Atidžiau pastudijavus Bibliją paaiškėja, kad Dievui mūsų nereikia. Tokia tiesa, žinoma, mus skaudina - sumenkinama mūsų, kaip asmenybių, svarba, tačiau pabandykime pasigilinti į apaštalo Pauliaus žodžius, ištartus Atėnų miesto filosofams: Ir nėra (Dievas) žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita (Apd 17, 25). Kitoje vietoje Paulius giria ir šlovina Dievą, nes iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! (Rom 11, 36). Jeigu Dievui ir taip viskas priklauso, viskas Jame yra tobulai užbaigta, kuo gi mes dar galėtume papildyti neišmatuojamą ir begalinę Jo esybę? Tiesa yra tokia: Biblijoje aprašytas Dievas didžiausią pasitenkinimą patiria ne ko nors iš mūsų reikalaudamas, bet atsakydamas į mūsų poreikius.
Visgi, dauguma krikščionių sekina save bandydami išsiaiškinti, ko Dievui trūksta ir kaip jie galėtų Jam tai kompensuoti. Į krikščionišką gyvenimą jie žiūri taip: krikščionis turi duoti Dievui tai, ko Jam akivaizdžiai trūksta. Tačiau Dievą labiausiai pagarbiname ne tuomet, kai mes „suveržiame" tas vietas, kurios mums atrodo netvirtos, bet kai ateiname pas Jį, prašydami Jo malonės, kurią tik Jis mums dosniai teikia. Tai visiškai kitoks požiūris, priešingas hedonizmui, kai visada ir visur siekiama malonumo ir laimės, o visa ko centras yra žmogus. Pas Dievą viskas yra kitaip.
Apsvarstykime situaciją, kurioje buvo atsidūręs Dovydas, norėjęs imtis tikriausiai didžiausio istorijoje statybos projekto. 1-oje Kronikų knygoje 29 skyriaus 6-20 eilutėse skaitome, kaip dosniai žmonės aukojo Dievo namų statybai. Žvelgiant iš žmogiškos perspektyvos, būtų galima teigti, kad už tai Dovydas ir izraelitai turėjo sulaukti didžiulės padėkos ir įvertinimo. Tačiau turime pažvelgti giliau ir įžvelgti Dievo ranką.
Tai tikrai nepaprasta istorija. Iš visų jėgų ir iš savo nuosavybės Dovydas pridėjo Dievo namams aukso ir sidabro (1 Krn 29, 2-3). Izraelitai taip pat aukojo dosniai ir tobula širdimi (1 Krn 29, 6. 9). Dovydas taip elgėsi nuoširdžiai ir iš tyros širdies (1 Krn 29, 17). Nė vienas tuomet neaukojo per prievartą, iš baimės ar jausdamas kaltę. Visi aukojo laisvai ir džiaugėsi, galėdami dalyvauti tokiame dideliame darbe.
Bet šioje istorijoje slypi kur kas gilesnė prasmė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai, ko paprasta akimi negalime matyti, Šventoji Dvasia pabandė atskleisti mums per Dovydo maldą. Šalia linksmų, geranoriškų žmonių neįmanoma nepastebėti Dievo, besirūpinančio savo žmonėmis, veikimo.
Mes skaitome, jog Dovydas nieko nelaukdamas pagarbino Viešpatį (1 Krn 29, 10). Tai buvo instinktyvus Dovydo atsakas į gausias aukas Dievo namų statybai. Dovydas neatidavė šlovės žmonėms ir jų negarbino. Dovydas pripažįsta, jog Dievui priklauso visa danguje ir žemėje (1 Krn 29, 11).
Dievas yra duodantis Dievas, tokia yra Jo prigimtis, nes viskas priklauso Jam. Jam priklausome mes patys ir visa, ką mes turime. Jis davė mums viską, kad tuo naudotumės, mėgautumės ir atiduotume Jam šlovę, ir Jis gali tai atsiimti kada tik panorėjęs. Mes esame tarsi Jo patikėtiniai ar tos nuosavybės, kurios tikrasis savininkas yra Dievas, valdytojai. Jam priklauso kiekvienas šekelis (kiekvienas pinigas), kurį mes galime nuspręsti su džiaugsmu atiduoti Jam.
Dvyliktoje eilutėje Dovydas sako Dievui: Iš Tavęs ateina turtai ir garbė. Dievas nesisavina to, kas teisėtai Jam nepriklauso. Žvelgiant iš žmogaus pozicijų, gali atrodyti, jog pinigai ir kitos gėrybės, kurios buvo paaukotos šventyklos statyboms, buvo sunkaus žmonių darbo, energijos, taupumo ir investicijų rezultatas. Kai kas galbūt tuos turtus užsidirbo ką nors perparduodamas, kitiems gal pavyko sudaryti pelningus žemių pardavimo sandėrius. Tačiau Dovydas sako, kad tai nesvarbu, nes visi turtai yra iš Dievo. Kad ir kokiu būdu žmogus užsidirbo pinigus, jis gavo tai iš Dievo, nes Jam viskas priklauso.
Toje pačioje 12-oje eilutėje Dovydas sako, kad Dievo rankoje yra jėga ir galybė, Jis gali išaukštinti ir suteikti stiprybės. Visų pirma reikia pripažinti, jog viskas - energingumas, gebėjimai ar kitos teigiamos savybės - ateina iš Dievo. Valdžia, įtaka, sumanumas, išradingumas, sėkmė - visa tai taip pat suteikia maloningas ir mylintis Dievas, veikiantis žmonėse ir per juos dėl jų gerovės ir savo šlovės.
14-oje eilutėje randame Dovydo klausimą: Kas esu aš ir kas mano tauta, kad mes galėtume taip dosniai aukoti Tau? Taip Dovydas pasako, jog Dievas yra Tas, kuris įgalina mus veikti, nors mes ir nenusipelnėme Jo pagalbos. Kas esame mes, - klausia Dovydas, - kad turėtume sulaukti pagalbos iš Dievo, kuris pažadina mūsų širdyse troškimą ir sutelkia mus, kad galėtų išlieti savo gerumą? Mes juk esame nusidėjėliai ir nusipelnome tik teismo.
Šioje eilutėje užrašytas ir bene labiausiai pamokantis dalykas: Juk iš Tavęs ateina viskas, o mes tik atiduodame, ką gavome iš Tavęs. Dovydas nesako: „atiduodame į Tavo rankas" (lyg tai prasidėtų nuo mūsų ir baigtųsi Dievu), bet akcentuojama, jog viską, ką atiduodame, iš Jo esame ir gavę. 16 eilutė papildo anksčiau išdėstytas mintis: Viešpatie, mūsų Dieve, visa, ką mes šiandien aukojame Tavo namams, Tavo šventajam vardui, ateina iš Tavęs ir yra Tavo! Mes nesiūlome Dievui to, ko Jam trūksta ar ko Jis neturi, duodami mes nepapildome Jo turimų resursų ir nepadidiname Jo sąskaitos banke. Kaipgi tu gali padidinti kieno nors turtą, jeigu jis ir taip jau viską turi? Mūsų aukos tik atspindi dieviškąją prigimtį.
Atkreipkime dėmesį į Dovydo maldą Dievui: Viešpatie, mūsų tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, išlaikyk savo tautos širdžių nusistatymą tokį, koks jis šiandien, kad jie liktų Tau ištikimi. O mano sūnui Saliamonui duok tobulą širdį, kad jis laikytųsi Tavo įsakymų, nuostatų bei paliepimų ir pastatytų šventyklą, kuriai paruošiau reikalingų medžiagų (1 Krn 29, 18-19). Dievas ne tik suteikia gabumų dirbti, savo nuožiūra duoda turtus, bet, svarbiausia, Jis įdeda į širdį ir troškimą duoti. 9-oje eilutėje pasakyta, jog žmonės aukojo dosniai ir tobula širdimi. Toks buvo jų savanoriškas, laisvas ir džiaugsmingas pasirinkimas. Aprašytoje situacijoje žmonės darė sprendimus ir pasirinko duoti. Tai buvo pasiaukojantis sprendimas. Sprendimas, be kurio šventykla nebūtų buvusi pastatyta. Tačiau žvelgiant giliau, už šių pasirinkimų paslaptingai, mums nesuprantamu būdu, veikė maloningas, įgalinantis veikti Dievas.
Mūsų Dievas yra begalinių, neišmatuojamų turtų Dievas. Jam priklauso visa, kas yra. Jam nereikalingos dovanos ar materialinė pagalba, lyg Jis pats negalėtų savimi pasirūpinti, tarsi būtų bejėgis, nuo mūsų priklausomas vargšas.
Tai mes esame tie bejėgiai, nuo Jo priklausomi vargšai. Dievas visuomet yra Tas, kuris duoda, o mes visuomet esame tie, kurie gauname. Jeigu norime augti kaip krikščionys ir šventėti, mes tiesiog privalome suprasti šį principą.
Nuo Kronikų knygos prie Laiško korintiečiams
Dabar „peršokime" keletą šimtmečių, nuo 1-os Kronikų knygos prie Antrojo laiško korintiečiams, suprasdami, kad Dievas nėra priklausomas nuo laiko, ir Naujojo Testamento laikais Dievas yra toks pats, koks buvo Senojo Testamento laikais.
Paulius karštai kreipiasi į tikinčiuosius (2 Kor 8 ir 9 sk.) ir pataria, kaip padėti Jeruzalės bažnyčiai „išlipti" iš skurdo (1 Kor 16, 1-4, Rom 15, 25-27). Priežasčių, nulėmusių itin sudėtingą situaciją, gali būti daug: gyventojų populiacijos padidėjimas, atstumtųjų sluoksnio atsiradimas, pasikeitusi paveldimumo tvarka, giminystės ryšių irimas, persekiojimai, ilgai užsitęsęs badmetis (Apd 11, 27-30). Paulius stengėsi išspręsti susidariusią sudėtingą finansinę situaciją ir pateikė labai konkretų problemos sprendimo būdą - tik mes turėjome prisiminti vargšus, - o aš ir stengiausi tai padaryti (Gal 2, 10). Parodydamas keletą Makedonijos bažnyčios tikinčiųjų pasiaukojančio davimo pavyzdžių, jis labai tikėjosi ir korintiečių širdyse sužadinti norą duoti - taip jie padėtų įveikti skurdą Jeruzalėje kenčiantiems broliams (2 Kor 8, 10-11).
Kaip ir Dovydas 1-oje Kronikų knygoje, Paulius tuojau pat paaiškina, kad Makedonijos tikinčiųjų poelgis dėl brolių yra tik vaisius to, ką Dievas padarė dėl jų. Jeigu makedoniečiai atidavė save Viešpačiui tarnaudami, tai tik dėl to, kad Dievas pirmas atidavė save jiems. Taip, makedoniečiai yra pavyzdys, tačiau reikia sugrįžti prie ištakų - visa ko pradžia yra Dievas. Tarp šlovingo Dievo veikimo ir žmogiško sprendimo matome visišką harmoniją. 3-oje eilutėje Paulius rašo, kad makedoniečiai tai darė savo noru, nors 1-oje eilutėje skaitome: pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos bažnyčioms. Tą patį principą matome ir kiek toliau, kai Paulius sako: Dėkui Dievui, įdėjusiam į Tito širdį tą patį uolų rūpestį jumis. Jis ne tik paklausė mano raginimo, bet, būdamas labai uolus, nuvyko pas jus savo noru (2 Kor 8, 16-17).
Jie aukojo ne todėl, kad Dievas suteikė jiems finansinį klestėjimą. Ne, finansiniai palaiminimai nėra tas tikrasis džiaugsmo šaltinis. Priešingai, būtent džiaugsmas nulėmė finansinius palaiminimus Jeruzalės šventiesiems. Ir džiaugėsi jie ne pinigais, bet Dievu ir Jo malone.
Johnas Piperis pateikia tokį paaiškinimą: „Iš kur kyla tokie bendrai kultūrai ir natūraliam elgesiui nebūdingi poelgiai? Kaip krikščionys buvo išlaisvinti iš natūralios meilės pinigams ir komfortui? Dalis atsakymo slypi 2-oje eilutėje, kur kalbama apie didelį juos užliejusį džiaugsmą. Džiaugsmas, atrastas kažkame kitame, nutraukė džiaugsmo, kurį teikė pinigai, šaknis. Šis džiaugsmas juos išlaisvino, ir jie galėjo aukoti vargšams. Bet iš kur šis galingas, nežemiškas džiaugsmas? Tai - Dievo malonė. Ko korintiečiams (o tai pat man ir jums) reikėtų pasimokyti? Ta pati malonė, kuri buvo suteikta Makedonijos bažnyčiai, yra prieinama ir Korinto bažnyčiai (taip pat ir jums, kad ir kokiame mieste gyventumėte, kad ir kokią bažnyčią lankytumėte)."
Įsidėmėkime dvasinės dinamikos principą: kai išliejama malonė, džiaugsmas didėja, dosnumas „teka" tarsi upė. Tai Dievo išlietos malonės, kuri pažadina mumyse ir džiaugsmą, dėka - tuomet mes tampame laisvi dosniai dalintis su kitais viskuo, ką turime.
Manau, kad Makedonijos tikintieji apsvarstė savo (kaip bendruomenės) esamą materialinę padėtį ir savo ateities poreikius. Tačiau ne visų pamąstymų jie paisė. Jie numatė, ką galėtų duoti, ir dar šiek tiek pridėjo, bet pasielgė taip ne todėl, jog buvo kvaili (be abejonės, jie žinojo, kokios gali būti pasekmės). Jie taip pasielgė, nes į jų širdis buvo išlieta malonė. Dievas tarnavo jiems, todėl jie galėjo patarnauti kitiems. Tačiau niekas nesididžiavo savimi ir viešai nedemonstravo jiems išlietos malonės.
Paulius jokiu būdu nesumenkina tokio elgesio moralinės prasmės, tik atkreipia dėmesį, jog tikintieji taip pasielgė ne dėl to, kad jautė „spaudimą" ar buvo verčiami taip pasielgti, bet todėl, kad patys to norėjo - jie tai darė laisvai ir savanoriškai. Ir darė tai nesitikėdami įvertinimo, nesvarstydami, kokio atlygio jie už tai susilauks. Nebuvo jokių kaltinimų ar baimių, nebuvo ir reikalavimo atsiskaityti prieš vyresniuosius...
Tiesą sakant, gerai žinodamas ne itin gerą jų finansinę padėtį, Paulius atsisakė prašyti iš jų pinigų. Tačiau jie patys tiesiog maldavo leisti jiems prisidėti prie šio tarnavimo. Tai tiesiog neįtikima! Paprastai žmonės prašo pinigų, bet makedoniečiai maldavo leisti jiems atiduoti pinigus.
Johnas Piperis rašo: „Sunkmečio prispausti makedoniečiai prašė Pauliaus leisti jiems pasinaudoti privilegija duoti vargstantiems broliams. Akivaizdu, jog jie troško taip elgtis ir niekas nevertė jų to daryti. Tai kilo ne iš pareigos, bet iš jų širdyse slypėjusio troškimo. Jų širdys buvo kupinos nepaprasto džiaugsmo iš Dievo, ir jie tiesiog negalėjo kitaip pasielgti. Makedonijos tikintieji „išsižadėjo savęs" - atsisakė tų malonumų ir patogumų, kuriuos jiems būtų galėję suteikti tie pinigai, tačiau džiaugsmas, patirtas leidžiant ir kitiems patirti Dievo malonę, yra kur kas didesnis atlygis, kurio už pinigus nenupirksi. Makedoniečiai atskleidė pagrindinę priežastį, kuri suteikia jėgų krikščionims veikti, tai - meilė. Džiaugsmo ir meilės kupinos širdys yra atviros matyti ir aplinkinių poreikius."
Atkreipkime dėmesį į dar kelias Pauliaus devintame skyriuje išsakytas mintis. Pirmiausia, Paulius skelbia, jog Dievas myli linksmą davėją (7 eilutė). Nereikia nė sakyti, kad tai reiškia, jog Dievas nėra patenkintas, kai žmonės Jam nors ir gausiai aukoja, tačiau daro tai be jokio noro ir džiaugsmo. Piperio teigimu, „kai žmonėms nėra malonu tarnauti Dievui, kai tai neteikia jiems jokio džiaugsmo, tuomet tai ir Dievui neteikia malonumo." Ar tai reiškia, kad jei neturi širdyje džiaugsmo, tuomet niekuo neturėtum dalintis? Tikrai ne. Visgi geriau atlikti pareigas be jokio malonumo, nei visai jų neatlikti, nes veikianti Dievo Dvasia vieną dieną gali atgaivinti mūsų širdis."
Nors Antrojo laiško korintiečiams 9 skyrius dažnai yra kritikuojamas skelbiančiųjų „klestėjimo evangeliją", tačiau 8-11 eilutėse Paulius kalba apie gausius palaiminimus, kuriuos Viešpats išlieja Jį mylintiems. Linksmiems ir dosniems „davėjams" Dievas tarsi sako: „Gerai, kaip matau, tu labai rimtai žiūri į šitą reikalą. Todėl galime susitarti, kad kol tavyje neišblės noras duoti, tol Aš rūpinsiuos, kad tu turėtum, ką duoti. Niekada neleisiu tau skursti. Pažadu tai."
Taigi, dosniai aukojantiems Dievas žada aprūpinimą. Paulius nori, kad korintiečiai būtų laisvi ir nebijotų elgtis taip, kaip trokšta jų širdis, kad jie pasitikėtų, jog jais tikrai bus pasirūpinta. Kodėl Dievas žada rūpintis džiugiai ir nuoširdžiai aukojančiu žmogumi? Kodėl Dievas kalba apie finansinį aprūpinimą tiems, kurie laisvai ir su meile dalijasi tuo, ką turi? Prieš atsakydami į šiuos klausimus, pažvelkime, kaip Paulius kalba apie Dievą: O Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui, kaip parašyta: Jis pažėrė, Jis davė vargšams; Jo teisumas išlieka per amžius (2 Kor 9, 8).
Taigi, Dievas pažada mus aprūpinti, kad mes būtume turtingi kiekvienam geram darbui. Jis gali padauginti mūsų pasėtą sėklą, kad būtume visokeriopai turtingi ir dosnūs (2 Kor 9, 10-11). Paulius sako, jog nebus taip, kad Dievas paragintų jus aukoti, bet nepasirūpintų, kad turėtumėte, ką paaukoti. Tačiau mintis, jog mes aukojame tam, kad Dievas mums dar gausiau atsilygintų, visiškai prieštarauja Pauliaus mokymui. Į žmogaus turtą čia žiūrima ne kaip galutinį tikslą, bet kaip į įrankį, kuriuo būtų galima patarnauti kitiems.
Galiausiai, skaitydami 12-13 eilutes, matome, jog visas šis Dievo sukurtas planas turi vienintelį tikslą - tarnauti žmonėms. Paulius sako, kad toks tarnavimas ne tik patenkina šventųjų poreikius, bet ir gausina dėkojimus Dievui, nes tai, kad mes galime aukoti, yra Dievo malonė. Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą. Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėl visa pranokstančios Dievo malonės jumyse (1 Kor 9, 14).
Iš www.christianitytoday.com
vertė Jurgita Ratautienė