Vis dėlto, šiame darbe norėčiau aptarti tai, kas, mano manymu, neginčijamai yra viduramžių pasididžiavimas - tai scholastinės teologijos minties raida.
Scholastinis sąjūdis
Storos viduramžių statinių sienos, simbolizuojančios to laikotarpio bažnytinių dogmų tvirtumą ir pastovumą, netrukdė žmogiškai minčiai veržtis aukštyn, pakylant gerokai aukščiau katedrų bokštų ir ieškant atsakymų į amžinus, egzistencinius klausimus. Filosofiniai scholastikos aspektai nebuvo iš anksto nulemti egzistuojančių teologinių dogmų, bet veikė drauge su tikėjimu ir protu taip, kad realybė ir tikėjimas būtų kuo geriau suprasti iš žmogiškos egzistencijos pusės. Atrodo, kad viduramžių aplinka netrukdė reikštis žmogaus protui ir tikėjimui, gal net atvirkščiai, - padėjo neblaškomai atsiduoti dievotiems apmąstymams ir svarstymams.
Scholastika užgimė viduramžių vienuolynuose ir katedrų mokyklose dar IX a. ir išliko populiari iki pat XIV a. pabaigos. Žodis „scholastika" ir „scholastai" atsirado iš graikiško žodžio „shole" - tai yra vieta, kurioje mokomasi. Pirmaisiais scholastais buvo vadinami mokytojai Karolio Didžiojo dvare bei mokyklose. Galiausiai šis pavadinimas prigijo viduramžių mokslininkams, naudojusiems filosofiją religijos moksle. Scholastiką taip pat galima apibūdinti kaip tam tikrą mąstymo metodą ir būdą, o ne kaip vieningą įsitikinimų sistemą, nors ir visi jos atstovai buvo krikščionys. Viduramžiais dominavo ne filosofijos, bet logikos ir teologijos disciplinos, nors pati scholastinė teologija, tiesą sakant, iš esmės buvo filosofinio pobūdžio. Paprastai buvo pateikiami vienas kitam prieštaraujantys argumentai, kurių pagrindu būdavo iškeliama problema - taip diskutuota ir ieškota teisingo atsakymo. šiuolaikiniai mokslininkai laikosi induktyvios logikos empirinio [1] metodo ir daro išvadas apie tikrovę remdamiesi tik faktais, patvirtintais stebėjimais ir eksperimentais. Tuo tarpu Aristotelio dialektika (logika) buvo labiau dedukcinė [2] nei indukcinė [3] ir rėmėsi silogizmu [4] kaip pagrindiniu savo instrumentu. Dedukcinis tyrimas prasidėdavo nuo kokio nors teiginio, priimto be įrodymų. Po to šis bendras įstatymas būdavo priešpastatomas kokiam nors žinomam faktui ir daroma išvada, kuri tapdavo nauju principu ir tiesa. Vienokią diskusijų, polemikos metodiką naudodavo pradedantieji, kitokią, žymiai sudėtingesnę, buvo įvaldę scholastikos meistrai. Šie mokslininkai nesiekė atrasti kokios nors naujos tiesos - jiems rūpėjo racionaliai pagrįsti Šventąjį Raštą ir protu įrodyti tikėjimo tiesas, suvokti teologijos, filosofijos ir teisės pagrindus. Scholastai susidūrė su panašia problema kaip ir Bažnyčia XIX a., kai religiją reikėjo aktualizuoti naujų mokslinių atradimų ir progreso kontekste. Natūralistinę, loginę Aristotelio filosofiją, naujai atgimusią per arabų filosofus, scholastams teko taikyti su Dievo žodžio apreiškimu, tad Aristotelio filosofija tapo viduramžių atradimu. Viduramžiais buvo siekiama ne tik politinės-bažnytinės, bet ir filosofinės-religinės vienybės ir harmonijos. Aristotelio filosofijos atgimimas Europoje pažadino protus šiam uždaviniui. Scholastai siekė padaryti patikimas išvadas ir sukurti harmoningą sistemą, apimančią Bibliją, Bažnyčios tėvų raštus, kanonus, išpažinimus, popiežiaus dekretus. Bažnyčia ir Aristotelis buvo nekintantys scholastikos autoritetai: metodą atstovavo Aristotelio dialektika (logika), o turinį - Romos katalikų bažnyčios mokymas. Nuo 1050m. scholastai pakeitė Bažnyčios tėvus kaip tiesos saugotojus - mokymas atsidūrė jų rankose.
Scholastinės mokyklos
Scholastinių mokyklų sklaida yra susijusi su universalijų (idėjų, sąvokų) problema, kurią sprendė dar senovės mąstytojai. Sokratas, Platonas, Aristotelis teigė, kad universalijos, (pvz., bažnyčia, žmogus) egzistuoja objektyviai. Platonas skyrėsi nuo Aristotelio tuo, kad teigė, jog universalijos arba idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų ar individų, pavyzdžiui, tiesa, grožis, gėris egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų. Pagrindinis teiginys - „universalia ante rem" („universalijos egzistuoja iki jų atsiradimo"). Pavyzdžiui, geras darbas tėra tik gėrio apraiška, kuris egzistuoja objektyviai ir nepriklauso nuo veiksmo. Platonas manė, kad žmonės turi žvelgti giliau ir matyti tikrąją realybę už šio pasaulio daiktų. Tiek gerokai anksčiau gyvenęs didysis krikščionių mąstytojas Aurelijus Augustinas, tiek viduramžių scholastikos pradininkas Anzelmas, naudojo šią teoriją teologijoje. Tai realizmas [5] , kuris kartais nenuosaikių realistų teorijose virsdavo panteizmu, pripažįstančiu tik universalijas. Sekdamas Augustinu, Anzelmas Kanterberietis (1033 - 1109), dar žinomas kaip „scholastikos tėvas", tyrė klausimus, susijusius su Dievu, iš maldingojo proto pozicijų. Jo credo „tikiu, kad suprasčiau" reiškė, kad tikėjimas yra pirminis, todėl jį reikia laikyti žinojimo pagrindu, o pats tikėjimas turi būti tik patvirtinas protu. Anzelmas manė, kad „krikščionis privalo tikėjimu pasiekti supratimą, o ne supratimu - tikėjimą", tad buvo įsitikinęs, kad tikėjimas turįs būti samprotavimo išeities ir pabaigos taškas, tačiau negali būti naudojamas kaip argumentas protavimo operacijose. Anzelmas parašė „Monologium" ir „Proslogion" - veikalus, kuriuose aiškinami pamatiniai teologijos principai, Dievo buvimo ir prigimties klausimai. Taip pat išleido garsųjį traktatą apie atpirkimo teoriją „Cur Deus Homo" (Kodėl Dievas tapo žmogumi), apibendrino krikščioniškąją teologiją ir filosofiją „supratimo ieškančio tikėjimo" posakiu ir „Proslogione" pateikė garsųjį dedukcinį Dievo buvimo įrodymą, remdamasis Dievo, kaip tobuliausios esybės sąvoka.
„Jis įrodinėjo šitaip: jeigu turime tobuliausios esybės sąvoką, tai toji esybė egzistuoja mūsų mintyse. Tačiau kyla klausimas: ar ji egzistuoja tik mūsų mintyse, ar ir tikrovėje? Jeigu tobuliausia esybė egzistuoja tikrovėje, tai jai yra būdinga savybė, kurios neturėtų tik mūsų prote egzistuojanti tobuliausia esybė, būtent - ji neturėtų savybės egzistuoti tikrovėje; taigi turėdama šią savybę, ji yra tobulesnė. Vadinasi, tobuliausia esybė, egzistuojanti tik mintyje, nebūtų tobuliausia, taigi ji būtų prieštaringa; taigi tobuliausia esybė negali egzistuoti tik mintyje, ji turi egzistuoti tikrovėje - tai plaukia iš Dievo sąvokos." [6]
Beveik pačiu realistinės scholastikos klestėjimo laikotarpiu išaiškėjo, kad dedukcijos būdu galima įrodyti visa, ką tik nori, nors kai kurie realistai ir patys dvejojo savo įrodymų teisingumu. Kaip priešprieša realizmui dar IXa. ėmė reikštis nominalistinis sąjūdis, kuris, kaip ir dauguma viduramžių teologinių srovių, doktrinų sėmėsi iš Boetijaus, dar V-VIa. parašiusio Aristotelio „Kategorijų" komentarus ir davusio akstiną suabejoti sąvokų, idėjų realizmu ir bandžiusio traktuoti jas tik kaip žodžius, t.y. nominalistiškai. Žymiausias ir pirmasis šios srovės atstovas viduramžių scholastikoje buvo Jonas Roscelinas (1050-1120). Nors daugelio to meto mokslininkų J.Roscelinas ir jo „nominalistų sekta" buvo atmesta, o 1092m. Suasono sinode pasmerkta ir jo klaidinga Trejybės doktrina, scholastikoje atsirado įtampa, kuri, mano manymu, tapo viduramžių teologinės ir filosofinės minties varomąja jėga. Nominalizmas dar sulauks savo „aukso amžiaus" XIVa., kai tuo tarpu ėmė reikštis tarpinė, kompromisinė srovė - nuosaikusis realizmas.
[1] Empirija [gr. empeiria] - pažinimas, paremtas jutimais, patyrimu.
[2] Dedukcija [lot. deductio - išvedimas] - išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis loginiais dėsniais.
[3] Indukcija [lot. inductio - paskatinimas, įvedimas] - loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių.
[4] Silogizmas [gr. syllogistikos - išvedantis samprotavimą] - dedukcinis samprotavimas, kuriuo nustatomas ryšys tarp išvados kraštutinių terminų, remiantis santykiu su viduriniu prielaidų terminu; silogizmo teorija - dedukcinė sistema, kurios samprotavimus sudaro kategoriškieji bendrieji ir daliniai (teigiamieji ir neigiamieji) teiginiai.
[5] Realizmo sąvoka filosofijoje yra naudojama dvejopai: pirmu atveju, tai yra priešpastatymas idealizmui ir subjektyvizmui; antruoju, reiškia teiginį, kad realūs yra ne tik atskiri fiziniai objektai, bet ir rūšys, bendrieji objektai t.y. sąvokos, idėjos ar universalijos. Čia omenyje turima antroji šio žodžio reikšmė.
[6] Wladyslaw Tatarkiewicz, Filosofijos istorija, I tomas, Alma litera, 2001, p. 256.