Saulėta vasaros diena. Lauke tvanku, eiti prie ežero nesinori, todėl nusprendžiu užlipti į vėsią palėpę ir baigti skaityti pradėtą knygą.
Atsisėdu į seną pintą krėslą ir užsimerkiu. Pro pravirą langą dvelkteli vėjelis, ir ant lentynos sučeža popieriaus lapai. Vienas iš jų nukrenta man ant kelių. Perskaitau ir suprantu, kad tai buvęs kažkieno dienoraštis. Labai norėčiau perteikti jo mintis, vildamasi, kad kas nors, perskaitęs šias kelias eilutes, prisimins savo mamą, gal jai paskambins ar paklaus: „Na kaip, Mama, gyveni? Kaip sekasi? Kaip sveikata?“ O gal nuvažiuos pas ją į svečius, pasikalbės, gal atsiprašys už ką nors?..
Mama, aš Tave myliu.
Nors mus skiria atstumas, bet Tu esi taip arti kaip niekad. Tu esi mano širdyje amžinai.
Kažkada mačiau Tave kiekvieną dieną, bet tada Tu nebuvai tokia artima kaip dabar. Niekados Tavęs nepaklausdavau: „Mama, o kaip Tu gyveni? Gal Tau sunku? Pailsėk, nedirbk tiek daug, nepervark.“ Dabar būtų kitaip...
Ir kodėl taip yra, kai gyveni kartu su žmogumi, pripranti prie jo. O kai išsiskiri - ilgiesi. Galbūt reikėtų taip gyventi, lyg rytoj išvažiuotum kažkur toli? Gal tada mes labiau mylėtume ir gerbtume vienas kitą, nepyktume dėl įvairiausių smulkmenų?
Mama, nepyk ir atleisk, jei pasakiau ar padariau ką nors blogo. Aš žinau, kad padariau...
Kai Tu išvažiavai, aš laukdavau Tavęs, žiūrėdavau pro langą, matydavau moteris, skubančias namo pilnais krepšiais. Iš eisenos jos buvo panašios į Tave. Bet tai buvai ne Tu. O kartais troleibuse pamatydavau rankas, labai panašias į Tavo. Bet vis dėlto tai buvo ne Tavo rankos, tai buvai ne Tu.
Su kiekvienais metais aš vis labiau ir labiau Tave suprantu. Kažkada seniai kaip ir visi vaikai dažnai mintyse kritikuodavau Tave ir galvodavau, kad aš tikrai gyvensiu ir elgsiuosi kitaip. Galbūt aš ir gyvenu kitaip, tačiau labai dažnai suprantu, kad kažką darau lygiai taip, kaip Tu darei.
Nors Tu dabar toli, bet aš visada jaučiu, kai Tau negera ar sergi. Mane aplanko sapnas. Manau, kad ir Tau sapnai viską pasako apie mane.
Lėtai tiksi laikrodis. Prisimenu Tavo veidą, akis, šiltas rankas.
Mama, Tu esi nuostabus ir linksmas žmogus. Aš tik dabar suprantu, kiek Meilės, kiek daug šviesaus ir gero mums davei. Galbūt ir Tu dabar galvoji apie mane. Bet jau vėlu, Mama, negalvok, miegok. Susapnuok gerą, gražų ir spalvotą sapną. Miegok. Aš Tave labai myliu.