Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo toli, paliko namus, suteikė tarnams valdžią, kiekvienam paskyrė darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidžiui giedant, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite! (Mk 13, 33-37). Šiame palyginime Jėzus mus ragina budėti, nes tos dienos ar tos valandos niekas nežino (Mk 13, 32).
Ką reiškia budėti?
Žodis „budėti“ turi keletą reikšmių. Pirma žodžio „budėti“ reikšmė yra saugoti, ginti nuo pavojų, nykimo, prižiūrėti (budėti prie ligonio), sergėti (budėti sargyboje). Pirma mintis, ateinanti į galvą mąstant apie žodį „budėti“, yra apsauga, t. y. apsisaugoti ir apsaugoti (savo artimuosius, savo namus) nuo pavojų, nuo užpuoliko, nuo agresoriaus, nuo naikintojo, nuo to, kas gali padaryti žalą, skriaudą, pažeminti, paniekinti ir net nužudyti. Žmogus, kuris man asocijuojasi su žodžiu „budėti“, yra karys, stovintis sargyboje.
Budinčių žmonių galima išvardyti daug: tai ir budintys gydytojai ligoninėse, ir budinti Greitosios pagalbos komanda, ir budintys gaisrininkai, policijos ekipažai, įvairios saugos tarnybos ir t. t. Tačiau šiomis dienomis per žiniasklaidą vis dažniau girdime apie pavojų mūsų šalies saugumui ir raginimą ginkluotis, o ginkluotis tai reiškia gintis nuo pavojų arba budėti. Tačiau šios ištraukos kontekste Jėzus mus ragina budėti dvasioje.
Antra žodžio „budėti“ reikšmė yra nemiegoti. Toks Jėzaus kalbėjimo būdas išreiškia tam tikrą pasaulio suvokimo viziją: dabarties laikas yra lyg ilga naktis, o namų šeimininkas grįžta tamsiu paros metu. Šis gyvenimas panašus į miegą. Beatodairiška veikla, kurios imamės šiame gyvenime, yra kaip sapnas.
Visais laikais ir visose kultūrose įprasta miegą laikyti mirties simboliu. Tačiau Biblijoje miegas dažniausiai simbolizuoja žemiškąjį gyvenimą. Daug kam gyvenimas yra lyg sapnas, todėl šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu, kokios paralelės tarp žemiškojo gyvenimo ir sapno.
Budėti dvasioje
Pirmoji sapno savybė, kuri apibūdina mūsų gyvenimą, yra trumpumas. Sapnui neturi įtakos laikas, kuris ten yra kitoks nei realybėje. Įvairios situacijos, kurioms reikėtų kelių dienų ar net savaitės, sapne įvyksta per kelias minutes. Kartais sapno veiksmas tikrovėje užimtų visą dieną, tačiau pabudę ir pažiūrėję į laikrodį pamatome, jog buvome prisnūdę tik dešimt minučių. Sapnas - tai tarsi mūsų gyvenimo paveikslas. Žmogus, pragyvenęs tam tikrą gyvenimo atkarpą, jaučia, kad tai buvo lyg gyvenimo akimirka, kurią kiekvienas iš mūsų galime pajausti pažvelgę į praeitį.
Kita sapno savybė - tikrovės imitacija, arba tuštybė. Kažkas gali sapnuoti, kad puotoje valgo ir geria iki soties, bet prabudęs lieka alkanas. Arba štai vieną naktį vargšas sapnuoja, jog tapo turtingas. Sapne džiaugiasi, puikuojasi, net paniekina savo draugus, apsimesdamas, kad jų nepažįsta. Tačiau nubudęs pamato, jog yra toks pat vargšas kaip ir pirmiau. Gana dažnai taip nutinka ir išeinant iš šio gyvenimo. Kažkas čia, žemėje, gyveno turtingai, bet štai miršta ir atsiduria tokioje pat padėtyje kaip tas ką tik minėtas vargšas, kuris sapnavo esąs turtingas.
Trečioji sapno savybė nepriskiriama šiam gyvenimui - tai atsakomybės nebuvimas. Mes galime nužudyti ar pavogti sapne, bet prabudus nelieka kaltės jausmo, nereikia atlikti bausmės. Gyvenime, kaip žinome, taip nėra. Už tai, ką padarome gyvenime, esame atsakingi. Mūsų visuomenėje juntamas apsnūdimas, tikrų jausmų netekimas, prisitaikymas, abejingumas. Tai tampa įpročiu. Šis neigiamas įprotis užliūliuoja sąžinę, kuri nebejaučia gyvenimo rimtumo, nebejaučia sveiko nerimo, ir net nebepastebime, kad mirštame dvasiškai.
Jeigu nebekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį įvairiausiais susidomėjimais, ir tuomet domėjimasis Dievu, Jo valia paprasčiausiai išnyksta.
„Titaniko“ tragedija
1912 m. balandžio 14-os naktį, kai nuskendo „Titanikas“, nutiko panašus dalykas. Iš kitų laivų radijo bangomis buvo siunčiami pranešimai, kad jo plaukiamu kursu gali pasitaikyti ledkalnių, su kuriais susidūrus gali įvykti tragedija. Tačiau transatlantiniame laive tuo metų „virė gyvenimas“, žmonės linksminosi, šoko, lošė azartinius žaidimus, puikavosi vieni prieš kitus, puotavo ir net neįtarė, kad jų gyvenime gali atsitikti kažkas blogo. Tuo metu laivas dideliu greičiu artėjo prie ledkalnio, bet laivo vadovybė ir visa įgula nenorėdama jaudinti keleivių nepranešė jiems apie gresiantį pavojų. Tad nebuvo imtasi jokių priemonių žmonių saugumui užtikrinti. Koks siaubingas vaizdas iškyla prieš akis įsivaizduojant tamsią naktį skęstantį didžiulį lainerį, kuriame žmonės paniškai šaukiasi išgelbėjimo. Ši visiems žinoma siaubinga tragedija mums dar kartą primena apie gyvenimo trapumą ir laikinumą bei skatina nemiegoti, bet puoselėti dvasines ir moralines vertybes.
Net tris kartus šioje trumpoje Evangelijos ištraukoje nuskamba žodis „budėkite“. Budėti reiškia suprasti dabartį, atrasti joje Dievo kelią kiekvienam iš mūsų, nepasiduoti šio gyvenimo iliuzijoms, blogiems įpročiams. Apaštalas Paulius savo laiškuose taip pat ragina mus pabusti ir apsiginkluoti „šviesos ginklais“ bei elgtis dorai: Taip elkitės, suprasdami, koks dabar laikas. Išmušė valanda mums pabusti iš miego. Dabar mūsų išgelbėjimas arčiau negu tada, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Todėl nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės dorai: nepasiduokime apsirijimui ir girtavimui, gašlavimui ir paleistuvavimui, vaidams ir pavydui, bet apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių (Rom 13, 11-14).