Džordžas Vitfildas (George Whitefield) buvo pats populiariausias ir įtakingiausias angliškai kalbančio pasaulio pamokslininkas XVIII amžiuje. Būdamas vos 22 metų, jis įžengė į religinio gyvenimo areną ir išliko prabudimo šaukliu iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Jis pamokslavo Anglijoje, Škotijoje, Velse, Gibraltare, Bermuduose ir Amerikos kolonijose. Jo ypatinga pamokslavimo maniera ir aiški Evangelijos žinia taip pat stipriai jaudino tiek angliakasius bei Londono chuliganus, tiek jo kolegas dvasininkus bei mokslininkus. Lordas Bolingbrokas Dž. Vitfildą pavadino „ypatingiausiu to meto žmogumi". C. H. Spurgeonui jis buvo pamokslininko ir krikščionio idealas.Kad geriau suprastume šio didžio evangelisto fenomeną, pažvelgsime į keletą svarbių jo gyvenimo aspektų:
* XVIII a. Anglijos dvasinę ir moralinę padėtį;
* Džordžo Vitfildo vaikystę bei jaunystę;
* studijas Oksforde ir atgimimą iš aukšto;
* pamokslavimo pradžią;
* misijų keliones;
* sėkmingos Dž. Vitfildo tarnystės bruožus.
XVIII a. Anglijos dvasinė ir moralinė padėtis.
XVIII a. anglikonų bažnyčia buvo šalta ir moralistiška. Karalius Jurgis I buvo visiškai abejingas krikščionybei, daugelis valdininkų buvo deistai (t. y. tie, kurie tikėji, kad Dievas nesikiša į gyvenimo žemėje reikalus). Asmeninio tikėjimo stoka leido suklestėti korupcijai ir visokiai nedorybei. 1789 m. uždraudus alkoholinių gėrimų importą į Angliją, žmonės patys ėmė gaminti džiną, kurio besaikis vartojimas visiškai "nužmogino" to meto Anglijos gyventojus. Gatvių vaikai ir neįgalūs žmonės buvo itin žiauriai skriaudžiami, Londono mafija, lošimo namai klestėjo. Anot to meto filosofo vyskupo Berkeley'io, moralė ir religija Britanijoje buvo kritusi taip žemai, kaip nebūta nė vienoje krikščioniškoje šalyje.
Vienintelė to meto krikščionių paguoda buvo tai, kad Anglijos bažnyčia leido kurtis mažytėms tikinčiųjų draugijoms. 1730 m. buvo susikūrę apie šimtą tokių būrelių Londone ir dar šimtas pasklidusių po visą Britaniją. Nors jos neturėjo didelės įtakos Anglijos bažnyčiai, tačiau jų buvimas buvo prasmingas tuo, kad jos tapo Didžiojo prabudimo lopšiu.
Dž. Vitfildo vaikystė.
Dž. Vitfildas gimė 1714 m. Glosteryje, smuklės savininko šeimoje. Ši smulkiųjų aristokratų šeima greitai nusigyveno ir tapo dar viena apmirusia visuomenės ląstele. Be to, Džordžo tėvas mirė, kai jam tebuvo dveji, o mamos antroji santuoka baigėsi skyrybomis. Taigi Džordžas augo be saugumo jausmo, kurį suteikia tėvo autoritetas ir stabili šeima. Jo paauglystės metai buvo pilni nedorybės - girtavimo, vagysčių, nešvankybių.
Smuklės gyvenimas leido susipažinti Džordžui su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais: keliaujančiais prekijais, aktoriais, lošėjais, kišenvagiais, prostitutėmis, politikais ir dvasininkais. Jis išmoko pelnyti visų žmonių grupių palankumą savo pasakojimais ir ypatinga bendravimo dovana.
Jo mama, pastebėjusi berniuko gabumus, ėmė leisti jį į pradinę parapijos mokyklą. Čia vaikinas taip pat pasižymėjo pasakotojo dovana, gera atmintimi bei aktoriniais sugebėjimais.
Jo jaunatviškas domėjimasis teatro menu - judesių plastika, balso valdymu - vėliau labai pravertė tarnaujant Viešpaties laukuose.
Sulaukęs penkiolikos metų, jis turėjo mesti mokslus ir padėti mamai smuklėje. Tuomet Džordžas pradėjo rimčiau galvoti apie gyvenimą. Po sunkios darbo dienos smuklėje, naktimis ėmė skaityti Bibliją. Mamos ir mokyklos direktoriaus padrąsintas, pradėjo ruoštis studijoms Oksfordo universitete.
Oksfordas. Atgimimas iš aukšto
1732 m. Vitfildas įstojo į Oksfordo universitetą ir tapo studentu, patarnaujančiu kilmingiems studentams už koledžo skiriamą atlyginimą. Tai buvo žemiausias Oksfordo socialinis sluoksnis. Daugelis patarnaujančių studentų neišlaikydavo tokio pažeminimo ir mesdavo mokslus. Broliai Vesliai pastebėjo Džordžą ir pakvietė jį į savo būrelį, vadinamą Šventųjų klubu. Šio klubo nariai intensyviai ieškoję prasmingo krikščioniško tikėjimo, kiekvieną savaitę rinkdavosi maldai, Biblijos studijoms. Dvasingumo paieškas jie pastiprindavo nuolatiniais pasninkais. Aplinkiniai studentai šį būrelį pravardžiavo „metodistais", nes jų gyvenimo metodiškas ritmas jiems atrodė per daug griežtas ir nuobodus. Iš tiesų, šis jaunuolių būrelis buvo per daug susikoncentravęs į savo sielos pastangas siekiant Dievo teisumo.
Savo dienoraštyje Dž. Vitfildas rašė:
„Aš visada rinkdavausi prasčiausią maistą. Pasninkaudavau dukart savaitėje. Dėvėjau vilnones pirštines, sulopytus drabužius, avėjau purvinus batus. Buvau įsitikinęs, kad tai iliustruoja, jog Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas. Ryžtingai atlikinėdamas šiuos savęs atsižadėjimo veiksmus maniau, kad tai atvers kelią į gilesnį dvasingumą".
Po vieno Džordžo pasninko, trukusio 40 dienų, dėl nusilpusios fizinės ir psichinės sveikatos jis buvo priverstas nutraukti studijas septynioms savaitėms.
Iš šios nuosavo teisumo, asketiškumo tamsos išsivaduoti padėjo tokios knygos, kaip Scougalo „Dievo gyvenimas žmogaus sieloje", Baxterio „Kreipimasis į neatsivertusius", M. Henry „Komentarai". Skaitydamas šias knygas jis suprato, kad tikras religingumas glūdi ne tam tikrų pareigų atlikime, bet sielos vienybėje su Kristumi.
Dž. Vitfildas anksčiau negu kiti Šventųjų klubo nariai patyrė atgimimą iš aukšto.
Anot ž. Vitfildo biografų, vieną dieną jis krito ant lovos ir sušuko: „Aš trokštu!". Tai turbūt buvo pirmas kartas, kai jis bejėgiškai kreipėsi į Dievą. Pirmą kartą savo ieškojimų kelyje jis pasijuto laimingas. Tą visiško silpnumo ir atsidavimo Aukščiausiajam akimirką, jį aplankė nauja mintis: „Džordžai, tu turi, ko prašei! Tu nustojai kovoti ir paprasčiausiai patikėjai - tu atgimei iš aukšto!" Vitfildas pratrūko juoku suvokęs, kad tokia paprasta malda jį išlaisvino iš nuodėmės nelaisvės. Šis didis įvykis nutiko 1735 m. pavasarį, kai Vitfildui buvo dvidešimt metų. Vitfildas tapo Anglijos dvasinio atgimimo pradininku. Po trejų metų atsivertimą patyrė ir broliai Vesliai.
Suvokęs Kristaus Evangelijos teikiamą laisvę, Dž. Vitfildas daugiau niekada nebesiekė asketizmo, legalizmo ar keisto krikščioniško perfekcionizmo.
Pamokslavimo pradžia
Glosterio vyskupas Bensonas, išgirdęs apie Dž. Vitfildo dievotą charakterį, pasiūlė jį dvasininko ordinacijai. Tuo metu jaunuolis labai abejojo dėl savo tinkamumo dvasininko tarnystei. Galiausiai, bijodamas priešintis pačiam Dievui, Džordžas šį pasiūlymą priėmė. 1736 m. Glosterio vyskupas Dž. Vitfildą įšventino į dvasininkus ir tame pačiame mieste jis pasakė savo pirmąjį pamokslą:
„Savo pirmąjį pamokslą aš pasakiau toje pačioje bažnyčioje, kurioje buvau pakrikštytas bei pirmą kartą dalyvavau Viešpaties vakarienėje. Tą pavakarę bažnyčia prigužėjo smalsuolių. Tas vaizdas mane truputį gąsdino, tačiau mane guodė dieviška artybė. Staiga aš prisiminiau viešo kalbėjimo pamokas mokykloje bei mano asmeninius pokalbius su kaliniais ir vargšais savo studijų metais. Tai man suteikė pasitikėjimo. Kai kurie mane pajuokė, tačiau dauguma ten buvusių atrodė priblokšti. Paskui išgirdau, kad kažkas vyskupui pasiskundė, kad aš iš proto išvedžiau penkiolika žmonių. Vyskupas išreiškė viltį, kad šis išprotėjimas nepasimirš iki kito sekmadienio".
Per aštuoniolika mėnesių Vitfildas tapo populiariausiu Britanijos pamokslininku. Aiški Evangelijos žinia, neįprastas balsas, manieros bei emocingas pamokslavimas buvo naujas reiškinys Anglijos religiniame gyvenime, pažadinęs žmones ir uždegęs jų širdis Dievo ieškojimu. Iki tol vyravęs sausas ir šaltas moralų dėstymas bažnyčiose buvo atbukinęs žmones. Dž. Vitfildas mylėjo bažnyčią, kurioje jis buvo ordinuotas, žavėjosi jos dogmomis, mielai naudojosi maldų knyga, tačiau bažnyčia jį atstūmė. Kai tik jo pamokslavimas buvo visuotinai pripažintas, Anglijos bažnyčios vyresnybė ėmė jį persekioti ir uždraudė jam bažnyčiose pamokslauti. Jie priešinosi naujam „entuziazmui" ir į savo bažnyčias metodistų neįsileisdavo. Anglijos bažnyčiai buvo saugu skelbti žinią apie tai, kad jei esi pakankamai geras ir retkarčiais pasirodai bažnyčioje, esi išgelbėtas. Dž. Vitfildas sudrumstė Anglikonų bažnyčios ramybę. Jo pamokslai buvo gyvi ir pilni dvasinio džiaugsmo. Jo žinia buvo paprasta ir aiški, mokė pagrindinių atgimimo iš aukšto, išteisinimo tikėjimu doktrinų.
Vitfildas patraukė pamokslauti į Londono priemiesčius, kur dažniausiai rinkdavosi miesto padugnės. Nerafinuotai, paprastai, tiesiai pamokslaujama Evangelijos žinia traukė įvairių sluoksnių žmones ir radikaliai keitė jų gyvenimus. Pagrindinės Dž. Vitfildo lankomos vietos Anglijoje buvo Bristolis ir Londonas. Bristolyje Vitfildas pradėjo organizuoti jaunimo susirinkimus, kurie prasidėjo nuo 50 jaunuolių, besirenkančių jo sesers namuose. Per šešias savaites jaunimo būrys išaugo iki 5 tūkstančių. Vitfildas buvo sutrikęs, nežinodamas, kaip reikėtų ganyti šią didelę kaimenę. Prieš išvykdamas į antrąją misijų kelionę, jis įkalbėjo šio darbo imtis brolius Veslius. Taip Vesliai atsistojo Anglijos prabudimo priešakyje.
Misijos
Dž. Vitfildas turėjo daug rėmėjų, todėl pradėjo siųsti finansinę paramą į naują ir labai neturtingą JAV Džordžijos valstiją, kurioje kartais apsilankydavo broliai Vesliai. 1738 m. Vitfildas pirmą kartą atvyko į ją. Anot istorikų, broliai Vesliai buvo per daug rafinuoti, kad ištvertų pionierišką tarnystę valstijoje, kurioje dauguma gyventojų buvo neišsilavinę, ligoti skolininkai, paleisti iš kalėjimo. O Dž. Vitfildas, pats savo kailiu patyręs įvairius gyvenimo vėjus vaikystės ir paauglystės metais, buvo labai priimtinas ir gerbiamas vietos gyventojų. Vykdamas į misijų keliones, jis atveždavo žmonėms vaistų, maisto ir kitų reikalingų dalykų. Jo rūpestis vargšais, o ypač našlaičiais buvo geras jo tikėjimo ir jo skelbiamos žinios tikrumo liudininkas.
Atgimimo ženklai įvairiose Naujosios Anglijos kolonijose jau reiškėsi ir prieš Dž. Vitfildo atvykimą. Atskiri prabudimo šaukliai darbavosi savo bendruomenėse ar tam tikrose geografinėse vietovėse. T. J. Frelinhuysenas pradėjo evangelizacijos ir reformų veiklą Olandų reformatų bažnyčiose, G. Tennentas - presbiterionų bažnyčiose, D. Brainerdas darbavosi tarp indėnų, gyvenusių Pensilvanijoje ir Konektikuto užkampiuose.
1740 metais, Per antrąjį apsilankymą Amerikoje, Vitfildas pradėjo šešių savaičių kelionę, kurios metu šalyje įsiplieskė galingiausias Prabudimas, kokį tik Amerikos kolonijos buvo patyrusios. Jokios bažnyčios netalpino žmonių, norėjusių pasiklausyti jo pamokslų, todėl Vitfildas ėmė pamokslus sakyti po atviru dangumi, kaip jau buvo daręs Anglijoje. Jis pamokslavo presbiterionams, kongregacionalistams, episkopalams, katalikams, kvakeriams, Moravijos broliams. Jis buvo pirmasis to meto žmogus Amerikoje peržengęs denominacinį barjerą pamokslaudamas paprastą Evangelijos žinią. Dažname pamoksle Vitfildas atvirai kreipdavosi į pastorius, kviesdamas juos atgailai ir pasišventimui.
Didysis prabudimas, apėmęs 13 kolonijų, turėjo didelės įtakos Amerikos, kaip vienos tautos tapatybės formavimuisi. Nacionalinės tapatybės esme tapo įsitikinimas, kad jie visi yra ypatingam tikslui išrinkti Dievo žmonės.
Sėkmingos Dž. Vitfildo tarnystės bruožai
Anot vyskupo J.C.Ryle'io, Dž. Vitfildas buvo didžiausias minias klausytojų pritraukiantis pamokslininkas per visą bažnyčios istoriją iki XX amžiaus. Kur glūdi jo tarnavimo sėkmė? Ko galime pasimokyti, žvelgdami į šio Dievo žmogaus gyvenimą? Nors tik vienas Dievas galėtų tobulai įvertinti savo tarną. Skaičiai ne visada kalba apie didžius dalykus Dievo akyse.
Anglijos evangelisto Dž. Vitfildo tarnystę išskyrė du dalykai: jo įgimtos dovanos ir jo charakteris. Vitfildo pamokslaujama žinia, jos nuoseklumu bei jos perteikimu žavėjosi ir neišsilavinę kalnakasiai, ir tokie skeptikai, kaip Bolingbroke', Chesterfieldas, Hume ir Franklinas. Jo pamokslavimo manieros buvo tokios patrauklios, kad klausytojai akimirksniu pamiršdavo apie pamokslininko žvairumą ir kitus kūno netobulumus. Jo balsas buvo toks gražus ir stiprus, kad trisdešimties tūkstančių žmonių minia galėjo ne tik girdėti pamokslaujamą žinią, bet ir žavėtis nepaprastu balso tembru ir melodingumu. Pamokslaudamas jis neieškojo žodžių kišenėje ir netuščiažodžiavo.
Nuostabiausias dalykas Dž. Vitfildo gyvenime buvo tai, kad aptikęs oratorystės dovaną savyje, jis ją padovanojo savo Viešpačiui.
Apie šio didžio evangelisto meilę ir pasišventimą Kristui liudijo jo charakteris. Jis atvirai gyveno Dievo ir žmonių akivaizdoje, todėl ir jo klaidos, ir jo pergalės buvo visiems akivaizdžiai matomos. Viena iš Vitfildo silpnųjų pusių buvo nepakankamas dėmesys besikuriančių bažnyčių augimui ir administravimui. Šį rūpestį jis perleisdavo broliams Vesliams.
Dž. Vitfildas buvo nepaprastai nuolankus žmogus. Savo dienoraštyje 1753 m. rugsėjo 11 d. jis rašė: „Dieve, atleisk man, nusidėjėliui, ir iš savo malonės saiko padovanok man nuolankią, dėkingą ir paklusnią širdį".
Dž. Vitfildas buvo iki širdies gelmių pamilęs Kristų. Jam niekada nepabosdavo kalbėti apie Jo meilę, Jo atpirkimą, Jo kraują, Jo teisumą, Jo atvirumą nusidėjėliams, Jo kantrybės lobius.
Dž. Vitfildas buvo labai stropus ir darbštus žmogus. Henry Vennas laidotuvių ceremonijos metu kalbėjo: „Tiesa yra ta, kad šis ypatingas Dievo tarnas per vieną savaitę sugebėdavo padaryti tiek, kiek kiti sukaupę savo visas pastangas teįstengdavo padaryti per metus". Kažkas yra paskaičiavęs, kad per 34 tarnavimo metus Vitfildas yra pasakęs daugiau nei 18 tūkstančių pamokslų. Be to, po kiekvieno tarnavimo jis ilgai pasilikdavo bendrauti su žmonėmis, melstis su jais ir juos mokyti.
Dž. Vitfildas negyveno sau. Jo gyvenimo būdas buvo labai paprastas. Jis niekada nesinešiodavo su savimi daug pinigų, o visas rėmėjų aukas perduodavo našlaičiams ir vargšams.
Dž. Vitfildas buvo katalikiškų (visuotinų) pažiūrų žmogus. Jis mylėjo visus, kurie myli Kristų ir eina Jo mokinystės keliu. Kitus denominacinius skirtumus jis laikė pelais ir šiaudais, kurie vieną dieną sudegs.
Galiausiai Dž. Vitfildas buvo labai linksmas žmogus. Atsivertimo akimirką patirtas vidinis džiaugsmas jį lydėjo visą gyvenimą. Savo pamoksluose jis ne kartą kalbėdavo apie tai, kad kuo žmogus yra arčiau Dievo, tuo jo širdis yra pilnesnė džiaugsmo. Viena kilminga moteris, paklausta, kaip Dievo Dvasia ją atvedė pas Kristų, pasakė: „Pono Vitfildo linksmumas sugundė mane tapti krikščione".
v v v
Dž. Vitfildo gyvenimas praūžė kaip didžiulė gera Dievo Dvasios vėtra, išrovusi iš Šėtono nagų daugybę britų ir amerikiečių. Kartą bejėgiškai suklupęs Dievo akivaizdoje ir patyręs Jo atleidimą bei teikiamą naują gyvenimą, jis ir pasiliko klūpėti savo širdyje prieš Jį, leisdamas savo gyvenimui visiškai sudegti ant Jo aukuro. Jo pašaukimas buvo skelbti Dievo žinią - jis liko ištikimas jam iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Džordžas Vitfildas buvo garbingas ir ypatingas Dievo tarnas, žadinęs žmones iš dvasinio miego 18 amžiuje. Šiandien Europa „miega kaip užmušta" apsiklojusi visokio mąsto nedorybės patalais. Ją pažadinti gali tik drąsiai, aiškiai skelbiama Evangelija ir pasišventę tarnai. Brolis Džordžas Vitfildas mums visiems yra puikus pavyzdys ir padrąsinimas dovanoti savo gyvenimus, talentus Kristui ir gyventi gyvąja Evangelija dėl kitų.
Literatūra
Krikščionybės istorija. Vilnius: Alma Litera, 2000.
Bažnyčios istorijos eskizai, S.M. Houghton. Vilnius: Reformatų knygos, 2001.
Select sermons of George Whitefield with an account of his life by J. C. Ryle. Banner of Truth Trust, PO Box 621 Carlisle, Pennsylvania 17013.
Lambert, Frank. Pedlar in Divinity: George Whitefield and the Transatlantic Revivals. Princeton, N.J.: Princeton University Press, 1994
George Whitefield: Lightning Road of the Great Awakening, Dr. Rimas J. Orentas