Dvasininkas vietinėje bažnyčioje
Vienas įdomiausių Lietuvos Reformacijos istorijos aspektų - kalvinistų dvasininkijos susiformavimas ir veikla. Žodžio tarnai buvo bene stipriausia protestantiškosios visuomenės dalis.
Būtent nuo jų teologinio išprusimo, veiklos gyvybingumo ir santykių su valdų savininkais iš vienos pusės bei su tikinčiaisiais iš kitos didžia dalimi priklausė kalvinistiškos Reformacijos išlikimo klausimas. Istoriniai šaltiniai teikia nemaža duomenų, atskleidžiančių XVI-XVII a. Dievo tarnų kasdienybės paveikslą, dvasinės tarnystės ir reformatų bendruomenių funkcionavimo ypatumus.
Lietuvos evangelikų-reformatų dvasininkiją sudarė visi pamokslininkai ir neordinuoti katechistai, studijavę Slucko, Kėdainių ar Vakarų Europos alumnatuose [1] ir dirbę vietos evangelikų-reformatų bendruomenėse. Neabejotinai tai buvo bene labiausiai išsilavinusi ne tik dvaro, bet ir visos lokalinės visuomenės dalis. Radvilų BK tarp gyventojų sutinkame viso evangelikų-reformatų dvasininkijos spektro (superintendentai, ministrai [2], katechistai) atstovus. Aišku, tai, kad protestantiškai kompaktiška BK turėjo pilną savos dvasininkijos arsenalą, dar neleidžia laikyti Biržų LDK protestantizmo centru. Apskritai bet kokio centralumo paieškos protestantiškoje visuomenės erdvėje yra abejotinos dėl kelių priežasčių. Pirma, religinio gyvenimo sąvoka apima žymiai daugiau komponentų nei vien tik pasirinktos konfesijos hierarchinio elito susibūrimų vieta. Juolab tai nėra ypatingai svarbu, kai kalbame apie lokalinę visuomenę. Antra, Biržai, geografiškai esantys visiškame LDK pakraštyje, ir negalėjo tapti centru visos LDK evangelikų-reformatų bendruomenės generalinių sinodų rinkimosi prasme laikotarpiu, kai Reformacija dar nebuvo pralaimėjusi. Trečia, savo bažnytinio regiono (BK priklausė taip vadinamam Užnerio distriktui) kontekste Biržai vis dėlto buvo tam tikras centras. Užnerio superintendentas, vyriausiasis distrikto, kuriam priklausė visos BK bažnyčios, dvasininkas tuo pat metu dažniausiai eidavo pamokslininko pareigas gausiausioje distrikto bendruomenėje, kurią galima laikyti distrikto centru. Todėl Užnerio superintendentais paprastai būdavo Biržų bažnyčios ministrai.
Istoriniuose šaltiniuose dažnai vadinami dievotais vyrais, superintendentai pirmiausia buvo lokalinių bendruomenių prižiūrėtojai. Jie nuolat bendradarbiavo su Radvilų valdų administratoriais prižiūrėdami bažnyčias, mokyklas ir špitoles. Užnerio superintendentas vaidino ne paskutinį vaidmenį Biržų miestiečių gyvenime, būtent jam buvo patikėtas miestiečių skyrybų klausimų sprendimas. Superintedentai privalėjo lankyti bažnyčias, prižiūrėdami, kad pamokslininkai tinkamai atliktų pareigas savo pavyzdingu gyvenimu. Lokalinėse bažnyčiose esant laisvoms kunigų vietoms, spręsdavo apie galimybes artimiausių bendruomenių kunigams atvykti patarnauti žmonėms, neturintiems savo ganytojo. Dvasininkai, kaip grupė, pasižymėjusi išskirtiniu moraliniu autoritetu dvaro visuomenėje, valdų inspektavimo metu buvo įpareigoti išklausyti pavaldinių skundus, tarpininkavo sudarant prekybinius kontraktus, derantis dėl paskolų su miestiečiais ir žydais. Vizitacijų funkcija superintendento gyvenimą ir tarnavimą darė nepaprastai dinamišką ir komunikatyvų. Vizitacijos metu apsilankęs pas bažnyčios kunigą revizuodavo jo turimos bibliotekos turinį, siekdamas eliminuoti katalikišką ir arijonišką literatūrą ir užtikrinti kanoninių knygų (Bresto Biblijos, Naujojo Testamento ir kelių postilių bei katekizmų) buvimą, be to, kunigai turėjo jiems rodyti bažnyčių ir klebonijų inventorius. Kaip dažnai superintendentai važinėdavo po distriktą pasakyti keblu. Tikėtina, jog pakankamai dažnai, nes per metus turėdavo bent kartą vizituoti ne tik ministrus, bet ir kiekvieną bendruomenę, bendrauti su klausytojais, kartais tiesiog sinodo pavedimu vykdavo revizuoti konkrečios bažnyčios ir prižiūrėti jos ar jai priklausančių žemių inventoriaus sudarymo procedūros. Taip 1622 m. sinodo siuntimu Užnerio superintendentas ir Biržų kunigas Baltazaras Krosnevičius kartu su dviem kunigais ir keletu bajorų vyko sudarinėti Švobiškio klebonijai priklausančios valdos inventoriaus. 1626 m. Švobiškio bažnyčią turėjo revizuoti Jonas Minvydas ir iki kito sinodo pateikti ataskaitą. Vizitacijos metu Užnerio superintendentas dar aiškindavosi, ar vykdomi fundaciniai raštai, ar lokalinės bažnyčios, mokyklos ir špitolės gauna nurodytą išlaikymą iš dvarų ir miestelių pajamų. Vizitatoriaus atvykimas turėjo realių galių pakeisti jei ne konfesinę bendruomenės situaciją, tai bent finansinę. 1620 m. Kėdainių kalvinistų gimnazija išgyveno sunkius laikus, kadangi vietos dvaras, skirtingai nei anksčiau, nevykdė savo fundacinių įpareigojimų išlaikyti rektorių ir bakalaurus. Iš Biržų apsilankius superintendentui mokyklos kadrai greitai buvo aprūpinti. Vizitatoriai tokiu būdu buvo tarsi didiko Radvilos akys ir ausys provincijoje.
1627 m. generalinis sinodas konstatavo, jog vizitacijos vykdomos atmestinai, todėl jų tvarka buvo sugriežtinta. Superintendentas privalėjo prieš vykdamas pranešti vietos kunigui, o šis paskelbti šią informaciją bažnyčioje. Be to, jauni, t. y. penkerių metų dar netarnavę kunigai turėjo tvarkingai rašyti savo pamokslaujamų pamokslų tekstus ir pateikti atvykusiam vizitatoriui. Matyt situacija nelabai keitėsi, nes 1637 m. sinodas vėl įpareigojo superintendentus prieš vykstant vizituoti iš anksto pranešti ministrams, kad visi klausytojai galėtų sužinoti apie būsimą vizitaciją, kurios metu galima pasiaiškinti visus klausimus, susijusius su religine praktika. Superintendentas pasiekdavo kiekvieną valdos bažnyčią ne tik vizituodamas ar lankydamasis asmeniniais sumetimais, bet ir susirašinėdamas su ministrais. Laiškais jis ne tik perduodavo reikalingą informaciją, bet ir galėjo daryti įtaką vietos bendruomenės liturginei veiklai, pavyzdžiui, distrikto mastu organizuoti visuotines maldas už Radvilas. 1617 m. Kristupui II Radvilai vykstant į Livonijos karinę kampaniją, Bresto distrikto superintendentas M. Bankovskis rašė: <...> išsiuntinėjau laiškus visoms bažnyčioms, primindamas visiems ganytojams, kad melstųsi už Jūsų Kunigaikštiškąją šviesybę. Pats Radvila, iškilus gyvenimo sunkumams (pvz., jo valdoms gresiant karo pavojui), laiškais prašydavo dvasininkų patarnavimo maldomis. 1619 m. B. Krosnevičius Užnerio distrikte organizavo visuotinį pasninką, meldžiant Dievo, kad Jis pažemintų visus kunigaikščio priešus, supainiotų jų bedieviškus planus, o visą kunigaikščio šeimą saugotų kuo ilgiau. Žinia apie pasninką išplatinta laiškais.
Erdvinius superintendentų veiklos horizontus plėtė ir partikuliarinių (distriktų) sinodų reiškinys. Užnerio superintendentas, kaip Lietuvos reformatų dvasinio elito narys, lankydavosi kitų distriktų sinoduose bei organizuodavo tokius savo vadovaujamo distrikto susibūrimus Biržuose. Taip 1622 m. per Kalėdas Kristupas II Radvila siuntė Biržų kunigą ir Užnerio superintendentą Baltazarą Krosnevičių į partikuliarinį sinodą Šiluvoje, kurio direktoriumi buvo kitas Radvilos dvariškis Adomas Dirma. Pačiuose Biržuose vykdavo partikuliariniai distrikto sinodai, aktuose vadinami tiesiog Biržų partikuliariniais sinodais, sutraukdavę viso Užnerio distrikto (Upytės, Kauno, Ukmergės pavietai) bendruomenių dvasininkiją ir svarstę aktualius distrikto klausimus. Įdomu tai, jog partikuliariniai sinodai svarstydavo įvairius su tikėjimu susijusius ekscesus, kylančius konfesiškai mišriose valdose. B. Krosnevičius 1619 m. laiške Radvilai aprašo tokį įvykį, nutikusį Kėdainiuose, kai miestiečiai popiežininkai paniekino evangelikų ministrus ir patį evangelikų tikėjimą. Nors Biržų sinodų protokolai neišliko, nesunku spėti, jog analogiškų atvejų BK vargu ar buvo dėl katalikų bažnyčios silpnumo Radvilų valdoje. Užnerio sinodų rinkimosi vietos kito, ministrai tarpusavyje susirašinėdami jas aptardavo, didelės įtakos paskiriant susirinkimų vietą ir laiką turėjo Radvilos. Tik po Radvilos sprendimo superintendentas informuodavo kitus dvasininkus apie būsimo sinodo tvarką. Užnerio sinodo dažniausia rinkimosi vieta buvo Biržai, tačiau kartais jie vykdavo ir kitose vietose - Žeimiuose, Vyžuonose, Švobiškyje. Kelionių į partikuliarinius sinodus ir vizitacijų dinamiką trukdyti galėjo subjektyvūs veiksniai - dvasininkų ligos bei sunkiai pravažiuojami keliai, ypač ankstyvą pavasarį. Biržuose pas Užnerio superintendentą lankydavosi įvairūs administracijos pareigūnai, atsakingi už lokalinių bažnyčių priežiūrą. Štai 1620 m. Upytės pakamarė M. Vizgirdas Radvilos parėdymu vyko į Biržus, kur turėjo gauti nurodymus dėl Švobiškio bažnyčios ir valdos reikalų. Biržuose kunigaujant Samueliui Minvydui, aktyviam lituanistinių tendencijų liturginėje reformatų raštijoje šalininkui, rengiant spaudai garsiąją „Knigą nobažnistės krikščioniškos" pas jį 1650 m. lankėsi Kėdainių bažnyčios sesijos įgaliotiniai. Kadangi Kėdainiai tuo metu jau buvo nemažas reformatų veiklos centras, tikėtina, jog delegaciją pritraukė ne patys Biržai, bet Minvydo autoritetas rengiamame projekte.
BK lokalinių bažnyčių kunigai (ministrai) buvo tarpininkai tarp valdos savininko (didiko) ir pavaldinių (dvaro/miesto/miestelio visuomenės). Jie atlikdavo dvasinio patarnavimo visiems socialiniams sluoksniams funkciją, pradedant didiko šeimos nariais. Pirmiausia tai buvo susiję su Radvilų žmonų ir vaikų dvarais, kurių dvariškių tarpe visuomet sutinkame kalvinistų dvasininkus. Pastarieji ypač praversdavo didiko šeimai apsistojus dvare ar vietovėje, kur nebuvo evangelikų-reformatų bažnyčios. Štai 1624 m. Kristupas II Radvila instrukcijoje dvariškiams nurodė, jog jo šeimai esant Biržų dvare kunigas Chociševskis turi ten būti tol, kol iš sinodo atvyks Papilio kunigas, turėsiantis reziduoti šalia mano žmonos. Pagal Radvilos žmonos poreikius kunigas du kartus kasdien turėjo organizuoti apeiginį tarnavimą, susidedantį iš pamokslo, giesmių ir maldų. Patarnavimas vykdavo Radvilienės kambaryje arba bet kurioje kitoje dvaro patalpoje, kur ji galėjo gerai viską girdėti. Kadangi tuo metu Biržai neturėjo nuolatinio kunigo Radvila nurodė, kad bažnyčioje keisdamiesi tarnautų Papilio, Vyžuonų ir Naujamiesčio kunigai, jog čia niekada netrūktų ministro ir kad kasdien vyktų maldos. Papilys dažnai minimas neatsitiktinai. Būtent jame, o ne Biržuose dažniau reziduodavo Radvilos, ypač Kristupo II šeima (žmona ir vaikai), kuri labiau priprasdavo prie vietos konfesinio patarnavimo. 1617 m. dvariškio laiške skaitome: Kunigaikštienė nori rytoj iš Biržų važiuoti komunijos apeigoms į Papilį. 1610 m. dvariškis J. Višnevskis tvarkė Radvilų šeimos pavedimus Biržuose, tačiau dalyvauti pamaldose nuvyko į Papilį. Pastebėkime, kad Biržų kunigas tuo metu buvo pats Baltazaras Krosnevičius, kurio dvasinė kompetencija tikrai nekėlė jokių abejonių. Beje, ir pats Krosnevičius ne kartą lankėsi Papilyje. Generalinių sinodų paskirtų misijų į konkrečias bendruomenes sąrašuose figūruoja ir toks orientyras - į kunigaikščio dvarą. Tai neabejotinai reiškė kunigo skyrimą į Radvilos dvarą, aptarnaujantį didiko šeimos narius.
Radvilos ir jų šeimų nariai taip pat dalyvaudavo viešose pamaldose kartu su lokaline visuomene. Tam juos ragino evangelikų kunigai, tvirtindami, kad pakampių pamaldos (t. y. privačios - aut.past.) yra geros, tačiau ugdo ne taip gerai. Toks didaktinis pastebėjimas tarsi sakė, kad net ir didikai turį daugiau galimybių įgyti dvasinio pažinimo ir patirties, jei klausosi Dievo žodžio vietinėje bažnyčioje kartu su miestiečiais ir valstiečiais, tuo pačiu tapdami sudėtine tikinčiųjų bendruomenės dalimi. Tikėtina, kad be Biržų ir Papilio Radvilų šeima dalyvaudavo ir Salamiesčio bažnyčioje vykstančiose pamaldose, nes joje, anot dvaro inventoriaus, buvo du staliaus darbo suolai Jo Kunigaikštiškajai Šviesybei ir kunigaikštienei. 1621 m. Kristupas II pats rūpinosi tinkama vieta savo žmonai Biržų bažnyčioje. Kartu su Radviliene pamaldose dalyvaudavo didiko vaikai bei dvariškiai. Šaltiniuose yra žinių, jog pamaldos Kristupo II dvare kartais vykdavo net keturis kartus per savaitę (trečiadienį, penktadienį bei dukart sekmadienį), o Onos Kiškaitės Radvilienės nėštumo laikotarpiu - netgi dar dažniau. Tokiose pamaldose patarnaudavo arba dvaro pamokslininkai, arba bažnyčių, esančių artimiausioje kaimynystėje, ganytojai. Pačiuose Biržų pilies rūmuose pamaldos vykdavo taip pat. 1637 m. Kristupas II, nurodydamas, kokias nori matyti pilies rūmuose po generalinės rūmų restauracijos 22 paskirčių patalpas, pirmu numeriu užrašė - koplyčią, skirtą pravesti pamaldoms. Kristupo II žmona Ona, amžininkų liudijimu, apskritai pasižymėjo dievotumu ir aktyvia konfesine elgsena - kaip sektinas tikinčiojo kalvinisto pavyzdys. Krosnevičiaus teigimu, ji niekada nepraleidinėjo pamaldų, ypač vyrui išvykus į tolimesnę kelionę. Duok, Dieve, tokį pamaldumą visiems, - konstatavo Biržų kunigas. Kunigus į kelionę, netgi karinę, mėgdavo imti pats Kristupas II Radvila. Taip 1615 m. į Smolensko kampaniją kartu su juo vyko M. Minvydas, 1621 m. į karinę stovyklą Livonijos kampanijos metu sinodas vėl leido pasiimti 2-3 ministrus. Žygio metu jie patarnaudavo ne tik didikui, bet ir visai kariuomenei. Štai 1621 m. rugsėjo 19 d. Rygos apsupties metu stovykloje pravestos komunijos apeigos, po mėnesio iškilminga komunija vėl pakartota kariuomenėje. Kartais stovyklos pamokslininkų funkcijos buvo nelabai malonios - suteikti paguodą karo lauko teismo nuteistajam mirties bausme.
[1] Teologų išsilavinimą dvasininkai įgydavo Kėdainių, Slucko kalvinistų gimnazijose arba Šveicarijos, Nyderlandų, Vokietijos universitetuose.