Tendencijos, kurių vertėtų vengti
Vis prisiminkime Breinardą (Brainerd), amerikietį misionierių indėnams Amerikos miškuose, visą širdį paklojusį Dievui dėl žūstančių pagonių, nes tik jų išgelbėjimas galėjo padaryti jį laimingą.Malda - slapta, tikėjimo kupina malda - ugdo asmeninį dievotumą. Geras tos tautos, kur gyvena misionierius, kalbos pažinimas, romus ir nugalintis charakteris, Dievui atiduota širdis - būtent tai padės mums tapti Dievo instrumentais šiame didingame žmogaus išgelbėjimo darbe geriau už bet kokią išmintį ir visokias dovanas.
Carey’s Brotherhood, Indija
Tarnaujat dažnai iškyla dvi kraštutinės tendencijos. Viena iš jų - užsidaryti nuo bendravimo su žmonėmis, kaip darydavo vienuoliai ir atsiskyrėliai. Jie užsidaro nuo žmonių, kad daugiau bendrautų su Dievu, bet, aišku, patiria nesėkmę. Mūsų bendravimas su Dievu atneša naudą tik tuomet, kai šiais neįkainojamais palaiminimais dalijamės su žmonėmis. Ši karta - tiek pamokslininkai, tiek paprasti tikintieji - nėra labai linkę ieškoti Dievo. Mes juk trokštame ko kito. Mes užsidarome kabinetuose, studijuojame, „graužiame“ knygas, Bibliją, kuriame pamokslus, gilinamės į kitą literatūrą, mintis ir tekstus. O kur dingo žmonės ir Dievas? Jų nėra nei širdyje, nei prote. Pamokslininkai, kurie yra dideli mąstytojai ir puikūs studentai, privalo būti ne tik geri maldininkai, nes kitaip jie taps didžiausiais atsitraukėliais, beširdžiais profesionalais, intelektualais, žemesniais už patį mažiausią pamokslininką Dievo akivaizdoje.
Kita tendencija yra ugningai populiarinti tarnavimą. Šiuo atveju tarnautojas jau nebėra Dievo žmogus, bet nuotykių ir žmonių populiarumo ieškotojas. Jis nesimeldžia, nes jo misija yra dirbti su žmonėmis. Jei jis gali išjudinti žmones, sudominti juos, sujaudinti religijos labui, sudominti darbu bažnyčioje, - tuomet jis patenkintas. Jis jokios reikšmės neskiria savo asmeniniam ryšiui su Dievu. Jo planuose malda užima labai mažai vietos arba iš viso jos neturi. Tokio tarnavimo žlugimo negali numatyti ir griuvėsių negali apskaičiuoti jokia žemiška aritmetika. Kaip pamokslininkas meldžiasi Dievui už save, už savo žmones, tokia bus ir tikroji jo įtaka žmonėms, tokie bus ir vaisiai bei tikras atsidavimas Dievui, žmogui, laikui, amžinybei.
Pamokslininkas niekaip nesugebės išlaikyti dvasios harmonijos ir nesuvoks didingo dieviško pašaukimo, jei daug nesimels. Mąstymas, kad vykdydamas savo pareigas, beprotiškai atsidavęs darbui ir nuolatos tarnaudamas pamokslininkas gali išlaikyti puikią būklę ir visuomet būti pasirengęs darbui, yra rimta klaida. Netgi pamokslo kūrimas, nesibaigiantis ir įtraukiantis kaip menas, įsipareigojimas, darbas ar malonumas, gali užimti, sukietinti ir atšaldyti širdį, jei paniekinsime maldą, kaip bendravimą su Dievu. Tuomet, kaip mokslininkas nebemato Dievo tyrinėdamas gamtą, taip ir pamokslininkas gali pamokslauti, bet Dievo nematyti.
Malda atgaivina pamokslininko širdį, suderina ją su Dievu ir daro priimtiną žmonėms, pakelia jo tarnavimą virš sauso profesijos supratimo, apvaisina kasdienį darbą ir dieviško aliejaus dėka sklandžiai judina kiekvieną sraigtelį.
Misteris Sperdženas sako:
„Aišku, kad pamokslininkas labiau už kitus pasižymi maldingumu. Jis meldžiasi kaip eilinis krikščionis, nes kitaip būtų veidmainis. Jis meldžiasi daugiau nei eiliniai krikščionys, nes kitaip būtų pašalintas iš tos tarnystės, kurią užėmė. Jei jūs, būdami tarnautojai, nesat labai maldingi, esate apgailėtini. Jeigu jūsų šventas atsidavimas pasilpsta, tai ne tik jūs būsite apgailėtini, bet ir jūsų žmonės. Ir ateis diena, kai būsite sugėdinti ir priblokšti. Visos mūsų bibliotekos ir studijos yra tuštybė palyginus su slaptąja vieta. Mūsų pasninkų ir maldų laikas, praleistas Šventykloje iš tiesų buvo šlovingos dienos. Niekada dar dangaus vartai nebuvo taip plačiai atverti, ir mūsų širdys niekada dar nebuvo taip arti šlovės.“
Malda, formuojanti maldingą tarnavimą, nebūna trumpa malda, lyg truputis prieskonių, norint paskaninti patiekalą. Malda turi įaugti į kūną, persmelkti kraują ir kaulus. Malda nėra nereikšmingas, dėmesio nevertas darbelis. Tai nėra padrikas spektaklis, sukurptas iš laiko nuotrupų, kurias pavyko išplėšti iš verslo ar kitų gyvenimo rūpesčių. Maldai turi būti skirtas pats geriausias mūsų laikas, turi būti įdėta visa širdis ir visos jėgos. Tai nėra laikas, kurį tu praleisi slaptoje studijuodamas savo kabinete arba pasinėręs į tarnautojo pareigas ir užsiėmimus. Tai reiškia, kad buvimas slaptoje yra pirmoje vietoje, po to studijos ir užsiėmimai, kurie yra gyvybingi ir veiksmingi tiek, kiek jie kyla iš slapto bendravimo. Jei maldos turi poveikį žmogaus tarnavimui, jos keis visą jo gyvenimą. Malda, nuspalvinanti ir formuojanti charakterį, nėra malonus, paskubomis praleistas laikas. Ji privalo taip stipriai įaugti į širdį ir gyvenimą, kaip į Kristų įaugo „stiprus šauksmas ir ašaros“. Malda turi pagimdyti sieloje iki skausmo stiprų troškimą, kokį turėjo Paulius. Ji turi persmelkti ugnimi ir jėga, kaip „veiksminga, karšta“ Jokūbo malda. Ji privalo būti tokios kokybės, kad įdėta į auksinį smilkytuvą ir smilkoma prieš Dievą, sukeltų galingus dvasinius protrūkius ir prabudimus.
Malda nėra trumpalaikis įprotis, kurio reikėtų laikytis tol, kol vaikštom įsikibę į mamos sijoną. Tai nėra ir trumpas, mandagus, minutę trunkantis palaiminimas prie pietų stalo, kur sėdime visą valandą. Tai pats rimčiausias mūsų produktyviausių metų darbas. Ji užima daugiau laiko nei ilgiausi pietūs ir sužadina didesnį apetitą nei prabangiausios šventės. Maldai, darančiai didžiausią įtaką mūsų pamokslavimui, turi būti skirtas rimčiausias dėmesys. Mūsų maldos charakteris nulems mūsų pamokslavimo būdą. Lengvabūdiška malda sukurs lengvabūdišką pamokslą. Malda suteikia pamokslui stiprybės ir patepimo, daro jį aštrų. Jei nori, kad tarnavimas būtų sėkmingas, ypatingą dėmesį turi skirti maldai.
Pamokslininkas visų pirma turi būti maldingas žmogus. Jo širdis turi baigti maldos mokyklą. Tik maldos mokykloje širdis gali išmokti pamokslauti. Jokie mokslai negali atstoti maldos. Joks uolumas, darbštumas, studijavimas ar dovanos nekompensuos maldos trūkumo.
Kalbėti žmonėms Dievo vardu yra didžiulis dalykas, bet kalbėti Dievui kitų žmonių vardu yra dar didingiau. Tas, kuris neišmoko tinkamai kalbėti Dievui, užtardamas žmones, niekada nepatirs sėkmės ir neišmoks tinkamai kalbėti žmonėms Dievo vardu. Dar daugiau, žodžiai, sakomi iš sakyklos, jeigu jie neparemti malda, yra mirtį nešantys žodžiai.
Malda - visa ko esmė
Jūs žinote maldos vertę - ji neįkainojama. Niekada, niekada nepaniekinkite jos.
Sir Thomas Buxton
Malda yra ir pirmas, ir antras, ir trečias tarnautojui būtinas dalykas. Todėl, mano brangūs broliai, melskitės. Melskitės, melskitės ir melskitės.
Edward Payson
Malda pamokslininko gyvenime, jo darbe ir už sakyklos turi būti žymi, visa persmelkianti jėga ir visa nuspalvinanti sudėtinė dalis. Tai negali būti antraeilis dalykas ar maldingumo priedanga. Pamokslininkui skirta, kaip Jėzui, praleisti naktį besimeldžiant Dievui. Pamokslininkui, besimeldžiančiam pasišventimo malda, yra metamas iššūkis - žiūrėti į Šeimininką, kuris anksti rytą, gerokai prieš aušrą, atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi. Pamokslininko darbo vieta turėtų būti slapta vieta, Betelis, aukuras, kad kiekviena mintis pakiltų pirma į dangų, o tik po to pasiektų žmones; kad kiekviena pamokslo dalis skleistų dangišką aromatą ir būtų rimtai priimta, nes tame darbe dalyvavo pats Dievas.
Taip kaip variklis nepajudės tol, kol neįjungsi degimo, taip ir tobulas nublizgintas pamokslavimas atsiduria visiškoje aklavietėje (jei kalbėsime apie dvasinius rezultatus) ir neišjudės tol, kol malda jo neuždegs ir nesuteiks energijos. Pamokslo struktūra, tikslumas ir jėga bus nieko verti, jei juose, per juos ir už jų neveiks galingas maldos impulsas.
Maldoje pamokslininkas privalo į pamokslą įtraukti Dievą. Jis turi maldos pagalba priartinti Dievą prie žmonių pirmiau, nei savo žodžiais artins žmones prie Dievo. Prieš tai, kai pamokslininkas eis pas žmones, jis privalo nueiti pas Dievą ir pasikalbėti su Juo. Jei pamokslininkas turi atvirą kelią pas Dievą, tai yra tvirčiausias garantas, kad jis turės atvirą kelią ir pas žmones.
Būtina kartoti ir pabrėžti, kad malda, tapusi tik įpročiu, kasdieniniu atsibodusiu veiksmu ar profesionaliu vaidinimu, yra miręs, supuvęs reikalas. Tokia malda neturi nieko bendra su tuo maldingumu, kurį siekiame apginti. Mes aukštiname tikrą maldingumą, kuris užvaldo ir uždega ugnimi visą pamokslininko esybę, maldingumą, gimusį iš gyvybiškai svarbios vienybės su Kristumi ir Šventosios Dvasios pilnatvės. Tai malda, plūstanti iš giliausių, besiliejančių per kraštus švelnaus gailestingumo šaltinių ir nešanti nemirtingą rūpestį amžina žmogaus gerove. Tai visa apimantis uolumas Dievo šlovei. Tai tvirtas įsitikinimas, kad pamokslininko darbas yra sunkus bei reikalaujantis kruopštumo darbas, ir jam gyvybiškai būtina visagalio Dievo pagalba. Tik tokia malda, kuri remiasi į šiuos didingus ir tvirtus įsitikinimus, yra tikroji malda. Pamokslas, pagrįstas tokia malda, yra vienintelis pamokslas, sėjantis amžino gyvenimo sėklas į žmonių širdis ir ruošiantis žmones dangui.
Tiesa, esama populiarių, malonių ir patrauklių pamokslų. Tai pamokslavimas, pasižymintis didžiule intelektualine, literatūrine išprusimo ir erudicijos jėga bei tam tikru gėrio saiku ir forma, su trumpa malda arba be jos. Tačiau pamokslavimas, kuris garantuotų dieviškus rezultatus po pamokslo, nuo pradžios iki pabaigos privalo gimti maldoje, būti kupinas maldos dvasios ir jėgos. Jis turi gimti, kad vystytųsi ir dar ilgai po tarnavimo būtų saugomas klausytojų širdyse.
Galime atrasti daugybę priežasčių, kad pateisintume savo dvasinį skurdą, bet iš tiesų mums trūksta atkaklios, pilnos Šventosios Dvasios jėgos maldos dėl Dievo buvimo. Yra daugybė pamokslininkų, sugebančių meistriškai pateikti pačių sukurtus pamokslus, tačiau tai atneša tik trumpalaikius rezultatus. Tokie pamokslai negali daryti jokios įtakos ir prasiskverbti į dvasios sferas, kur vyksta bauginantis karas tarp Dievo ir šėtono, dangaus ir pragaro, nes jie neįgijo galingos karinės jėgos ir nepasiekė dvasinės pergalės maldoje.
Pamokslininkai, nešantys daug vaisiaus Dievui, yra tie žmonės, kurie užtarimo maldomis kreipėsi į Dievą, todėl jie išdrįs kreiptis ir į žmones. Pamokslininkai, kurie stiprūs savo slaptojoje bendraudami su Dievu, yra stiprūs ir už sakyklų, stovėdami prieš žmones.
Pamokslininkai yra žmonės, todėl jie yra atviri ir dažnai pasiduoda stiprioms žmogiško supratimo srovėms. Malda - tai dvasinis darbas, o žmogiška prigimtis nemėgsta sunkaus, dvasinio darbo. Žmogiška prigimtis norėtų plaukti į dangų pučiant maloniam vėjeliui ramioje, didingoje jūroje. Malda - tai žeminantis darbas. Ji pamina intelektą ir išdidumą, nukryžiuoja tuščiagarbiškumą ir atskleidžia mūsų dvasinį bankrotą, o juk visa tai yra sunkiai pakeliama mūsų kūnui ir kraujui. Lengviau nesimelsti, negu tai ištverti. Taip mes priartėjame prie vienos iš šių dienų, o gal ir visų laikų, garsiausių blogybių - maldai skiriama labai nedaug laiko arba visai jo neskiriama. Renkantis iš šių dviejų blogybių, melstis trumpai turbūt yra blogiau nei visai nesimelsti. Trumpa malda dažnai tėra apsimestinio tikėjimo demonstravimas, sąžinės nuraminimas, pasityčiojimas ir apgavystė.
Tai, kad mes neteikiame maldai deramos vertės, matosi iš to, jog meldžiamės trumpai. Eilinio pamokslininko maldai skirtas laikas vos ne vos telpa kasdieninių darbų sąraše. Neretai vienintelė pamokslininko malda tėra malda prieš miegą. Ryte prieš apsirengdamas jis taip pat lyg tarp kitko išsako kelis skubotus maldos atodūsius. Kokia niekinga beprasmė ir tuščia yra tokia malda, palyginus su tuo laiku ir energija, kurią maldai skyrė Biblijoje aprašyti, ir ne tik ten sutinkami šventi žmonės! Koks menkas ir apgailėtinas, niekingas ir nesubrendęs yra mūsų maldingumas šalia visų laikų tikrų Dievo žmonių įpročių! Žmonėms, kurie galvoja, kad malda yra svarbiausias jų užsiėmimas, ir skiria jai laiko, suvokdami didžiulę maldos svarbą, Dievas patiki savo karalystės raktus ir per juos šiame pasaulyje daro stebuklus. Atsidavimas maldai žymi ir užantspauduoja visus didžiuosius Dievo lyderius. Malda yra atkakliausia, visa nugalinti jėga, kuria Dievas apvainikuos jų darbą.
Pamokslininkas yra lygiai taip pat pašauktas melstis, kaip pašauktas ir pamokslauti. Jis neatliks savo misijos iki galo, jei tinkamai nevykdys šių abiejų dalykų. Pamokslininkas gali pasižymėti visu žmonių ir angelų iškalbingumu, bet kol jis nesimels su tikėjimu, kuris sutelktų visą dangų jam į pagalbą, tol jo pamokslai nuolatinio Dievo garbinimo ir sielų išgelbėjimo šviesoje bus „kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai“.
Maldingas tarnavimas yra sėkmingas tarnavimas
Pagrindinė mano skurdumo ir nevaisingumo priežastis yra ta nesuskaičiuojama daugybė kartų, kai atsisakydavau melstis. Galiu rašyti, skaityti, kalbėtis ar klausyti, nedėdamas ypatingų pastangų. Tačiau malda yra kur kas dvasingiau ir rimčiau nei visa tai. Ir kuo dvasingesnė kokia nors pareiga, tuo labiau mano kūniška širdis nori nuo jos pabėgti. Malda, kantrybė ir tikėjimas niekada neapvilia. Seniai supratau, kad jei noriu būti tarnautojas, privalau leisti tikėjimui ir maldai mane keisti. Jei mano širdis yra nusiteikusi ir pasiruošusi maldai, visa kita, palyginus su tuo, yra paprasta.
Richard Newton
Galime laikyti tai dvasine aksioma: kiekviename tikrai sėkmingame tarnavime malda yra akivaizdi, įtaką daranti jėga. Tokia ji yra tiek pamokslininko gyvenime, tiek atsakingame jo dvasiniame darbe. Tarnavimas ir be maldos gali atrodyti labai rimtas. Pamokslininkas ir be maldos gali pasiekti garbės bei populiarumo. Visas pamokslininko gyvenimo ir darbo mechanizmas gali veikti ir be maldos aliejaus arba sutepus vos kelis rato krumplius. Tačiau nė vienas tarnavimas nebus dvasinis ir neužtikrins šventumo nei pamokslininkui, nei jo žmonėms, jei malda nebus akivaizdi jėga, daranti poveikį jo gyvenimui.
Pamokslininkas, kuris iš tiesų meldžiasi, suteikia galimybę Dievui veikti. Dievas nedalyvauja pamokslininko darbe taip, lyg tai būtų savaime suprantama, arba dėl to, kad taip turėtų būti. Jis pradeda veikti dėl maldos arba ypatingos svarbos atvejais. Tiesa apie tai, kad rasime Dievą tą dieną, kai ieškosime Jo visa širdimi, tinka ir pamokslininkui, ir nusidėjėliui. Tik maldingas tarnavimas atveria pamokslininkui užuojautą žmonėms. Malda iš esmės sujungia žmogišką ir dievišką pasaulį. Tik maldingas tarnavimas atitinka pamokslininko tarnavimo svarbą ir atsakomybę. Pamokslininką suformuoja ne koledžai, lavinimasis, knygos, teologija ar pamokslavimas, bet tik malda. Apaštalams skirtas pavedimas pamokslauti buvo neveiksmingas tol, kol jo neįprasmino Sekminės, kurias atvėrė malda. Maldingas tarnautojas, peržengęs populiarumo, šiaip dalykiško žmogaus, pasaulietiškumo ir sakyklos žavesio ribas, tampa daugiau nei bažnyčios organizatoriumi ar vadovu ir pereina į garbingesnę bei galingesnę sritį - į dvasinę sferą. Jo darbo rezultatas yra šventumas. Pakeistos širdys ir gyvenimai apvainikuoja jo darbo tikrumą, teisingumą ir pačią prigimtį. Dievas yra su juo. Jo tarnavimas nesiremia į pasaulietinius ar išorinius principus. Jis gerai išsilavinęs Dievo reikaluose ir yra stipriai jais persisunkęs. Ilgi ir intymūs pokalbiai su Dievu apie žmones bei kovojančios dvasios agonija karūnavo jį, tvarkant Dievo reikalus. Paprastą profesionalų šaltumą seniai ištirpdė jo intensyvios maldos.
Paviršutiniški daugelio tarnavimų rezultatai ir apmirimas atsiranda dėl maldų trūkumo. Joks tarnavimas neturės sėkmės, jei nebus daug meldžiamasi. Ir maldos turi būti stiprios, nuolatinės ir nugalinčios. Žodžiai ir pamokslas turi kilti iš maldos. Tai turi būti persunkta malda, visos pamokslo dalys turėtų būti prisotintos maldos, jų dvasia turi būti maldos dvasia. „Aš gailiuosi, kad tiek mažai meldžiausi“, - taip mirties patale apgailestavo vienas iš Dievo išrinktųjų. Liūdna ir sąžinę graužianti pamokslininko atgaila. „Aš noriu rimtesnio, stipresnio ir tikresnio maldos gyvenimo“, - pasakė velionis arkivyskupas Teitas. Taip mes galime visi pasakyti apie save, ir to mums reikia siekti.
Tikrus Dievo pamokslininkus išskiria viena ypatinga savybė - jie yra maldos žmonės. Būdami skirtingi, jie visada turi vieną bendrą atskaitos tašką. Pradėję nuo skirtingų taškų ir keliavę skirtingais keliais, vis dėl to jie susikerta viename taške - jie yra viena maldoje. Jų susižavėjimo centras yra Dievas, o malda - tas kelias, kuris veda pas Dievą. Šie žmonės nesimeldžia tik tam tikromis progomis, reguliariai bei trumpai arba laisvalaikiu. Jie meldžiasi taip, kad tos maldos pasiekia ir suformuoja jų charakterius. Jie meldžiasi taip, kad maldos veikia jų pačių ir kitų žmonių gyvenimus. Jie meldėsi ir meldžiasi taip, kad maldos kūrė ir kuria visos Bažnyčios istoriją ir daro poveikį laikmečiui, kuriame jie gyvena. Daug laiko jie skiria maldai ne dėl to, kad buvo nusprendę ilgai melstis. Šis užsiėmimas toks svarbus ir patrauklus, kad sunku nustoti melstis.
Malda jiems, kaip ir Pauliui, yra kova, reikalaujanti karštų pastangų, kaip Jokūbui - grumtynės ir laimėjimas. Jiems malda yra tai, kas ji buvo Kristui - malda su garsiu šauksmu bei ašaros. Jie visuomet melsdavosi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais, ištvermingai budėdami (žr. Ef 6, 18). Veiksminga, karšta teisiojo malda buvo galingiausias stipriausių Dievo karių ginklas. Apie Eliją rašoma, kad jis buvo toks pats žmogus kaip ir mes (angl. k. vertime „pavaldus panašioms aistroms“ - vert. past.). Jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius, ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė užaugino savo vaisių. Tai galima pasakyti apie visus pranašus ir pamokslininkus, įkvėpusius savo kartą atsiduoti Dievui, o įrankis, kuriuo jie darė stebuklus, - malda.
Maldai reikia skirti daug laiko
Didiesiems krikščioniškos doktrinos meistrams ir mokytojams malda visuomet buvo svarbiausias apreiškimo šaltinis. Pasakojama, kad anglikonų bažnyčios vyskupas Andrewes kasdieną klūpėdamas ant kelių praleisdavo penkias valandas. Didingiausi praktiniai sprendimai, praturtinę ir papuošę žmogaus gyvenimą krikščionybės laikais, atėjo besimeldžiant.
Cannon Liddon
Nors daugelis asmeninių maldų paprastai būna trumpos, nors viešos maldos, kaip taisyklė, būna trumpos ir glaustos, nors vertinama triukšminga malda bei maldos kambario erdvumas, vis dėlto asmeniškai bendraujant su Dievu laikas yra esminis maldos vertės rodiklis. Visų atsakytų maldų paslaptis - daug laiko praleista su Dievu. Maldos kaip galingos jėgos suvokimas - tai tiesioginis daugybės laiko, praleisto su Dievu, rezultatas. Mūsų trumpų maldų prasmė ir veiksmingumas priklauso nuo ilgų maldų, paruošusių kelią trumpoms. Žmogus, kartu su Dievu neištvėręs stiprios ir ilgai trukusios kovos, nesugebės melstis trumpa nugalinčia malda. Jokūbas nebūtų pasiekęs tikėjimo pergalės, jei nebūtų visą naktį grūmęsis. Dievo nepažinsi atsitiktinių pasimatymų metu. Dievas nesuteikia dovanų atsitiktiniams arba visuomet skubantiems lankytojams ir praeiviams. Tik daug laiko praleidus vienam su Dievu galima pažinti Jį ir Jo jėgą. Jis pasiduoda tikėjimo, kuris pažįsta Jį, atkaklumui. Brangiausias dovanas Dievas suteikia tiems, kurie karštai jų trokšta ir jas vertina, patvirtindami tai savo ištikimybe bei ypatingu atkaklumu. Čia, kaip ir kitur, pavyzdys mums yra Kristus, daugybę naktų praleidęs besimelsdamas. Jis buvo įpratęs daug melstis ir turėjo įprastinę maldos vietą. Daugybė ilgų maldų nulėmė Jo likimą bei charakterį.
Paulius taip pat melsdavosi dieną ir naktį. Dirbdamas labai svarbų darbą, Danielius tris kartus per dieną atrasdavo laiko melstis. Daugelis rytinių, vidurdienio ir naktinių Dovydo maldų, be abejonės, taip pat buvo labai ilgos. Nors mes tiksliai nežinome, kiek laiko Biblijoje aprašyti šventieji praleido besimelsdami, tačiau galima teigti, kad jie skyrė maldai daug laiko, o tam tikrais laikotarpiais jie melsdavosi labai ilgai.
Neturėjome nė minties, kad maldos vertė nustatoma pagal laikrodį. Mūsų tikslas - įtikinti protus, kad žmogui tiesiog būtina daug laiko praleisti vienam su Dievu. Ir jei mūsų tikėjimas nepasižymi šia savybe, vadinasi, jis yra silpnas ir paviršutiniškas.
Savo charakteriu labiausiai panašūs į Kristų ir dėl Jo padarę didžiausią įtaką pasauliui buvo žmonės, tiek daug laiko praleidę su Dievu, kad šis įprotis tapo labai aiškiai matoma jų gyvenimo savybe. Charles Simeonas atsiskirdavo pabūti su Dievu rytais nuo ketvirtos iki aštuntos valandos. Misteris Veslis kiekvieną dieną maldai skirdavo bent dvi valandas, pradėdamas ketvirtą valandą ryto. Gerai jį pažinojęs žmogus rašė: „Malda jam buvo svarbiau už visus kitus užsiėmimus. Aš mačiau jį išeinantį iš kabineto giedru, beveik šviečiančiu veidu.“ Maldos buvo tiesiog persunkusios Joho Fletcher’io kambario sienas. Kartais jis melsdavosi ištisą naktį. Jo maldos buvo dažnos, pastovios ir labai karštos. Fletcherio gyvenimas buvo maldos gyvenimas. „Aš nepakylu iš savo vietos, prieš tai neatvėręs širdies Dievui“, - sakydavo jis, o savo draugą paprastai pasveikindavo tokiais žodžiais: „Ar sutinku tave besimeldžiantį?“ Liuteris sakydavo: „Jei kiekvieną rytą nepasimeldžiu dvi valandas, tą dieną nugali velnias. Turiu tiek daug visko padaryti, kad pirmąsias tris valandas tiesiog privalau praleisti besimelsdamas.“ Jo motto buvo toks: „Gerai pasimeldęs gali gerai ir studijuoti.“
Arkivyskupas Leightonas tiek daug laiko praleisdavo vienas su Dievu, kad visada atrodydavo giliai susimąstęs. „Malda bei šlovinimas jam buvo ir darbas, ir malonumas“, - teigia jo biografas. Vyskupas Kenas taip pat tiek daug laiko praleisdavo su Dievu, jog sakoma, kad jo siela tiesiog degė aistra Dievui. Kiekvieną rytą, dar prieš laikrodžiui išmušant trečią valandą, vyskupas jau bendraudavo su Juo. Vyskupas Asbury yra pasakęs: „Kai tik galiu, stengiuosi atsikelti ketvirtą valandą ir skirti dvi valandas maldai bei apmąstymams.“ Samuelis Rutherfordas, kurio maldingumo kvapą dar galima jausti, keldavosi trečią valandą ryto, kad maldoje susitiktų su Dievu. Josephas Alleinas keldavosi ketvirtą valandą ir melsdavosi iki aštuonių. Jei jis išgirsdavo, kad kiti prekybininkai kimba į savo verslą anksčiau, nei jis pabudo, sakydavo: „O, kokia gėda! Argi mano Šeimininkas nenusipelnė didesnės pagarbos nei jų šeimininkai?“ Tas, kuris gerai išmano šį verslą, kada tik panorėjęs, gali naudotis amžinai patikimu dangaus banku.
Vienas švenčiausių ir labiausiai apdovanotų škotų pamokslininkų sako:
„Mano pareiga geriausias valandas skirti bendravimui su Dievu. Tai garbingiausias ir vaisingiausias užsiėmimas, į kurį nedera žvelgti paviršutiniškai. Rytinės valandos, nuo šešių iki aštuonių, yra pačios ramiausios valandos, todėl jos turi būti skirtos maldai. Valanda išgėrus arbatos man yra geriausias metas, kuris turėtų būti garbingai pašvęstas Dievui. Negalima užmiršti ir seno gero įpročio pasimelsti prieš einant miegoti, tik svarbu budėti, kad neužmigtum. Pabudęs naktį, turėčiau keltis ir melstis. Šiek tiek laiko po pusryčių galima skirti užtarimui.“
Toks buvo Roberto McCheynio maldos tvarkaraštis. Metodistų maldingumas verčia mus susigėsti: „Nuo keturių iki penkių ryto skiriama asmeninei maldai, nuo penkių iki šešių vakare taip pat skiriama asmeninei maldai.“