Nesvarbu, kas tai būtų: finansai, šeima, ateitis - mes turime daugybę priežasčių nerimauti. Tačiau Jėzus ragina mus nesirūpinti, melstis ir pasitikėti Juo.
„Ji nepaskambino! Aš nežinau, kur ji yra. Ką mes dabar darysime?“ - nerimavo mano žmona. Mūsų šešiolikmetė dukra po pamokų negrįžo namo. Neradome jos ir prie mokyklos. Mes neseniai atsikėlėme į šią vietą, todėl nebežinojome, kur jos ieškoti, nežinojome, kas jos draugai ir į ką kreiptis. Pirmiausia mes supanikavome, tada karštai meldėmės, o galiausiai - nerimavome.
Vos prieš keletą mėnesių vietiniuose laikraščiuose buvo daug rašoma apie pagrobtą berniuką, kurio kūnas buvo rastas už miesto ribų. Mes tiesiog ėjome iš proto, įsivaizduodami blogiausia. Krikščionys, kurie sako, kad negali jaudintis ir melstis vienu metu, turbūt neturi paauglių vaikų. Mes meldėme, kad dukra būtų saugi, nerimavome, kad esame bejėgiai, ir vėl meldėmės...
Žmogiška tendencija
Kartais mes sakome: „Kam rūpintis, jei gali melstis?“ Yra daugybė priežasčių nerimauti. Jei skaitysite ne tik laikraščių skiltis apie sportą ir pramogas, atrasite daugybę priežasčių pasiduoti nerimui. Kartais apie tai kalba net komiksai. Štai vieno komikso veikėjas sėdi priešais televizorių ir galvoja: „Šiuolaikinių technologijų dėka galiu nerimauti dėl visų pasaulio problemų!“
Evangelijos pagal Joną 14 skyriuje Jėzus savo mokiniams sako: Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane (Jn 14, 1).
Pirmasis Jo įsakymas turėtų būti suprantamas taip: „Neleiskite širdims nerimauti!“ Įsikūnijęs Dievas, Jėzus, tapęs žmogumi, suprato mūsų polinkį į nerimą. Dievas žino, kad nerimas dažnai paima dvasines vadžias į savo rankas ir tempia jas dusindamas mūsų dvasią.
Tačiau jei jūs dėl nieko nesijaudinate, tai arba jūs vos per kelis žingsnius nuo visiško šventumo, arba nesate visiškai nuoširdūs.
Galbūt nerimaujate dabar, svarstydami: tai kas gi nutiko mūsų dukteriai? Galiu nuraminti: ji saugi repetavo dramos būrelyje, apie kurį pamiršo pasakyti savo tėvams.
Esu beveik įsitikinęs, kad Dievas siunčia paauglius į žemę tam, kad atskleistų tėvų polinkį nerimauti dėl savo vaikų saugumo, kad padėtų tėvams prisipažinti, kad savo viduje jie trokšta iškaršti savo paaugliams kailius, kai šie galiausiai grįžta namo ir įsižeidę stebisi, matydami tėvų įtūžį bei rankų grąžymą.
Paprasčiausia paieška internete rodo, kad egzistuoja pasaulinis nerimo tinklas. Peržvelgiau gal 162346 straipsnių apie nerimą: nuo „Kada nerimauti dėl vėžio“ iki grupės, pasivadinusios „Nerimastingieji“, dainų tekstų.
Viename puslapyje, skirtame darbuotojų elgesio sutrikimams įveikti, nerimas apibūdinamas kaip „neigiamos mintys“, ir siūloma išmokti nerimauti efektyviai. Vienas gydytojas nerimaujantiems pataria „pagailėti savęs“ ir pripažinti, kad dauguma vartojančiųjų žodį „rūpestis“ paprasčiausiai bando „pateisinti seniai jaučiamą nerimą“. „Nerimas - tai nebylus stresas, - teigia kitas gydytojas, - pareikalaujantis daug daugiau energijos nei žmonės suvokia“, bet jei jūs užsisakysite jo knygą, jis atskleis jums paslaptį, kaip pašalinti nerimą iš savo gyvenimo!
Jėzaus įsakymas
Mums, pažįstantiems Jėzų, reikia nustoti nerimauti ne dėl to, kad tai eikvoja mūsų energiją (nors iš tiesų eikvoja), bet todėl, kad taip liepė Jėzus. Užuot vystę „vidinį dialogą su savimi“ (tiesą pasakius, niekada nepasitikėjau savo paties patarimais), mes turime su tikėjimu melsdamiesi artėti prie Jo.
Kaip mums liautis nerimauti? Vieną iš atsakymų randame Evangelijoje pagal Joną: Tikite Dievą, tikėkite ir mane (Jn 14, 1). Dabar pateiksiu trumpą graikų kalbos pamokėlę.
Naujajame Testamente graikų kalba nuosaka, nusakanti esančią situaciją (tiesioginė nuosaka), ir liepiamoji nuosaka gali atrodyti visiškai vienodai. Todėl Jėzaus įsakymas gali būti verčiamas net keturiais būdais:
1. Tikėkite Dievą ir tikėkite manimi (dvi liepiamosios nuosakos).
2. Tikite Dievą, tikėkite ir manimi (tiesioginė ir liepiamoji nuosakos).
3. Tikėkite Dievą ir tikėsite manimi (liepiamoji ir tiesioginė). Nė vienas vertimas nenaudoja šios kombinacijos, bet ji yra galima.
4. Tikite Dievą, tikite ir manimi (dvi tiesioginės nuosakos). Taip pat nėra vartojamos, bet galimos.
Nereikia būti graikų kalbos žinovu, kad suprastum, jog Jėzus įsako arba siūlo lygiai taip pat pasitikėti Juo, kaip mokiniai pasitikėjo ar bent jau turėjo pasitikėti Tėvu. „Nebeleiskite širdims nerimauti, - sako Jėzus. - Mokykitės pasitikėti manimi (nes esu Dievo Sūnus) taip pat, kaip pasitikite mano Tėvu.“
Nerimas menkina mūsų vertę
Apie rūpestį ir nerimą Jėzus kalba ir Evangelijos pagal Luką 12 skyriuje, 22-34 eilutėse. Čia Jėzus liepia savo mokiniams nesijaudinti dėl to, ką valgys ir ką vilkės, nes gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį (Lk 12, 23).
Prieštaraudamas posakiui „Esi tuo, ką valgai“, Jėzus sako, kad mes esame daugiau nei vien tai, ką suvartojame. Jis pažymi, kad nerimas mažina mūsų vertę, nes nerimaujantis žmogus gyvenimą vertina tik pagal tai, ką mes valgome ir kaip rengiamės. Mokytojas puikiai palygina mus su varnais, kurie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, tačiau Dievas juos maitina. Jūs nepalyginamai vertesni už paukščius! - sako Jėzus (Lk 12, 24).
Vėliau Jėzus liepia mokiniams pažvelgti į lelijas: Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jis kreipia mūsų dėmesį į tai, kad jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, šiandien žaliuojančią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! (Lk 12, 27-28).
Nors žolė ir laikina, tai nesumažina švelnaus Kūrėjo rūpesčio ja. Ar kada įsižiūrėjote į pienę? Tai kaip dar labiau Dievas rūpinasi aprengti savo žmones!
Jei neįvertinsime Dievo iš aukštybių siųsto aprūpinimo varnams ir lelijoms, nepripažinsime, kad Jis trokšta atsakyti į mūsų poreikius. Nerimas verčia mus galvoti, kad esame mažiau verti ir ne tokie svarbūs Dievui kaip maži paukščiai ir paprastos žolės.
Nerimu nieko nepasieksime
Antra, nerimaudami mes nieko nepasiekiame (Lk 12, 25-26). Kokia nauda iš to mūsų nerimo? (Nebent ta, kad padidina skrandžio rūgštingumą neutralizuojančių preparatų pirkimą). Jėzus klausia, ar mes galime nerimaudami prailginti savo gyvenimą ar pridėti ūgio? Ilgesnis gyvenimas ir aukštesnis ūgis Dievui yra „mažmožiai“, tad Jėzus sako: Jei tad jūs nesugebate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? (Lk 12, 26).
Nerimaudami atrodome kaip pagonys
Trečia, nerimaudami mes atrodome kaip pagonys. Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys (Lk 12, 29-30).
Pasaulis nori matyti akivaizdų skirtumą: kuo skiriasi tie, kurie tvirtina esą Kristaus sekėjai, ir tie, kurie atmetė arba dar nepriėmė Evangelijos. Mes turime skirtis iš kitų ne tik tuo, ką valgome ar ką vilkime, bet svarbiausia tuo, kaip mes elgiamės - ypač kaip mes reaguojame į kasdienius poreikius.
Kai žmonės mato krikščionis panikuojančius dėl to, kad prarado darbą, susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl to, kad iškilo problemų su sutuoktiniu ar paaugliais vaikais, jie natūraliai gali klausti: „Kaip tavo gyvenimą keičia faktas, kad esi krikščionis?“
Panašiai kalbama ir 1 Petro laiško 3 skyriaus 13-16 eilutėse. Krikščionis turi būti pasiruošęs atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jame esančią viltį. Mes turime gyventi taip, kad sužadintume netikinčiųjų smalsumą, kad jie imtų klausinėti apie mūsų tikėjimą.
Nekurstydami pagonių smalsumo, mes jiems leidžiame suprasti, kad tikinčiojo ir netikinčiojo gyvenimas beveik nesiskiria. Nerimaudami mes esame panašūs į panikuojančius pagonis, kurie nepažįsta dangiškojo Tėvo, kuris su džiaugsmu atsako į jų poreikius.
Nerimas nukreipia mūsų dėmesį
Ketvirta, nerimas aptemdo mūsų karalystės viziją. Evangelijos pagal Luką 12 skyriaus 31-34 eilutėse Jėzus ragina mokinius ieškoti Jo karalystės. Jis ragina nebijoti, nes jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę.
Atsakydami į Dievo dosnumą, mokiniai taip pat turi tapti davėjai: Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda (Lk 12, 32-33).
Nerimaudami ar kuo nors perdėtai rūpindamiesi, mes visą dėmesį skiriame sau, o ne tam, į ką Dievas norėtų nukreipti mūsų mintis, - kitų poreikiams. Vienintelis būdas ištrūkti iš šio „voverės rato” - visą dėmesį skirti Dievo karalystei, kurios nesunaikins nei vagys, nei kandys.
Tikinčiojo malda
Jėzus žino, kad mes, žmonės, esame linkę jaudintis, bet savo sekėjams Jis įsako taip nesielgti. Kaip alternatyvą, nerimo tinklui, į kurį įtraukti Dievo vaikai pradeda klaidingai mąstyti apie savo vertę prieš Dievą, ir neproduktyviam nerimui, Šventasis Raštas nurodo maldą: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7).
Nerimas iškreipia tikinčiojo tapatybę pagonių pasaulyje, kuriam nepaprastai svarbu pamatyti, kad Jėzus gali keisti gyvenimus. Užuot džiaugęsis Dangaus karalystės turtais, nerimaujantis žmogus susikoncentruoja į save ir savo bėdas. Perfrazuosiu vieną gerai žinomą posakį: „Nesijaudinkite, bet būkite šventi ir pasitikėkite dangiškuoju Tėvu“.
Iš žrn. „Moody“ (1998 m. liepa/rugpjūtis)
vertė Raimonda Jašinauskienė
Iliustr. M.K.Čiurlionis "Ramybė"