Pirmąsias tris šios vasaros savaites Tikėjimo žodžio bendrijos pastorių tarybos pirmininkas Ramūnas Jukna dalyvavo organizacijos RREACH (Ramesh Richard Evangelism and Church Health) organizuojamuose trijų savaičių kursuose pastoriams GPA-15 (Global Proclamation Academy).
Internetinėje svetainėje organizacija RREACH savo siekius apibūdina lakoniškai: pasiekti žmones, skelbti Evangeliją, stiprinti ganytojus. Trumpai pristatykite pasaulinį ganytojų ugdymo tarnavimą RREACH ir jo įkūrėją dr. Rameshą Richardą. Kokie šio tarnavimo tikslai, uždaviniai, tarnystės laukai ir metodai?
Organizacijos RREACH ir jos įkūrėjo bei vadovo dr. Ramecho Richardo pagrindinis siekis yra stiprinti bažnyčias, ugdant jų pastorius. Dr. Richardo įsitikinimu, jei bažnyčios pastoriai pažįsta Evangeliją, patys tvirtai laikosi sveiko evangelinio mokymo, jie išugdys ir stiprias krikščioniškas bendruomenes, kurios paveiks ir jas supančią visuomenę. Tad prioritetas yra pastorių ugdymas. O tai jie daro skirtingais būdais. Aišku, pats geriausias iš jų yra formalus pastorių ugdymas teologinėse seminarijose (dr. R. Richardas yra Dalaso teologinės seminarijos (DTS) dėstytojas), tačiau tokias galimybes turi tik labai nedidelė pastorių dalis išsivysčiusiose pasaulio valstybėse ir tose, kuriose evangelinės bažnyčios yra gan tvirtos. Tačiau krikščionybei sparčiai augant Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos regionuose formaliai išugdytų pastorių yra labai mažai. Tad RREACH organizacija rengia tokius mokymus, kuriuose dalyvavau ir aš. Organizacija sukviečia pastorius iš skirtingų šalių ir tris savaites intensyviai juos moko. RREACH taip pat rengia nacionalinius mokymus, kuriuose gali dalyvauti daugiau pastorių iš konkrečios šalies ar regiono.
Ateinančiais metais RREACH organizacija rengia didžiulį kongresą Tailande, į kurį kviečia seminarijų, institutų ir kitų neformalių ugdymo institucijų darbuotojus, pastorius ir dėstytojus, kuriuos jie norėtų aprūpinti reikiama medžiaga bei padrąsinti ugdyti krikščionių lyderius savo šalyse.
Viena iš RREACH tarnavimo krypčių - ugdyti ir mokyti visame pasaulyje tarnaujančius ganytojus, organizuojant tokius mokymus kaip GPA-15. Visgi ganytojų pasaulyje labai daug - būtini tam tikri atrankos kriterijai. Tad kokiose šalyse ir bendruomenėse tarnaujantiems ganytojams skiriama daugiausia dėmesio?
Tikslinė organizacijos RREACH ir programos GPA auditorija yra tie regionai, kuriuose krikščionybė šiuo metu auga sparčiausiai. Kaip jau minėjau, tai - Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kraštai. Šiuose kraštuose yra didžiausias ir išugdytų pastorių poreikis. Šiuose mokymuose (GPA-15) dalyvaujantys turėjo atitikti kelis kriterijus:
- pirmiausia, jie turi būti pagrindiniai bendruomenių pastoriai;
- būti ne vyresni nei 38 metų, kad dar du dešimtmečius galėtų sėkmingai ir produktyviai darbuotis Viešpaties laukuose;
- turi būti įvaldę anglų kalbą;
- turėti ryšių su mažiausiai 10 kitų pastorių savo šalyje, kuriems galėtų daryti poveikį juos ugdydami;
- jie turi būti vertinami kaip patikimi ir, užpildę anketą, praeiti atranką.
Kuo vadovaujantis buvo pasirinkta Lietuva ir vienas iš „Tikėjimo žodžio“ bendrijos ganytojų? Ar dalyvavo daugiau pastorių iš Baltijos šalių?
Aš esu pirmasis ir vienintelis šiuose mokymuose dalyvavęs lietuvis. Mano žiniomis, prieš keletą metų šioje programoje dalyvavo vienas pastorius iš Latvijos. O mano pasirinkimo istorija yra paprasta - Lietuvoje ne vienerius metus misionierišką darbą dirbęs dr. Darylas McCarthy yra ilgametis dr. R. Richardo draugas. Jis ir rekomendavo mane pakviesti į mokymus. Organizacija atsiuntė man pakvietimą. Man pavyko sėkmingai praeiti atranką, suderinti vasaros atostogų grafikus ir sudalyvauti mokymuose.
RREACH įkūrėjas ir vadovas Rameshas Richardas yra apsigynęs net du daktaro laipsnius - teologijos ir filosofijos, o pati konferencija vyko Dalaso teologijos seminarijoje. Tai turbūt šį tą pasako ir apie renginio pobūdį bei lygį. Kokia svarbiausia žinia skambėjo konferencijos metu? Ką galėtumėte pasakyti apie pranešėjus ir dėstytojus?
Mokymai išties buvo itin aukšto lygio. Buvo pasirūpinta viskuo. Mums, dalyviams, nereikėjo sukti galvos nei dėl pragyvenimo, nei dėl maitinimosi ar kitų dalykų. Personalas buvo itin paslaugus, ir, jei iškildavo kokių nors klausimų, nepatogumų ar reikmių, jos žaibiškai būdavo išsprendžiamos. Organizatoriai siekė, kad pagrindinis mūsų dėmesys būtų sutelktas į mokymus.
Mokymų turinys taip pat buvo aukšto lygio. Dėstytojai buvo kruopščiai atrinkti. Mums dėstė seminarijų rektoriai, dekanai ir kiti aukšto rango dėstytojai. Visi jie turi 30-ies ar daugiau metų tarnavimo patirtį, itin platų tarpkultūrinį požiūrį, yra aplankę daugelį pasaulio šalių ir, be abejo, itin išmanantys savo dėstomą dalyką.
Mane stebino šių dėstytojų paprastumas, nuolankumas ir jautrumas. Nors jie dėstydavo mums parengtą medžiagą, tačiau jie buvo pasiryžę atsakyti į klausimus, pertraukų metu klausydavosi liudijimų, džiaugdavosi ir verkdavo kartu. Bendros maldos sujungė mus visus draugėn.
Svarbiausias mokymų tikslas ir programos akcentas buvo diegti ekspozicinio pamokslavimo pamatus ir mąstymą. Tam buvo skirtos net keturios programos dienos. Taip pat buvo apžvelgtos ir kitos su tuo susijusios temos: biblinė lyderystė, teologinės įžvalgos, kristocentriškas mokymas, seksualinė etika, biblinis dvasingumas, naratyvo galia ir t. t.
Sąvokos „mokymai“, „kursai“ savaime asocijuojasi ne tik su pasyviu klausymusi, bet ir aktyviu dalyvavimu, praktine veikla. Ar teko pristatyti savo bažnyčią ir tarnavimą, atlikti praktines užduotis? Ar kokiu nors būdu buvo vertinamos dalyvių žinios?
Patys mokymai nėra formalūs, tad įvertinimai nebuvo rašomi, nors šiek tiek darbų reikėjo atlikti. Kiekvienas pastorius turėjo parengti du pristatymus: savo tarnavimo pristatymą - jį reikėjo pristatyti pietų metų, dalyvaujant programos dalyviams bei svečiams, taip pat reikėjo paliudyti dalyvaujant tik programos pastoriams, vadovui, kai kuriems personalo darbuotojams bei dėstytojui. Dr. Richardas mums užduodavo namų darbų - skaityti knygas bei parašyti keletą rašto darbų.
Konferencijose, seminaruose ir kituose panašiuose susibūrimuose greta oficialiosios dalies ne mažiau svarbus ir jaudinantis laikas skirtas susipažinti, bendrauti, stiprinti ryšius su kitais dalyviais, kurie kartkartėmis perauga į ilgalaikį bendradarbiavimą ar nuoširdžią draugystę... Ar tai galima pasakyti ir apie jūsų dalyvavimą GPA-15?
Vienas iš GPA programos tikslų yra būtent tai, ką jūs ir paminėjote - sujungti pastorius iš skirtingų tautų, kad jie galėtų bendrauti ir ateityje. Programoje dalyvavo 26 pastoriai iš skirtingų tautų ir kultūrų. Mes gyvenome vasarą ištuštėjusiuose seminarijos bendrabučiuose, kambariuose gyvenome po du. Programos viduryje visi turėjome pakeisti kambarius, kad galėtume užmegzti ryšius ir su kitais pastoriais. Keletą vakarų visi drauge žaidėme futbolą, tinklinį ar krepšinį sporto salėje. Tai taip pat mus jungė.
Aš meldžiu ir prašau Viešpaties, kad užsimezgę pažinties ir bičiulystės daigai nenuvystų ir nenutrūktų, bet išaugtų į tikrą draugystės ir partnerystės medį. Turime svajonių, šiokių tokių planų ir, jei Viešpats panorės, jie atsiskleis gražiu bendravimu ir kitais darbais Viešpaties laukuose.
Jūsų viešnagės metu JAV sukrėtė tragedija - žudynės juodaodžių bažnyčioje, kurių metu žuvo bendruomenės pastorius ir dar aštuoni tikintieji. Koks kontrastas - daugiatautė konferencija, į kurią susirinkę skirtingų tautų ir rasių žmonės drauge kreipia žvilgsnius į Kristų, ir rasinė neapykanta, smurtu išsiliejusi prieš kitus Jo kaimenės žmones... Tai tarsi verčia abejoti Evangelijos jėga ir veiksmingumu nuodėmės pavergtame pasaulyje...
Amerika - didelė šalis, kurioje gyvena daugybė pačių įvairiausių žmonių. Čia gali rasti daug Viešpačiui pasišventusių krikščionių, kurie yra atsidavę Dievo darbui, misijoms, bažnyčiai. Tačiau šioje šalyje yra ir neapykanta pulsuojančių žmonių.
Žinia apie žudynes, žinoma, sukrėtė. JAV prezidentas dalyvavo per išpuolį žuvusių aukų laidotuvėse. Tai rodo, viena vertus, kaip sukrėsta buvo Amerika, kita vertus, šios tautos požiūrį į tokius išpuolius, neapykantą ir rasizmą. Laidotuvių dieną mūsų paskaitos buvo nutrauktos, nes visos krikščioniškos bažnyčios, seminarijos atsiliepė į kvietimą melstis už šį įvykį, artimuosius ir visą tautą. Bendrai maldai ištuštėjusiuose seminarijos rūmuose gausiai susirinko čia dirbantys dėstytojai, kiti darbuotojai bei vasaros kursus lankantys studentai. Aš buvau nustebintas, įkvėptas ir padrąsintas. Maldą pradėjo DTS prezidentas, ją tęsė studentai, pastoriai, dėstytojai ir kiti žmonės. Kai kurie meldė drąsos, kiti atgailavo, prašė išgydymo, Dievo dalyvavimo ir veikimo šioje tautoje. Mane įkvėpė, kad juodaodžiai broliai ir sesės meldė atleidimo, sutaikymo ir tikro dvasios išgydymo, kurį tik Kristus ir tegali suteikti.
Nors išpuolį surengė rasistas, norėjęs paskatinti priešpriešą tarp skirtingą odos spalvą turinčių žmonių, tačiau tikėjimo bendruomenės atsakas priešingas - jie meldė sutaikymo, atleidimo žudikui, o ne pulsavo pykčiu, neapykanta ar kerštu. Tai - tikroji Evangelijos jėga.
Jau grįžęs į Lietuvą internete mačiau vaizdo reportažą, kuriame aukų artimieji, nors ir ašarodami dėl netekties skausmo, žudikui sakė: „Aš tau atleidžiu, ir tegul Dievas padaro stebuklą tavyje.“ Tad šioje itin skaudžioje istorijoje aš įžvelgiu ne Evangelijos neveiksmingumą, bet atvirkščiai - jos jėgą. Kristus išaukštintas netgi tokioje absurdiško ir beprasmio smurto scenoje, kai tikintieji sugeba atleisti, melsti Dievo pasigailėjimo savo artimųjų žudikui. Tai - nepaprastai didelė jėga.
Visuomet nuostabu matyti Dievo darbo didybę ir įvairovę skirtingose tautose, tarp skirtingų tarnų ir per juos... Ar šie mokymai plačiau atvėrė, o gal padėjo sukonkretinti Evangelijos žodžio sklaidos Lietuvoje viziją? Kuo ši kelionė praturtino Jus, kaip Viešpaties kaimenės ganytoją?
Mokymai tikrai buvo visokeriopai naudingi. Šiandien būtų sunku pasakyti, kaip ir kas manyje pakito, bet aiškiai suvokiu, kad tos intensyvios trys savaitės pietinėje JAV valstijoje buvo nepaprastai naudingos ir padarė man didelį poveikį.
Mes esame vietinių bažnyčių nariai ir tarnautojai, nes Dievas per Kristų pašaukė mus darbuotis konkrečioje vietoje. Turime mylėti ir atsiduoti savo bendruomenėms, miestui, šaliai. Tuo pačiu metu, turime nepamiršti, kad esame didelės šeimos nariai. Bažnyčia po dviejų tūkstančių metų plačiai išplito po pasaulį. Skirtingose pasaulio šalyse krikščionys susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Vienus kankina sekuliarizacijos, materializmo „imunodeficitas“, kiti išgyvena lyderių stoką, o dar kituose kraštuose, kaip antai Sirijoje, Irake, krikščionys išgyvena pačius tikriausius persekiojimus, kai dėl tikėjimo jie grobiami, parduodami vergystei ar nukankinami. Mes negalime užmerkti akių tai girdėdami ir matydami. Esame Bažnyčios dalis ir pirmiausia malda turime prisidėti Kristaus Kūno ugdymo.
Ar ateityje Tikėjimo žodžio ar kitų Lietuvos evangelinių bažnyčių atstovai dalyvaus tokiuose ar panašiuose RREACH renginiuose?
Aš, kaip evangelinės bažnyčios tarnas, matau visokeriopą naudą kiek įmanoma plačiau ir aktyviau dalyvauti visuose renginiuose ir mokymuose, kuriuose ugdomi krikščionių lyderiai, perteikiamos klasikinės evangelinės tiesos; įtvirtinamos biblinės dorybės bei formuojamos tvirtos krikščionių lyderių asmenybės. RREACH organizacija tai ir daro.
Kaip jau minėjau, kitų metų birželį RREACH organizacijos rengiamas kongresas vyks Tailande. Į jį kviečiami lyderiai, kurie rūpinasi pastorių lavinimu bei ketina tam pasišvęsti ateinančius metus. Manau, kad mūsų bendrijai pastorių ugdymas yra vienas iš kertinių uždavinių, tad reiktų labai rimtai svarstyti galimybę dalyvauti kongrese.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Dalia Janušaitienė