Stačiatikių bažnyčia grįsta patriarchine hierarchija; ši konfesija remiasi pirmais septyniais visuotiniais susirinkimais, turi keturis senuosius lokalius centrus:
Jeruzalėje, Antiochijoje, Aleksandrijoje, Konstantinopolyje (vėliau susikūrė kiti centrai, pvz., Rusijoje, Graikijoje ir kt. - vert. past.). Nors Konstantinopolio patriarchas visada pretendavo į garbės primatą, tačiau niekada neįgijo juridinės viršenybės prieš kitus brolius-patriarchus.
Romos bažnyčioje yra absoliuti monarchija; jai vadovauja neklystantis popiežius, kuris skelbiasi Kristaus vietininku visai krikščionijai, o stačiatikius ir protestantus laiko atskilėliais ir paklydėliais.
Reformacija pakilo lotyniškosios bažnyčios viduje, suardydama regimą Vakarų krikščionybės vienybę, tačiau atvėrė kelią aukštesnio lygio dvasinei vienybei, paremtai laisve ir neribojama galimybe plėtoti visus tiesos aspektus.
Protestantizme vietoje vienos organizacijos egzistuoja daug skirtingų lokalių bažnyčių, denominacijų ar judėjimų. Vietoje vieno vienijančio centro - Romos, atsirado kiti lokalūs centrai: Vitenbegras, Ciurichas, Ženeva, Oksfordas, Kembridžas, Edinburgas. Iš vieno didelio popiežiaus valdžią perėmė mažesni „popiežiai" su mažesnėmis pretenzijomis į valdžią, tačiau siekiantys bei praktikuojantys vienvaldystę savo teritorijose. Hierarchinė teisė buvo pakeista „cezario-popiežiaus" ar erastianizmo principu: vietinis pasaulietis valdovas pasiskelbdavo ir religiniu vadu (cujus regio, ejus religio). Šiuo principu pirmieji vadovavosi Bizantijos imperatoriai, Rusijos carai, tačiau jie pripažindavo bažnyčios visuotinių susirinkimų autoritetą. Kiekvienas Reformacijos adeptu tapęs karalius, kunigaikštis ar miesto galva perimdavo bažnytinę valdžią ir steigdavo vietinę bažnyčią, kovojo su tais, kurie prieštaravo naujai tvarkai, juos ištremdavo ar kitokiais būdais apribodavo jų teises.
Taip gimė tiek tautinių ar valstybinių bažnyčių, kiek buvo nepriklausomų valdovų protestantų. Tačiau naujos bažnyčios pripažindavo Šventojo Rašto autoritetą bei dauguma jų priėmė evangelinius tikėjimo išpažinimus kaip teisingiausias Rašto doktrinų santraukas. Kiekviena maža monarchinės Vokietijos kunigaikštystė ir kiekvienas Šveicarijos respublikos kantonas steigė vietinę bažnyčią, pasilikdami teisę reglamentuoti tikėjimo išpažinimą, garbinimą ir bažnytinę tvarką. Didžiausią valdžią turėjo ne dvasininkai, bet šalies valdovas, kuris skirdavo į pareigybes bažnyčios tarnautojus bei teologijos profesorius. Viduramžiais sukaupta bažnyčios nuosavybė Reformacijos metu buvo sekuliarizuota ir perduota pasaulietinei valdžiai, kuri prisiėmė bažnyčios rėmėjo vaidmenį.
Europoje tokia tvarka nekito ilgą laiką; išimtis - vėliau atsiradusios nepriklausomos, arba laisvosios, bažnyčios, kurios save išlaiko taikydamos savanorystės principą.
Reformatoriai iš anksto nenumatė, kad popiežių ir vyskupų valdžią pasisavins valstybių vadovai, tačiau tokia įvykių seka buvo neišvengiama dėl Romos hierarchijos aršaus priešinimosi Reformacijai. Melanchtonas, matydamas savanaudžių ir godžių kunigaikščių piktnaudžiavimus, išreiškė gilų apgailestavimą, pareikšdamas kad sutiktų net atkurti vyskupų hierarchiją, jei šie leistų laisvai skelbti ir mokyti Evangelijos teisų.
Šveicariškoji reformuota bažnyčia nuo pat pradžių užsitikrino didesnę nepriklausomybę nei liuteronai, nes Cvinglis turėjo nemenką įtaką Ciūricho miesto tarybai, o Kalvinas vadovavo Ženevoje per jo paties sukurtas institucijas. Jie abu sugebėjo apjungti pasaulietinę ir bažnytinę valdžią, tačiau palaipsniui pasaulietinė valdžia įgijo pirmenybę.
Skandinavijoje ir Anglijoje buvo priimtas protestantiškas modelis, paskirstantis valdžią ir dvasininkams, ir karaliui, tačiau ir čia pasaulietinis valdovas oficialiai buvo įteisintas kaip bažnyčios galva.
Didžiausios protestantiškos valstybinės, arba tautinės, bažnytinės organizacijos yra: Anglijos bažnyčia (nors susilpninta atskilėlių, tačiau išliko turtingiausia ir stipriausia); Jungtinė Prūsijos bažnyčia, nuo 1817 m. suvienijusi liuteronus ir reformatus (šiandien tokiu pavadinimu jau neegzistuoja - vert. past.); Saksonijos, Danijos, Švedijos ir Norvegijos liuteronų bažnyčios; Šveicarijos ir Olandijos reformatų bažnyčios; Škotijos reformatų, arba presbiteronų, bažnyčios.
Pradžioje visos evangelinės protestantų bažnyčios priklausė vienai iš dviejų stovyklų arba denominacijų - liuteronų (įsigalėjo Vokietijoje ir Skandinavijoje) ir reformatų (įsišaknijo Šveicarijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Škotijoje, iš dalies Vokietijoje, Bohemijoje ir Vengrijoje). Liuteronų bažnyčia persikėlė į Ameriką ir kitas šalis kartu su vokiečių ir skandinavų emigrantais. Įvairių atšakų reformatų bažnyčios persikėlė į Olandų ir Britų kolonijas bei JAV.
Iš šių dviejų Reformacijos stovyklų reikėtų išskirti anglikonus, kuriuos informacijos stokojantys Europos istorikai dažnai priskiria prie reformatų. Anglikonų bažnyčia yra vidurio variantas tarp evangelinio protestantizmo ir katalikybės, todėl teisūs ir tie, kurie ją vadina „anglo-katalikiška". Šios bažnyčios doktrinos yra saikingai reformatoriškos [1], tačiau jos struktūra ir apeigos žymiai konservatyvesnės už kalvinistų ir net už liuteronų. Joje labiau akcentuojamas bažnyčios tėvų liudijimas ir sureikšminama jos vyskupų besitęsianti sukcesija.
Protestantizmas pasidalijo į dvi dideles sroves labai anksti. Pirminė priežastis buvo skirtingas požiūris į eucharistiją. Nors Liuteris ir Cvinglis 1529 m. Marburgo susitikime susitarė dėl keturiolikos su puse iš penkiolikos punktų numatyto bendro tikėjimo išpažinimo, tačiau eucharistijos klausimas liko neišspręsta kliūtimi. Liuteris atmetė bet kokį kompromisą. Palaipsniui išryškėjo ir kiti klausimai, dėl kurių nesutarta: dėl Kristaus kūno ubikvitumo (lot. ubique - „esantis visur", vert. past.), dėl predestinacijos, dėl atgimimo iš aukšto krikšto metu. Skirtingi požiūriai plėtojosi ir didino atskirtį. Dviejų stovyklų suvienijimas 1817 m. Prūsijoje ir kitose Vokietijos kunigaikštystėse neišsprendė pasidalijimo, bet pagimdė naują Jungtinę evangelinę bažnyčią šalia jau egzistuojančių.
Skirtingos pažiūros tarp protestantų šešioliktame amžiuje pažadino visokias religines ir politines aistras, sutepusias šviesų Reformacijos paveikslą. Melanchtonas pareiškė, kad ašarų, gausių kaip Elbės upė, neužtektų išreikšti nusiminimo dėl krikščionių nesutarimų ir dėl „teologų siautėjimo". Kai arkivyskupas Kranmeris 1552 m. pasikvietė į Lambeto rūmus Kalviną kartu su Melanchtonu, Bulingeriu ir Buceriu sudaryti konsensinio tikėjimo išpažinimo, Kalvinas atsakė, kad pasiruošęs keliauti nors ir už dešimties jūrų kad tik krikščioniškas pasaulis būtų vieningas [2]. Tačiau neramiais laikais šis kilnus sumanymas nebuvo įgyvendintas ir iki šiandien išliko kaip pium desiderium (lot. „dievobaimingas troškimas" - vert. past.)
Apgailestaudami ir smerkdami sektantiškus kivirčus ir susipriešinimus, neturėtume dėl to kaltinti patį protestantizmą, nes mes nekaltiname pačios katalikybės dėl smarkių ginčų, kilusių aptarinėjant Trejybės, kristologinę ar kitas doktrinas Nikėjos laikmečiu, ar dėl lotyniškosios ir graikiškosios bažnyčių nuožmaus susipriešinimo, ar dėl pavydų, atsiradusių Viduramžiais tarp vienuolių ordinų, dėl jansenistų ir jėzuitų konkuravimo, ar galikiečių ir ultramontanistų varžybų naujųjų laikų katalikybėje. Religinės aistros gali kilti dėl sugedusios žmogiškos prigimties bet kokioje krikščioniškoje terpėje - stačiatikybėje, katalikybėje ar protestantizme, bet kurioje denominacijoje ar kongregacijoje. Paulius buvo priverstas pasmerkti susiskaldymo dvasią korintiečių bažnyčioje. Skirtingų teologinių stovyklų ar grupuočių, esančių vienoje organizacijoje, tarpusavio nesutarimai gali būti dar didesni nei tarpdenominaciniai ginčai. Tačiau Dievo apvaizda geba šį žmogišką silpnumą panaudoti doktrinų ir krikščioniškos gyvensenos tobulinimui.
Protestantiškos individualizmo tendencijos pasireiškė ne vien trijų bažnyčių gimimu, bet toliau skatino skirtingų darinių susikūrimą visur, kur laisvai galėjo formuotis teologinių mokyklų ar stovyklų skirtumai. Tokie procesai vyko Anglijoje XVII a. per vadinamąją „antrąją Reformaciją", supurčiusią šalį, tada, kai Vokietijoje visu baisumu siautė Trisdešimtmetis karas.
Galutinai nuvertus pusiau popiežišką bei išdavikišką Stiuartų dinastiją, buvo priimtas 1689 m. Tolerancijos aktas, suteikęs teisę atskilėliams (kurie anksčiau formaliai buvo priskiriami Anglijos bažnyčiai) kurti nepriklausomas denominacijas, tokias kaip presbiteronų, independentų, kongregacionistų, baptistų ar kvakerių. Šios naujos bažnyčios laikėsi pagrindinių Reformacijos principų, tačiau nesutarė dėl antraeilių doktrininių klausimų, ypač dėl tikėjimo praktikavimo ir garbinimo tvarkos.
Aštuoniolikto amžiaus metodistų religinis prabudimas, sujudinęs Angliją ir Amerikos kolonijas, entuziastingai plito kaip pergalinga armija ir išaugo į vieną didžiausių denominacijų anglakalbėje krikščionybėje.
Škotijos reformatų bažnyčios vienybės suardymo pagrindinės priežastys buvo bažnyčios globėjų teisės skirti dvasininkus ir Kristaus vienvaldystės klausimai. Susiformavo trys atšakos: Škotijos bažnyčia, Vieninga presbiterionų bažnyčia ir Laisvoji Škotijos bažnyčia. Visos trys laikėsi Vestminsterio tikėjimo išpažinimo (XX a. šios bažnyčios vėl susijungė - vert. past.).
Vokietijoje buvo įstatymiškai įteisinta Moravijos brolių bendruomenė, kuri visuomenėje tapo žinoma dėl uolios misionieriškos veiklos nekrikščioniškuose kraštuose, dėl savo švietimo institucijų, dėl griežto disciplinuotumo ir dėl to, kad įkvėpė naują gyvybę senosioms bažnyčioms.
Visas šias bažnyčias iš Didžiosios Britanijos ir Europos kontinento emigracija perkėlė į naują Šiaurės Amerikos dirvą. Čia jos gyvuoja drauge turėdamos lygias teises, besidžiaugia tobula religine laisve. Galima atrasti keletą vietinės kilmės naujų bendruomenių. Amerikoje skirtumas tarp bažnyčios ir sektos, tarp bažnyčios nario ir sektanto prarado juridinę prasmę. Taip pat ir Europoje ilgainiui bažnyčios ir valstybės sąjunga susilpnėjo,veikiama šiuolaikinių tolerancijos ir laisvės idėjų. Senajame žemyne jau suteikiama teisė atskilėlių bendruomenėms ar teologinėms grupelėms kurti savo atskiras organizacijas.
Devynioliktame amžiuje protestantizme aptinkame apie pusę tuzino ar daugiau didelių denominacijų, neskaičiuojant smulkesnių grupelių, kurių yra dar daugiau. Episkopalai, liuteronai, presbiteronai, kongregacionistai, metodistai, baptistai - tai jau skirtingos ir atskiros šeimos. Išcentrinė protestantizmo jėga dar neišsisėmė ir gali paskatinti naujų denominacijų susikūrimą, ypač Amerikoje, kur jokia politinė jėga negali apriboti šio proceso.
Pašaliniam stebėtojui, ypač katalikui ar netikinčiam, gali atrodyti, kad protestantizme vyrauja religinis chaosas ar anarchija, kuri turėtų galiausiai pasibaigti susinaikinimu. Tačiau, jei įdėmiai pastudijuotume krikščionybės istoriją nuo šešiolikto amžiaus bei mūsų dienų situaciją, padarytume visai kitokias išvadas. Neabejotinas faktas: angliškai kalbančiose šalyse, kuriose yra daugiausiai denominacijų ir sektų, krikščioniškas tikėjimas labiausiai veikia gyventojus ir pasižymi didžiausiu gyvybingumu bei energingumu tiek valstybių viduje, tiek už jų ribų. Jei palygintume Angliją su Ispanija, Škotiją su Portugalija, JAV su Pietų Amerikos valstybėmis, įsitikintume, kad gyva įvairovė yra geriau už negyvą vienodumą. Pasidalinimas virsta silpnumu, kai reikia kovoti prieš susitelkusį priešininką, tačiau dėl bažnyčių įvairovės susikuria didesnis skaičius įvairių misionieriškų, švietėjiškų ar sielovadinių organizacijų. Kiekviena protestantiška denominacija turi savo tarnavimo lauką ir jei kuri nors iš denominacijų išnyktų, krikščioniškas pasaulis patirtų žalą ir susilpnėtų.
Atkreipkime dėmesį į svarbų faktą, kad skirtumai tarp protestantiškų denominacijų nėra fundamentalūs ir tikėjimo išpažinimų punktai, dėl kurių sutariama, yra žymiai svarbesni už tuos, dėl kurių nesutariama. Visi pripažįsta Šventąjį Raštą kaip pagrindinį tikėjimo ir gyvenimo vadovą, išgelbėjimo per tikėjimą doktriną ir kiekvieną Apaštališko išpažinimo punktą. Požiūris į krikščioniško tikėjimo praktikavimą iš esmės yra vieningas - visur mokoma, kad svarbiausia pareiga yra vykdyti karališkąjį įsakymą, t. y. mylėti Dievą ir artimą, o didžiausias dievotumas ir dorybė yra sekti Kristaus, Viešpaties ir visų Gelbėtojo, pavyzdžiu.
Protestantizme tokiu būdu įgyvendinamas vienybės įvairovėje arba įvairovės vienybėje principas. Susiskaldymo ir pasidalinimo tendenciją šiandien atsveria priešinga tendencija - stiprėjančio protestantų vienijimosi ir tarpdenominacinio bendravimo, pasireiškiančio įvairiomis formomis (pavyzdžiui, misionieryste) ypač Anglijoje ir Amerikoje. Be abejonės, vienijimosi tendencija galiausiai triumfuos. Siaurumo, fanatiškumo ir išskirtinumo dvasia turėtų užleisti vietą evangelinės vienybės dvasiai, kuri suteikia erdvę kiekvienai atskirai denominacijai vykdyti savo misiją pagal jai suteiktas dovanas ir laisvai dalyvauti garbingame rungtyniavime kartu su kitais dėl Mokytojo šlovės ir Jo karalystės statymo.
Didžiosios krikščionių vienybės trūkumo problemos neišspręs tikėjimo suvienodinimas ir susijungimas į vieną išorinę organizaciją. Vienybė skirtingume ir skirtingumas vienybėje - tai Dievo sumanymas istorijoje ir kūrinijoje. Turi būti suteikta galimybė laisvai išplėtoti kiekvieną tiesos aspektą. Kiekvienas krikščioniškos gyvensenos būdas turi teisę būti realizuotas. Mes negalime pakeisti praeities. Istorija keliauja vingiuotu keliu, tačiau niekada negrįžta atgal. Visa tai, kas įvyko stačiatikių, katalikų ar protestantų bažnyčių istorijose, turi prasmę. Kiekviena denominacija ar maža grupelė prisidėjo prie Dievo šventyklos statybos. Galiausiai Dievas tarp žmonių esantį didžiausią nedarnumą pavers turtingiausiu darnumu.
[1] Trisdešimt devyni tikėjimo straipsniai (The Thirty-nine Articles of Religion), peržiūrėti Elžbietos laikais (1563 ir 1571), beveik pažodžiui perimti iš 1530 Augsburgo išpažinimo ir 1552 Viurtembergo išpažinimo; jie saikingai kalvinistiški kalbant apie Viešpaties vakarienę ir predestinaciją. 1595 penki Lambeto punktai ir airiški archivyskupo Usshero punktai (1615) yra akivaizdžiai kalvinistiški (jų pagrindu buvo sukurtas Vestminsterio išpažinimas). Tačiau Lamberto ir airiški išpažinimai buvo palaipsniui pamiršti, o Bendra pamaldų knyga (Book of Common Prayer), sudaryta Sarumo vadovėlio pagrindu, turėjo žymiai didesnę praktinę įtaką net už Trisdešimt devynis tikėjimo straipsnius. Žr. Schaff, Creeds of Christendom vol. I. 624 sqq., 630 sqq., 658 sqq., 662 sqq.
[2] Žr. Susirašinėjimą, esantį Cranmerio Works. Parker Society, Vol.II. 430-433.