Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 25-34).
Čia randame gerą rūpesčių apibrėžimą: rūpesčiai - tai paprasčiausiai negatyvus mąstymas apie žmones, vietas ar sąlygas. Rūpestis niekuomet nebūna pozityvus. Jei esi susirūpinęs, tai rodo, kad tavo protas yra prislėgtas, ir tas pavojaus ar nesėkmės suvokimas tave kankina. Tiesą sakant, rūpestis - tai baimės forma. Tai nėra normali ir natūrali būklė, ypač Dievo vaikui. Rūpesčiai veda į spėliojimus apie ateitį: kas bus rytoj? Ar aš neprarasiu darbo?
Jeigu visiškai pasitikėtum ir būtum užtikrintas Viešpačiu, tu nesirūpintum.
Kas sukelia rūpesčius?
Pirmiausia, sakyčiau, rūpesčiai atsiranda dėl pasitikėjimo stokos. Kūdikiai juk nesirūpina. Jie neturi jokių rūpesčių, nebent jiems ką nors stipriai skaudėtų ar jie būtų palikti vieni be priežiūros.
Pasitikėjimo stoka bendraujant su kitais taip pat atneša rūpesčius - ar tai būtų santykiai su žmonėmis, ar su Dievu. Jei žmona nepasitiki vyru, kad jis pakankamai aprūpins šeimą, ji pati rūpinsis, kaip apmokėti sąskaitas. Jei krikščionis nepasitiki, kad Dievas juo pasirūpins, jis pats pradės rūpintis ateitimi.
Antra, rūpesčiai rodo tikėjimo savo sutuoktiniu, viršininku, ekonomika, savo paties sugebėjimais ar Dievu stoką. Jei tikėtum, rūpesčiai pasitrauktų. Tikėjimas yra geriausias būdas išsivaduoti iš baimės.
Kartais velnias bando sugundyti, kad pradėtum rūpintis tuo, dėl ko nėra jokios priežasties rūpintis. Patikrink, iš kur kyla rūpesčiai. Dažniausiai tai būna priešo ataka. Kartais rūpesčius ar susirūpinimą atneša nusivylimas. Mes nusiviliame, kai kas nors įvyksta ne taip sėkmingai, kaip tikėjomės. Tada pradedame galvoti apie ateitį remdamiesi praeitimi ir visas savo baimes bei negatyvizmą nukeliame toli į priekį. Tačiau tai nereiškia, kad visi rūpesčiai yra nepagrįsti. Iškylančios situacijos dažnai yra labai realios. Tačiau problema slypi ne situacijose, su kuriomis susiduriame, bet mūsų požiūryje į jas.
Kartais rūpesčiai gimsta dėl vidinės neramybės. Šį nerimą gali sukelti nuodėmė, neatleidimas, pyktis, neapykanta ar kitos mus kankinančios neigiamos emocijos. Kai kurie žmonės savo mintyse blaškosi kaip laivai šėlstančioje jūroje. Niekuomet neleisk emocijoms vadovauti tavo gyvenimui. Tokiomis akimirkomis turi susiimti ir pasakyti: „Minutėlę! Manęs tai neišblaškys!“ Baimę ir rūpesčius galime nuraminti taip, kaip Jėzus nuramino vėją ir bangas (Mk 4, 39).
Kodėl rūpintis yra blogai?
Kodėl Jėzus liepia nesirūpinti?
Rūpindamiesi mes nematome visagalio Dievo. Rūpesčiai už tiesą priima aplinkybes, o ne tvirtą Dievo žodį. Dievas pažadėjo, kad Jis saugos ir rūpinsis mumis. Kai mes jaudinamės dėl aplinkybių, kad ir kokios jos būtų, parodome, jog mums trūksta tikėjimo Dievu, ir nesilaikome Jo žodžio.
Kai esame visiškai užtikrinti Dievo aprūpinimu, mums nebereikia kovoti su rūpesčiais. Jei neturi tokio užtikrintumo, reikėtų daugiau laiko praleisti su Dievu. Dievas, kurį mes garbiname, yra Visagalis ir „daugiau nei pakanka“. Jis yra vienintelis mūsų aprūpinimo šaltinis. Jo jėga ir ištikimybė turėtų išstumti bet kokią baimę, abejones ar rūpesčius. Jis yra mūsų Vedlys.
Dievo žodžio pažadai padeda nugalėti bet kokį rūpestį. Ne Dievas yra rūpesčių autorius.
Kita priežastis, dėl ko rūpintis negerai, yra ta, kad jie iškreipia tiesą. Retai kada situacija būna tokia bloga, kaip tai atrodo iš rūpesčių perspektyvos. Jei tu kuo nors rūpiniesi, ta situacija greičiausiai tau atrodo labai baisi, tačiau jei į tą situaciją pažvelgtų kitas asmuo, jis turbūt pasakytų: „Nematau, dėl ko turėtum rūpintis. Juk nėra taip blogai. Tavo rūpestis tikrai perdėtas - problema nėra tokia didelė“. Kai tai suprasi, kitaip reaguosi ir galėsi toje situacijoje rasti teisingą sprendimą.
Žmonės man sako: „Bet tu net nežinai, kokioje situacijoje aš esu. Tu gi nežinai mano problemos“. Taip, aš nežinau jų situacijos, bet man ir nereikia žinoti, nes Dievas žino. Biblija sako, kad Jėzus buvo visaip gundytas, tačiau nenusidėjo (žr. Hbr 4, 15). Jėzus išgyveno viską, su kuo susiduriame mes, ir išėjo nugalėtojas.
Tavo problemos nėra didesnės nei kitų žmonių ir nėra tokios didelės, kad Dievas negalėtų jų išspręsti. Nusiramink savo širdyje, susiimk ir pasakyk: „Aš neleisiu, kad tai trikdytų mano dvasią. Tai - negarbinga ir neteisinga“.
Dievas viską kontroliuoja
Galite paklausti, o kaip aš pats susitvarkau su užklupusiais rūpesčiais? Jei tikrai dėl ko nors sunerimstu, atsiremiu į tvirtą pagrindą, kad Dievas vis dar viską kontroliuoja.
Kartą, prieš daugelį metų, Tibete mane sugavo komunistai. Tuo metu generolo Chiang Kai-Shek kariuomenė buvo išsklaidžiusi komunistus ir jie buvo išsibarstę kalnuose. Man bevedant septyniolikos žmonių karavaną per kalnus ir pamokslaujant Evangeliją izoliuotuose kaimeliuose, mus užpuolė trys ginkluoti vyrai ir paėmė į nelaisvę. Apie tris valandas jie vedė mus akmenuotais ir klastingais kalnų takeliais.
Mane saugojęs vyras atrodė baisiai ir buvo nuožmus. Jis laikė savo ginklą per šešis colius nuo mano pakaušio, uždėjęs pirštą ant gaiduko. Jei tik jis būtų suklupęs už akmens, man būtų buvę riesta!
Taip mums keliaujant, suvokiau, kad velnias nori mane sunaikinti. Jei norėjau gyventi ir kvėpuoti, turėjau rasti išeitį iš šios beviltiškos situacijos. Savo širdyje tariau: „Viešpatie, tie žmonės veda mus mylių mylias, kad galėtų nužudyti ir atimti iš mūsų virtuvinius rakandus ir pinigus. Ar į Tibetą aš atvykau tam, kad mirčiau?“
Viešpats atsakė: „Ne“.
„Tuomet duok man pažadą, į kurį galėčiau atsiremti”, - paprašiau aš.
Aš visuomet nešiojuosi Naująjį Testamentą, todėl išsitraukiau jį iš kišenės ir atsiverčiau Apreiškimo knygos 19 skyriaus 6 eilutę: Ir išgirdau gausios minios balsą, lyg daugybės vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, sakantį: ‘Aleliuja! Užviešpatavo Viešpats Dievas, Visagalis’.
Šie žodžiai mane sustip-rino: Aleliuja! Užviešpatavo Viešpats, Dievas Visagalis. Dievo žodis išsklaidė mano nerimą. Aš apsižvalgiau, pažiūrėjau tam vyrui į akis ir garsiai nusijuokiau. Jis taip pasimetė ir susigėdo, kad nuleido šautuvo vamzdį į žemę.
Per vertėją paklausiau jo:
- Pone, kodėl nepasakote, ko norite?
- Aš alkanas, - prabilo jis.
- Gerai, mes jus pamaitinsime. Ant mūsų mulo prikrauta daržovių. Duosime, ko tik norite.
- Man reikia pinigų, - pridūrė jis.
- Duosime ir pinigų, - pasakiau jam. - Jums visai nereikia taip elgtis.
Taigi, jie pasiėmė mūsų daržoves bei pinigus ir pasitraukė į mišką.
Kai vėlai vakare atėjome į kaimelį ir žmonės išgirdo, kas mums buvo nutikę, jie buvo priblokšti.
- Tai stebuklas, - sakė jie man. - Tas vyras yra besislapstantis ir kalnuose kovojantis kareivis. Paprastai jie atima gyvulius ir viską, ką žmonės turi.
Bet aš žinojau, kodėl jis mus paleido. Tikėjimas virto jėga, kuri išstūmė nerimą. Kai įsiviešpatavo tikėjimas, susirūpinimas mirė.
Taigi nepamiršk, kad Dievas viską kontroliuoja. Kai būsi tuo tikras, rūpesčiai turės pasitraukti.
Kovok gerą kovą
Patarlių knygoje skaitome: Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų (Pat 21, 23). Žodis, išverstas kaip „nemalonumai“, iš tiesų reiškia rūpesčius. Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo rūpesčių.
Tikėjimo skydu mes užgesiname ugningas prieš mus nukreiptas priešo strėles (Ef 6, 16). Mūsų tikėjimas turi remtis Dievo žodžiu ir liudijimais, kaip Dievas yra pasirūpinęs kitais. Mane visuomet įkvepia ir padrąsina žinojimas, kaip Dievas pasirūpino Abraomu, Moze, Juozapu, Samueliu, Danieliumi ir kitais. Aš žinau, kad tai, ką praeityje Jis padarė dėl tų vyrų, Jis padarys ir dėl savo žmonių šiandien.
Aš nesijaudinu dėl ateities ar dar dėl ko nors, nes pamačiau, koks geras yra Dievas. Mano ateitis yra Jo rankose, Jis yra pajėgus manimi pasirūpinti. Kaip sakė Dovydas: Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų užmirštas ir jo vaikai elgetautų (Ps 37, 25). Nesirūpink dėl ateities. Pavesk ją Dievui, leisk Dievui tau padėti.
Jei rūpesčiai visgi tave užvaldė, pirmiausia, turi suvokti savo reikmę. Daug žmonių rūpinasi, to net nežinodami. Visi aplinkiniai tai žino, bet jie patys to nepastebi. Jie taip įsitraukia į rūpinimąsi, jog galvoja, kad tai normalu. Taip elgdamiesi jie atskiria save nuo džiaugsmo, ramybės, nuo Dievo jėgos ir daugybės nuostabių dalykų, kuriais galėtų džiaugtis.
Visų pirma, neslėpk savo poreikio, bet jį pripažink. Antra, apsispręsk nebesirūpinti. Laiške Filipiečiams sakoma: Niekuo nesirūpinkite (Fil 4, 6). Atsibudęs ryte pasakyk: „Viešpatie, šiandien nebūsiu sulinkęs nuo rūpesčių naštos ir negalvosiu, jog gali atsitikti kas nors baisaus. Neleisiu rūpesčiams valdyti mano gyvenimo, bet pasitikėsiu ir gėrėsiuos Viešpačiu“.
Galite paklausti: „Tai gal mes neturime ir dirbti?“ Turime. Biblijoje sakoma: Kas nenori dirbti - tenevalgo! (2 Tes 3, 10). Bet ar mes turime rūpintis dėl savo darbų? Dirbdamas darbą, aš stengiuosi jį atlikti taip, kad žmonės ir kitą kartą paprašytų padirbėti. Dirbk savo darbą taip, kad tavo darbdavys sakytų: „Be šio žmogaus neišsiversčiau. Jis viską padaro ir dar taip gerai.“
Tapk tokiu žmogumi, kad kiekvienas norėtų, jog tu būtum greta. Elkis taip ir namuose. Darbuokis iš visos širdies, kad šeima negalėtų be tavęs apsieiti. Tuomet jie visuomet džiaugsis, kai tu būsi namuose.
Taip, mes esame tam, kad dirbtume. Mes turime sunkiai ir gerai dirbti. Tačiau yra skirtumas tarp darbo ir rūpesčių. Darbas yra konstruktyvus, o rūpesčiai - destruktyvūs.
Pergalė prieš rūpesčius
Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 25-34 eilutėse Viešpats Jėzus penkis kartus pakartojo, kad mes neturime rūpintis. Jis pasakė, kad savo rūpesčiu žmogus nė per sprindį negali pridėti sau ūgio. Jėzus mums kalba: „Dievas aprengia lelijas, maitina paukščius ir rūpinasi visa savo kūrinija“. Ar tu nesi geresnis už tas lelijas, paukščius ir visą aplink tave esančią kūriniją?
Rūpesčiai niekuomet neatneša naudos. Jie tik sutrikdo dvasią ir sielą, kurios paveikia ir kūną. Todėl atneškite Jam savo rūpesčius ir problemas. Tebūna laiško Filipiečiams 4 skyriaus 6 eilutė jūsų pergalės prieš rūpesčius išpažinimas. Kristus yra jūsų pagalbos ir palaiminimų šaltinis.
Gyvenkite Dievo ramybėje ir džiaukitės.
Iš kn. „How to Cope With Worry“
vertė Robertas Irvinskas