangelijos tarnai palaiminti, o kodėl jis ne? Apolo pamokslai atneša tokių didelių rezultatų, kaip ir jaunesniųjų tarnautojų - Timotiejaus bei Tito...“
Kaip Paulius reagavo į šias aplinkybes?
Manau, visi esame girdėję posakį: „Blogi dalykai nutinka ir geriems žmonėms.“ Per naktį, vos per kelias valandas visos aplinkybės gali apsiversti. Bet kuri diena gali „išsprūsti mums iš rankų“, ir mūsų planai bei svajonės išgaruoti lyg dūmas.
Turbūt daugelis esame su tuo susidūrę. Kartais nutinka kokia tragedija, tai, ko negali numatyti, ir tai viską apverčia aukštyn kojom. Susiklosčiusios aplinkybės tarsi įkalina.
Visai neseniai, kai laukiau iš gydytojo išeinančios savo žmonos, pagyvenusi našlė pradėjo man pasakoti apie dieną, kai pasikeitė visas jos gyvenimas: ji ir jos vyras džiaugėsi nuostabiu gyvenimu, bet jį netikėtai ištiko insultas. Ji vienintelė prižiūrėjo savo vyrą. Taip netikėtai jie abu buvo „įkalinti“ namuose. Ji mylėjo savo vyrą ir ištikimai juo rūpinosi, bet maždaug penkerius metus negalėjo „rytdienai“ kurti jokių planų.
Einant laikui jos vyrą prislėgė depresija. Vieną dieną jis pradėjo lieti jai savo skundus - šis insultas sužlugdė jo viltis ir svajones. Jis sakė, kad ji nesuvokia, ką reiškia nepajėgti net išeiti pasivaikščioti: „Tu neįsivaizduoji, ką reiškia kęsti kančias gulint lovoje. Visus šiuos metus aš buvau atskirtas nuo naudingo gyvenimo, neturiu jokios vilties ir dėl rytdienos. Jokio džiaugsmo, tik liūdesys.“
Ji jam atsakė: „Atrodo, tu pamiršai, kad visą šį laiką aš buvau su tavimi. Kenti ne tu vienas. Aš taip pat turėjau vilčių ir svajonių. Visus šiuos metus visą savo dėmesį ir energiją aš skyriau tik tau. Aš prižiūrėjau tave ištisą parą. Visos mano rytdienos taip pat buvo pagrobtos.“
Netrukus jis mirė. Nors ji jo ilgėjosi, ji dėl visų šių „prarastų metų“ jautė kartėlį.
Kada nors kančia užklumpa kiekvieną. Ir dabar daugybė šventųjų yra sukaustyti sielvarto. Jų aplinkybės išplėšė jų džiaugsmą, jie jaučiasi bejėgiai, visiškai nenaudingi. Daugelis, kęsdami skausmą, klausia: „Kodėl tai nutiko man? Ar Dievas ant manęs pyksta? Ką blogo aš padariau? Kodėl Jis neatsako į mano maldas?”
Tačiau Paulius neklausė: „Kodėl tai nutiko man?“ Jis klausė: „Kaip man reaguoti į šią situaciją?“ Taip, Paulius galėjo pasiduoti surūgusiai nuotaikai, užduodamas egocentriškus klausimus: „Kodėl aš?“ ir pan., kristi į gilią depresiją, matydamas šią beviltišką situaciją: „Aš surakintas. Mano tarnavimas sustabdytas, o kiti džiaugiasi pjaudami sielų derlių. Kodėl?“
Tačiau užuot tai daręs, Paulius klausė: „Kaip dabartinė mano situacija gali atnešti šlovę Kristui? Kaip iš šio išmėginimo išgauti kuo daugiau naudos?“ Šis Dievo tarnas nukreipė savo mintis kita linkme: „Aš negaliu pakeisti šios situacijos. Galbūt ir mirsiu tokiomis sąlygomis. Vis dėlto aš žinau, kad mane veda Viešpats, todėl ruošiuosi išaukštinti Kristų bei būti liudijimu pasauliui net ir sukaustytas šiomis grandinėmis“: Aš karštai laukiu ir turiu viltį, jog niekuo neliksiu sugėdintas, bet kaip visada, taip ir dabar Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne - ar gyvenimu, ar mirtimi (Fil 1, 20).
Pauliaus požiūris - tai vienintelis kelias, kaip mes galime būti ištraukti iš tamsios nusivylimo ir nerimo duobės. Įmanoma iššvaistyti visas savo rytdienas, nerimastingai laukiant, kol kas nors išvaduos mus iš kančių. Jei į tai sutelksime savo dėmesį, mes prasilenksime su stebuklu ir nepatirsime išlaisvinimo džiaugsmo.
Apsvarstykime Pauliaus pareiškimą filipiečiams: Broliai, aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog mano būklė pasitarnavo Evangelijos plitimui (Fil 1, 12). Iš esmės Paulius čia sako: „Nesijaudinkite dėl manęs ir nemanykite, jog mane gąsdina ateitis. Ir prašau nesakyti, kad mano darbas baigtas. Taip, aš sukaustytas grandinėmis ir kenčiu, tačiau ir per tai skelbiama Evangelija.“
Įsivaizduoju Paulių, sakantį: „Mano kentėjimai tapo man džiaugsmo šaltiniu. Kai baigiasi romėnų sargybinių pamaina, jie perpasakoja mano liudijimą kitiems. O grįžę namo papasakoja tai savo šeimoms ir draugams. Visi tik ir šneka apie mano pamokslaujamą Evangeliją! Jūs manote, kad jei mano rankos surištos, tai tarnavimas baigtas, kad negaliu nieko dėl Kristaus nuveikti? Priešingai, šios grandinės suteikė man drąsos.“
Supraskite teisingai: Paulius nebuvo abejingas ir nesusitaikė su aplinkybėmis. Jis kentė grandinių keliamą skausmą. Tačiau jis nemąstė: „Dievas leido man tai patirti, todėl stengsiuos iš to išpešti ką įmanoma geriausio. Aš nesiskųsiu ir apsimesiu laimingas. Niekas nematys mano skausmo.“ Ne, tai nėra rytdienos pavedimas į Dievo rankas.
Atkreipkite dėmesį, kaip Paulius baigia laišką Filipiečiams: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). Jis nesako: „Šios grandinės yra palaiminimas. Aš džiaugiuosi, kad esu įkalintas ir kenčiu skausmą.“ Ne, esu tikras, jog Paulius kasdien meldė išlaisvinimo ir kartkartėmis prašė suteikti jėgų tai ištverti. Net Viešpats Jėzus savo kančios ir išmėginimo valandą šaukė Tėvui: „Kodėl mane apleidai?“ Pirmoji mūsų reakcija susidūrus su kančia, yra „Kodėl?“ Ir Viešpats tai pakenčia.
Dievas pasirūpino, jog mūsų klausimai - „O kas, jeigu..?“ ir „Kodėl?“ - būtų atsakyti Jo Žodyje. Paulius rašo: Kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia <...>, o šitie iš meilės, suprasdami, kad aš paskirtas ginti Evangelijos. Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus, - štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos! (Fil 1, 15. 17-18). Kitaip tariant jis sako: „Aš nusprendžiau, kad Dievo žodis bus patvirtintas mano reakcija į šiuos kentėjimus. Nusprendžiau neužtraukti gėdos Evangelijai ir nepadaryti jos bejėgės. Mano ramumas šiomis aplinkybėmis liudija apie Kristų. Kiekvienas mane pamatęs žinos, kad mano pamokslaujama Evangelija padeda man šiuo sunkiu metu. Tai patvirtins, jog Viešpats gali pravesti pro bet kokią situaciją - per ugnį ir per vandenį. Mano išgyvenimai ir pamokslaus tokią Evangeliją.”
Tokią žinią skelbia ir Paulius, ir Abraomas: nebūtina dėl Viešpaties nuveikti ką nors didingo, turime tik pasitikėti Juo. Turime pavesti savo gyvenimą į Dievo rankas ir tikėti, kad Jis mumis pasirūpins. Jei mes tai padarysime, Jo Evangelija bus pamokslaujama, nesvarbu, kokios aplinkybės mus suptų. Ir dažniausiai, kai būsime patekę į itin sudėtingas situacijas, Kristus apsireikš mumyse.
Kartą mūsų bažnyčios vyresnysis Semas man pasakė: „Pastoriau, aš stebiu, kaip jūs reaguojate į sunkumus, ir man tai yra liudijimas.“ Tačiau Semas nesuvokia, kad jo gyvenimas yra tarsi pamokslas man: jis kenčia chronišką skausmą, dėl kurio gali miegoti tik kelias valandas per naktį. Tačiau nors jis nuolatos kenčia stiprų skausmą, jis yra pasišventęs Viešpačiui. Tai yra liudijimas visiems. Galbūt Semas nėra dažnai matomas tarnautojas, tačiau jo gyvenimas liudija Kristų ne mažiau nei Pauliaus pamokslai.
Taigi, ar tavo dabartinėje situacijoje, kai patiri išmėginimą, pamokslaujamas Kristus? Ar tavo šeima mato tavyje veikiančią Evangeliją? Ar jie mato tik paniką, neviltį ir abejones Dievo ištikimybe? Kaip tu reaguoji į kančią?
Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs (Fil 2, 16) - Paulius įsivaizdavo dieną, kai jis turės stoti Kristaus akivaizdon, ir bus atidengtos visos atpirkimo paslaptys. Raštai sako, jog tą dieną mes regėsime Viešpaties šlovę ir suvoksime viso to, kas buvo mums prieinama išgyvenant žemiškus išmėginimus, realumą - dangaus galios ir išteklių, angelų sargų realumą, Šventosios Dvasios artumą.
Mums stebintis šiais dalykais Viešpats ištars: „Visą laiką mano kariai stovyklavo aplink jus. Jus saugojo Didžiulė armija galingų pasiuntinių. Niekada nebuvo priežasčių bijoti dėl rytdienos.“
Tada Kristus parodys mums Tėvą - tai pranoks viską. Kai pamatysime mūsų dangiškojo Tėvo didybę, mes iki galo suvoksime Jo meilę, rūpestį mumis ir pažinsime visą tiesą: „Taip buvo, yra ir per amžius bus: mūsų Tėvas iš tiesų yra didis AŠ ESU.”
Štai kodėl Paulius „tvirtai laikėsi“ žodžio apie Dievo ištikimybę. Jis nenori tą šlovingą dieną stovėti Dievo akivaizdoje, galvodamas: „Kaip aš galėjau būti toks aklas? Kodėl nepasitikėjau savo Viešpaties tikslais? Visi mano rūpesčiai ir klausimai buvo tušti.“
Paulius mus guodžia: „Tą dieną, kai mano akys atsivers, aš noriu džiaugtis. Noriu, kad galėčiau džiaugtis kiekvienu apreiškimu, žinodamas, jog paklusau Jo pažadams ir neabejojau. Noriu žinoti, jog tvirtai laikiausi Gyvenimo Žodžio reaguodamas į kentėjimus, kovojau gerą kovą ir įrodžiau Viešpačiui savo ištikimybę.“
Visa tai Paulius apibendrina šiais žodžiais: Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse (Fil 3, 13). Trumpai tariant, jis manė, jog neįmanoma atiduoti savo ateitį į Viešpaties rankas, pirmiau neatidavus praeities. Neturėtume apgailestauti ar iš naujo išgyventi praeities nuodėmes bei nesėkmes, spėlioti, kas būtų įvykę, jeigu...
Dabar į savo rytdienas aš žvelgiu kaip Paulius, nes žinau, jog mano Tėvas rūpinasi. Jis laikosi savo Žodžio. Visa išeis man į gera. Jis yra su manimi ir niekados manęs nepaliks. Jo žvilgsnis nuolatos mane stebi, o Jo sumanymai man yra geri. Jo pažadai neliks neišsipildę.
Patikėkite Viešpačiui visas savo rytdienas, ir leiskite dabartiniams jūsų išmėginimams pamokslauti apie Jo ištikimybę.
Iš www.worldchallenge.org
vertė Lina Tamonytė