Ar tuomet, kai atrodo, kad Dievas užmerkė akis, gyvenimas vis dar turi prasmę?
Donis pabudo, apsirengė ir tyliai, nenorėdamas pažadinti žmonos Helenos jos gimtadienio rytą, išėjo pro duris. Jis išvyko į darbą naftos perdirbimo įmonėje. Susituokę jau trisdešimt penkerius metus, Donis ir Helena yra ne tik sutuoktiniai, bet ir geriausi draugai.
„Kai susituokėme, man buvo 16, o Doniui - 18 metų, - pasakoja Helena. - Kartais mums būdavo sunku, bet Viešpats mus laimino. Donis pradėjo tarnauti diakonu ir 15 metų mokė Sekmadieninėje mokykloje. Mūsų gyvenimas sukosi aplink bažnyčią. Mes mylime Dievą ir Jam tarnaujame, todėl, maniau, kad nieko labai blogo mums nutikti negali. Dažnai melsdavau: „Dieve, kai ateis laikas mums išeiti, prašau, pirma pasiimk mane, o ne Donį." Bet į šią mano maldą Dievas neatsakė."
Tą dieną įmonėje Donio paprašė patikrinti cisternos, kurioje buvo atskiriama nafta ir dujos, identifikavimo numerį, esantį labai aukštai, sunkiai prieinamoje vietoje. Cisterna turėjo būti tuščia ir uždaryta. Deja, dangčiui nukritus Donis įkrito į karštus toksiškus chemikalus.
Kai Helena atvyko į ligoninę Donis jau buvo miręs. Jis buvo stipriai apdegęs. Helenai kiek palengvėjo, sužinojus, kad jis mirė akimirksniu - nuo širdies smūgio.
Praėjo jau penkeri metai, bet Helena vis dar gedi.
Tam tikru metu mes visi susiduriame su nepaaiškinamais įvykiais. Keistai susiklosčiusios aplinkybės, netikėtai užklupęs sielvartas ar užgriuvusios gluminančios problemos verčia mus sudvejoti: nejau visagalis Tėvas užsimerkė ar atsuko nugarą savo mylimiems vaikams? Tokiomis akimirkomis mūsų tikėjimas susvyruoja, mintis užkariauja abejonės. Nors mes negalime suvokti tokių situacijų prasmės, ištrūkti iš tokio painaus minčių ir emocijų labirinto galime tik gyvendami tikėjimu, o ne regėjimu (2 Kor 5, 7).
Nesistenkime visko suprasti
Kai nutinka kas nors, ko mes visai nelaukėme, mes klausiame: „Kodėl?" Mes norime suprasti, kas vyksta, ir išspręsti problemas ar rasti išeitį. Deja, ne visada tai įmanoma. 40 metų klaidžiojęs su izraelitais po dykumą, Mozė užrašė: Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta - mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius (Įst 29, 29). Dievo žmonės turi pasikliauti jau apreikštomis tiesomis ir nesutelkti dėmesio į tai, kas neaišku. Priminti tai reikia ir šių dienų krikščionims.
Kelerius metus Helenai nedavė ramybės mintys apie Donio mirtį. Prieš dvejus metus iki lemtingos nelaimės, Donis ištvėrė sudėtingą kaklo operaciją. Antrą dieną po operacijos gydytojai vėl guldė Donį ant operacinio stalo, kad pašalintų gyvybei pavojų keliantį kraujo krešulį. Kai pavojus gyvybei praėjo, Helena buvo tokia dėkinga, kad ištisus mėnesius pasakojo draugams apie Dievo gerumą ir malonę. Donis galėjo gauti neįgalumo grupę ir nebedirbti, bet, jausdamasis gana tvirtai, jis į darbą sugrįžo. Prie įprastos darbų rutinos jis grįžo vos prieš keletą mėnesių iki lemtingos nelaimės.
„Man tai atrodo neteisinga, - sako Helena. - Kodėl Dievas išgelbėjo jį tada, o po to taip greitai jį pasiėmė, ir dar tokiu siaubingu būdu..." Jei Donis būtų miręs sudėtingos operacijos metu, Helenai būtų lengviau suprasti, tai būtų buvę ne taip skausminga Doniui, ir tai daug labiau derėtų su jų supratimu apie Dievo prigimtį ir charakterį.
Kyla ir daugiau klausimų: kodėl Donis mirė Helenos gimimo dieną? Kas būtų, jei jis po kaklo operacijos visgi nebūtų grįžęs į darbą? Helena liovėsi bandyti viską išsiaiškinti. Vieną popietę ji pasakė: „Panašu, kad Dievas man sako: „Turi priimti tai tikėjimu, mano dukra."
Leiskite sau gedėti
Ką nors praradus, gedėti yra natūralu. Išgirdęs apie savo draugo Lozoriaus mirtį, Jėzus verkė (Jn 11, 1-35). Jeremijas raudojo dėl izraelitų nuodėmingumo (Jer 9, 1; 13, 17), o Dovydas, vyras pagal Dievo širdį, atvirai verkė sužinojęs apie savo sūnaus Abšalomo žūtį (2 Sam 18, 33).
Helena giliai sielvartavo. Visai nereikšmingi nutikimai - apsilankymas buitinės technikos parduotuvėje, tam tikros dainos ar už rankų susikibusios poros - galėjo akimirksniu sukelti emocijų audrą. „Kartais jausmai mane užvaldo. - sako Helena. - Pradžioje jutau pyktį, baimę ir apmaudą. Dabar labiausiai vargina tai, kad esu vieniša. Labai lengva sutelkti savo dėmesį į tai, ko neturi. Aš netekau aprūpintojo, vaikų tėvo, savo vyro ir mylimojo. Daug mūsų gyvenimo aspektų buvo puikūs, bet labiausiai aš ilgiuosi draugystės."
Helena mokosi priimti ne itin malonius pokyčius. Ji pradėjo bažnyčioje sėdėti kitoje vietoje, susirado naują „kaimyną". Kartais ji eina pietauti su kitomis našlėmis, kartais vyksta atostogauti su savo vaikais. Tačiau išgydymo procesas vyksta lėtai. Ji sako: „Nusprendžiau nebausti savęs dėl to, kad man kartais liūdna, ir nesijausti kalta, kad sielos žaizdos gyja taip lėtai. Kai kurie žmonės tikėjosi, kad aš jausiuosi žymiai geriau jau po metų, kiti sako, kad bus lengviau po penkerių. Tačiau aš paprasčiausiai gyvenu kasdieną stengdamasi pasitikėti Dievu, o ne savo pačios supratimu (Pat 3, 5). Stengiuosi pripažinti savo jausmus, atverti juos savo draugams ir kartais apie tai pasikalbu su konsultantu. Galbūt kai kam šie mažyčiai mano žingsneliai atrodo maži kaip kūdikio, bet aš jau nuėjau ilgą kelią."
Izaijo pranašystėje skaitome: Kas vaikščioja tamsoje, tepasitiki Viešpačiu, savo Dievu (Iz 50, 10). Helena išgyveno daug tamsių dienų, kai negalėjo sutelkti dėmesio studijuoti Bibliją. Kartais nenorėdavo jos net skaityti. Bet ji pasitikėdavo tomis tiesomis, kurias jau žinojo iš ankstesnių Biblijos studijų. Įkvepiančios pamokslų mintys, Biblijos eilutės ant užuojautos atvirukų ar anksčiau įsimintos eilutės ją stiprino. Vieną dieną jai nušvito Laiško romiečiams eilutė: Mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Ji suprato: Ne viskas, kas nutinka, yra gerai, bet viskas, net ir siaubinga vyro žūtis, išeina į gera. Netrukus Helena pradėjo tai matyti.
Pastorius paprašė Helenos susitikti su kita bažnyčią lankančia našle. Pradžioje Helena pagalvojo: „Kaip galiu padėti kitam, kai pati dar jaučiuosi prislėgta?", bet pajuto Dievo paraginimą susitikti su ta moterimi. „Kartais jaučiuosi kaip veidmainė. Sakau, kad jai palengvės, bet grįžusi namo pati išgyvenu tuštumą ir skausmą. Kiekvienąkart, kai su ja susitikdavau, prašydavau Dievo padėti man kalbėti teisingus dalykus", - pasakoja Helena.
Kartą ta moteris prisipažino Helenai, kad jie su vyru buvo susitarę nebegyventi vienas be kito. Su ypatinga malone Helena paėmė tos moters ranką ir pasakė: „Mūsų vyrai yra danguje. Jei jie galėtų dabar į mus kreiptis, jie pasakytų: „Mes čia esame laimingi, o jūs gyvenkite toliau."
Helena padėjo ir kaimynams, kurie atsikėlė prieš keletą metų iki Donio žūties. Poros dažnai susitikdavo, padėdavo vieni kitiems darbuotis, kartu jodinėdavo. Po Donio žūties, Helena pastebėjo, kad kompanija, kurioje Donis dirbo, stengiasi išvengti atsakomybės. Kaimynė Judita, kuri buvo advokatė, sutiko padėti jai teisme. Per trejus bylinėjimosi metus moterys tapo labai artimos.
„Vieną vakarą, po varginančios apklausų dienos, Helena su dviem dukterimis suklaupė kambarėlyje melstis. Aš nebuvau prie to įpratusi, bet atsiklaupiau greta. Helena maldoje prašė ne daug pinigų, bet kad įvyktų Jo valia", - pasakojo Judita.
Taip Judita atkreipė dėmesį į Evangeliją. Jos su Helena pradėjo drauge studijuoti Bibliją, o po kelių mėnesių Judita pakvietė Jėzų į savo širdį. „Jei Donis nebūtų miręs tokia siaubinga mirtimi, kažin ar mes su Helena būtume tapusios tokios geros draugės. - sako Judita. - Dabar aš esu krikščionė. Galbūt tai galėjo nutikti ir kitu metu, kitokiu būdu, bet aš tikiu, kad Donio mirtis, su visu jos siaubingumu, atnešė vaisių."
Nelaikykime įsikibę
Iškilus sunkumams apaštalas Paulius turėjo paleisti savo norus ir priimti Dievo valią. Jis galėjo mąstyti: „Aš galėčiau atlikti dėl Dievo daug daugiau, jei ne šis dyglys kūne." Jis tris kartus prašė Dievo patraukti šią kliūtį, bet Dievas atsakė: Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume (2 Kor 12, 9). Paulius į tai reagavo džiaugsmingai paklusdamas: Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 10).
Helena vis dar kovoja, bet po truputį jau pradeda paleisti. Donio mylėtus žirgus ji pervežė į dukters ganyklą, pardavė savo namą kaime ir persikėlė į miestą. Donio asmeninius daiktus ji sutalpino viename kambaryje, kuriame pradžioje dažnai lankydavosi - apsupta jo daiktų ji jautėsi šalia jo. Kiek vėliau, sužinojusi, kad jos draugė Šarlotė ruošiasi vykti į misiją Afrikoje, ji pagalvojo: „Donis visada norėjo išvykti į misijų kelionę į Afriką. Manau, galiu ten nusiųsti jo drabužius."
Greitai Donio kambarys virto svečių kambariu. Neseniai Helena pasakė: „Aš vėl noriu gyventi, bet viską paleisti nelengva."
Po kurio laiko, Dievo tobulai numatytu metu, ji gavo laišką iš Afrikos. Jos draugė Šarlotė rašė: „Žinau, kad dėl siaubingų įvykių nenori prisiminti savo gimtadienio. Bet žinok, kad daug žmonių tave myli ir yra dėkingi už dieną, kai tu gimei. Prasidėjus šiam baisiam tavo gyvenime etapui, aš meldžiau, kad Viešpats suteiktų tau drąsos, paguostų, sustiprintų tavo tikėjimą. Dabar aš meldžiu, kad Dievas duotų tau malonės ir ramybės „paleisti" Donį."
Prisiminkime Laiško romiečiams 12 skyriaus pirmąsias eilutes: čia Paulius ragina tikinčiuosius aukoti savo kūnus ir mintis kaip gyvą auką Dievui. Kai atnešame Jam viską, kas esame, kaip dvasinį garbinimą, Dievo valia, kad ir kokia nepaaiškinama būtų, tampa mums priimtina. Tai, ką Jis daro, yra ne tik gera, bet taip pat tinkama ir tobula.
Helena išsakė savo tikėjimą šia giliai suvokta mintimi: „Dievas yra visa ko Šeimininkas. Jis veikia, o mes tikėjimu priimame."
Iš žrn. „Moody" (1999 m., rugsėjis-spalis)
vertė Žaneta Lazauskaitė
Iliustr. Vincent van Gogh Gedinti moteris