Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neteisingai neliudyk, negeisk“ ir kiti, yra sutraukti į šį posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Meilė nedaro blogo artimui. Todėl meilė - įstatymo išpildymas (Rom 13, 8-10).
Kodėl meilė vienas kitam turėtų būti nesibaigianti skola, kurios niekada visos neišmokėsi? Į tokį klausimą apaštalas atsako labai paprastai - kas myli, tas įvykdo įstatymą.
Kiekvienas dėmesingas Laiško romiečiams skaitytojas gali nustebęs paklausti: „Negi po viso to, ką apaštalas rašė - jog nesame pavaldūs įstatymui, - vis dėlto galiausiai tikinčiųjų gyvenimo tikslas yra įstatymo vykdymas?“ Skaitant šias pacituotas apaštalo mintis, iš pirmo žvilgsnio tikrai gali taip pasirodyti. Tačiau Paulius, rašydamas, kad meilė yra įstatymo išpildymas, nesako, jog esame pateisinami įstatymo vykdymu, ir mylime tam, kad įvykdytume įstatymą. Įstatymo vykdymas nėra meilės tikslas, bet pasekmė arba, kitais žodžiais tariant, meilė nesistengia vykdyti įstatymo, bet siekia mylimojo gerovės ir tokiu būdu įvykdo įstatymą.
Jokiu būdu neturėtume pradėti galvoti, jog nereikia vykdyti Dievo įstatymo. Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras (Rom 7, 12). Tik įstatymo neįmanoma įvykdyti, kai visą dėmesį sutelkiame į jį ir jo vykdymu norime pasiteisinti.
Turėtume iš karto pastebėti, kad mylintis savo artimą, ir nesistengdamas vykdyti įstatymo, jį įvykdo, bet siekiantis vykdyti įstatymą savęs pateisinimui netampa mylinčiu. Įstatymo autorius - Dievas yra meilė, todėl mūsų neturėtų stebinti, jog tik mylintis asmuo gali įvykdyti įstatymą.
Tačiau įstatymo vykdymas, užuot buvęs meilės pasekmė, gali tapti savigynos mechanizmu: „Aš nieko nenužudžiau, neapvogiau, neapgavau, todėl nesikabinėkite prie manęs.“ Tokiu atveju žmogus stengiasi vykdyti įstatymą, kad išvengtų bausmės už įstatymo pažeidimą arba kad nepažeistų turimo garbės kodekso, nes jeigu ims vogti ar meluoti, negalės pats savęs gerbti. Jis stengiasi vykdyti įstatymą, vedinas savanaudiškų paskatų, ir prasilenkia su dieviško įstatymo esme. Tuo tarpu mylintis savo artimą paprasčiausiai nenori daryti jam nieko blogo. Žmonėms, kuriuos mylime, mes nedarome blogo ne todėl, jog siekiame gražiai atrodyti, - mums rūpi mylimųjų gerovė, o ne mūsų įvaizdis.
Skaitant apaštalo Pauliaus mintis apie meilės skolą, nesunku suprasti, kad mylėti yra nepalyginamai geriau, negu rūpintis savo nepriekaištinga reputacija. Tačiau iš kur gauti meilės žmonėms, su kuriais nebuvai pažįstamas, nepraleidai kartu daug laiko, kurie nėra tavo mylimųjų draugai? Kaip pamilti šalia esančius?
Atsakymą į šį klausimą apaštalas pateikia Laiške romiečiams, dar prieš rašydamas apie meilės skolą. Skaitydami Pauliaus laišką, pirma sužinome apie meilės šaltinį, o po to jau perskaitome raginimą mylėti vieniems kitus. Tas šaltinis yra Dievo meilė mums, atsiverianti per Kristaus auką: Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 6-8).
Stulbinantys žodžiai - Kristus numirė už bedievius. Jeigu jie mūsų nesukrečia iki sielos gelmių, tai tik todėl, kad nesuprantame, ką kiekvienas iš jų reiškia. Kristus, Dievo skirtas žmonijos valdovas, miršta gėdinga, žeminančia, kankinančia niekingo nusikaltėlio mirtimi. Jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (Iz 53, 12). Dieviškas teisingumas buvo įvykdytas, pelnyta bausmė atlikta. Tik vietoj nusikaltusiųjų bausmę prisiėmė nekaltas. Vietoj puolusių kūrinių save paaukojo Kūrėjas.
Šiandien mintis, kad bedievis už savo bedievystę nusipelno teisėtos bausmės, atrodo kaip kraštutinio religinio fanatizmo apraiška. Didžioji dalis žmonių mano, kad bedievystė iš viso nėra nusikaltimas. Todėl netikintis žmogus nemąsto apie save kaip apie bedievį nusikaltėlį. O religingi žmonės gali net sužaloti ar nužudyti tą, kuris pavadino juos bedieviais. Bet apaštalas Paulius mums liudija ir aiškina labai skaudžią tiesą - visų blogybių šaknis yra mūsų bedievystė: Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. [...] Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų (Rom 1, 18-20. 28-29).
Apaštalas ne tik parodo bedievystės blogį, bet remdamasis Šventuoju Raštu atskleidžia, jog visi žmonės, neišskiriant nė paties Pauliaus, net ir uoliai praktikuojantys religines apeigas, iš tiesų yra bedieviai. Jis pateikia išsamų kaltinamąjį raštą tiek sau, tiek kiekvienam kitam žmogui be jokių išimčių: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė - atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Rom 3, 10-18). Tai labai nemalonus paveikslas. Kiekvienas iš mūsų, sutikęs žmogų, iš tiesų atitinkantį šį aprašymą, pritartų, jog toks asmuo vertas bausmės. Kas sutiktų už tokį numirti, prisiimdamas jo kaltę, gėdą ir bausmę? Tik tas, kuris labai stipriai myli. Ar įmanoma tokius baisius žmones mylėti tokia nesuvokiama meile? Kristaus mirtis už mus visus įrodo, kad įmanoma.
Tą pačią mintį apie meilės šaltinį tik kiek kitais žodžiais savo pirmame laiške užrašė apaštalas Jonas: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus (1 Jn 4, 7-11).
Esame labai stipriai mylimi, bet menkai pažįstame tą meilę. Todėl sunku mylėti savo artimus. Viešpats Jėzus yra pasakęs: Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Neatsigėręs Kristaus teikiamo vandens, netapsi neišsenkančia versme, trykštančia į amžinąjį gyvenimą. Galime įvairiai aiškinti, ką Jėzus turėjo omenyje, kalbėdamas apie vandenį, kurį Jis duoda. Tačiau kad ir kas tai būtų: Jėzaus žodžiai ar Šventoji Dvasia, Evangelijos žinia ar dar kas nors, visa tai kyla iš tos pačios versmės - Dievas taip pamilo pasaulį. Nepažinę to, kaip stipriai esame mylimi, neįstengsime mylėti vieni kitų.
Kaip dažnai galėtume save palyginti su „gyvais veidrodžiais“, kurie patys bando tapti šviesos šaltiniais tamsioje patalpoje. Veidrodžiui nereikia ypatingų pastangų, norint atspindėti saulės ar žiburio šviesą. Jam tai natūralu - tereikia atsisukti į šviesos šaltinį. Tačiau joks veidrodis neturi galios pats būti žiburiu ar saule. Taip ir mes, geriau pažinę Dievo meilę, kuria esame Jo mylimi, tampame gabūs nuoširdžiau mylėti savo artimus, nes atsisukome į šviesą, atsigėrėme iš gyvojo vandens šaltinio. O geriau supratę, kaip stipriai Jis mus myli, aiškiau pamatome, kad ir mūsų artimieji yra taip pat stipriai Jo mylimi. Tačiau nė vienas iš mūsų pats nesame meilės šaltinis. Visi esame tarsi „gyvi veidrodžiai“. Atsisukime į šviečiantį žiburį ir sugebėsime mokėti nesibaigiančią meilės skolą.