Motina Teresė - viena iškiliausių XX amžiaus asmenybių. Iki šiol ji yra atsidavusio rūpinimosi kenčiančiu žmogumi simbolis. Kita vertus, iki šiol atkakliai bandoma demaskuoti šią mažo ūgio, bet didžiulės dvasinės stiprybės moterį. Jau po jos mirties pasirodė įvairių „žurnalistinių tyrimų“, kuriuose bandyta sumenkinti Motinos Teresės veiklą ar parodyti, kad už viešumai skirto fasado neva būta tamsios tikrovės.
Nors veikiausiai visada bus žmonių, kuriems norisi visur matyti purvą, tačiau iš tiesų Motinos Teresės kritikų argumentai patys neatlaiko jokios kritikos.
Dievo pieštukas
Motina Teresė (ar Agnes Gonxha Bojaxhiu), gimusi 1910 metais Skopjėje, dabartinėje Makedonijos sostinėje, vietos albanų šeimoje. Būdama devyniolikos ji pervažiavo į Indiją, siekdama tapti misioniere ir padėti sunkiai gyvenantiems vietos žmonėms. 1937 metais ji davė amžinuosius įžadus Loreto seserų vienuolyne ir susitelkė ties darbu mokyklose, kurioje buvo mokomi neturtingi Indijos vaikai.
Kai jau atrodė, kad Viešpats atvedė Teresę į jai skirtą misiją, visa tikrovė sugriuvo akimirksniu. 1946 metų rugsėjo 10 dieną, važiuodama traukiniu, Teresė išgirdo Viešpaties balsą, raginantį palikti viską ir eiti pas pačius skurdžiausius Kalkutos gyventojus. Tai buvo lūžio akimirka, kurią pati Teresė vadino pašaukimu pašaukime...
Beveik dvejus metus, tarpininkaujant vietos vyskupui, Teresė siekė gauti Šventojo Sosto palaiminimą naujai misijai. 1948 metų rugpjūčio 8 dieną Motina Teresė pagaliau sulaukė žinios, kurios tiek laukė: popiežius Pijus XII per Šventąją vienuolių kongregaciją suteikė jai leidimą palikti Loreto ordiną ir dirbti su pačiais skurdžiausiais Kalkutos žmonėmis.
1948 metų rugpjūčio 17 dieną, apsivilkusi baltą sarį su mėlynu krašteliu, Motina Teresė - europietė vienuolė, išėjo pradėti Dievo Meilės misionierių gyvenimo. Jį pradėjo teturėdama kelis skatikus - penkias rupijas - kišenėje. Toks buvo sąmoningas jos pasirinkimas. Buvo nusprendusi viską, ko jai reikės, gauti prašydama išmaldos. Taip prasidėjo beveik penkiasdešimties metų tarnystė, kuri, kaip yra sakęs popiežius Jonas Paulius II, padovanojo Bažnyčiai akis ir leido išvysti vargšus ne kaip problemą, bet kaip Jėzų, kuriam reikia pagalbos.
Motina Teresė kartojo sesėms vienuolėms: „Kai padedame vargšui, mes iš tiesų padedame pačiam Jėzui Kristui. Todėl turime nuolat melstis, nes reikia labai didelio tikėjimo, kad palūžusiame kūne po nešvariais drabužiais išvystume puikiausią iš visų žmonių - patį Jėzų.“
Vargšai, raupsuotieji, benamiai, sergantieji AIDS, buvę kaliniai, buvusios prostitutės, beglobiai vaikai, šeimų pamesti naujagimiai - sunku išvardyti visas pagalbos ir meilės ištroškusių žmonių grupes, kurioms Motina Teresė ir jos talkininkės stengėsi padėti. Nuo 1965 metų Meilės misionierių veikla išplito už Indijos ribų. Jau prieš pat mirtį, 1997-aisiais, duodama paskutinį interviu, Motina Teresė pranešė, kad yra 3604 seserys, kurios gyvena 560 namų 119-oje pasaulio valstybių. Neįtikėtini skaičiai, prisimenant, kaip viskas prasidėjo.
1979 metais Motinai Teresei skirta Nobelio taikos premija. Motina Teresė pradžioje net neketino vykti jos atsiimti, nes jai atrodė daug prasmingiau padėti vargšams, o ne eikvoti jėgas ir laiką tokiems niekams. Tačiau paskui ją įkalbino, kad gautas lėšas galės skirti pagalbai vargšams, kartu tai puiki galimybė visam pasauliui išdėstyti krikščioniškas vertybes. Šia proga ji pasinaudojo puikiai, ir Dievą bandantys pamiršti žmonės pasijuto labai nejaukiai, pasigirdo ne vienas balsas, jog, skiriant apdovanojimą būtent Motinai Teresei, padaryta klaida, nes esą ji religinė fanatikė. Kodėl? Nes ji kalbėjo apie abortų siaubą ir priminė, kokia svarbi yra šeima.
Kritikos akmenys
Per visus veiklos padedant vargšams metus Motiną Teresę lydėjo ne tik susižavėjimas ir pagarba, bet ir pikta kritika. Jai buvo ypač skaudu, kai Loreto seserų vyresnioji griežtai uždraudė sesėms bendrauti su Motina Terese. Taip ji nusprendė po to, kai kelios sesės paliko bendruomenę ir prisijungė prie Meilės misionierių. Vyresnioji buvo įsitikinusi, kad Motina Teresė jas sąmoningai prisiviliojo.
Taip pat visą laiką buvo stengiamasi įžvelgti, kuo ši veikla galėtų būti naudinga pačiai Motinai Teresei. Gal visa tai dėl noro tapti pasaulinio lygio žiniasklaidos žvaigžde? Tačiau Teresė ilgą laiką vengė viešumos ir žiniasklaidos. Aktyviau duoti interviu, kalbėti viešuose renginiuose ji pradėjo tik tuomet, kai suprato, jog tai būdas stiprinti kongregaciją. Beje, viename iš interviu ji pasakė: „Sudariau sutartį su Dievu, kad kiekvienos mano nuotraukos, kuri pasirodo kuriame nors leidinyje, kaina - vienos sielos perkėlimas iš skaistyklos į dangų. Iki to laiko visais būdais vengiau interviu ir žiniasklaidos, dabar man kur kas lengviau, nes žinau, jog tai darau ne veltui.“
Kodėl ji priima paramą net iš abejotinų šaltinių? Ar ji nemato, kad yra nusikaltėlių, kurie aukoja Meilės misionieriams, vildamiesi, jog taip nuplauna savo nuodėmes? Teresė į tokią kritiką atsakydavo, jog Kristus nebijodavo bendrauti su visais ir net sąmoningai daugiau dėmesio skirdavo nusidėjėliams, nes ligoniams reikia Gydytojo. Kita vertus, netiesa, kad Motina Teresė darė viską, siekdama surinkti kuo daugiau aukų. Ji akcentavo visai ką kita: tikroji auka - tai dalijimasis savo gyvenimu, o ne davimas to, kas atlieka, tapo nereikalinga. Ji sakydavo: „Jau geriau nieko neduokite, nei duokite ką nors be širdies - toks davimas ne gydo žmones, bet dar labiau sužeidžia.“
Motina Teresė buvo kaltinama, kad jos įsteigtose raupsuotųjų, sergančiųjų AIDS, nuo kitų ligų mirštančiųjų namuose priežiūros sąlygos neatitinka visų sanitarinių normų, pagalbą dažnai teikia sesės, kurios neturi profesionalaus medicininio išsilavinimo. Į tokią kritiką Motina Teresė net neatsakinėdavo, nes suprato, kad taip gali sakyti nebent tie, kurie patys niekada nebuvo įkėlę kojos į lūšnynus ir nematė, kokiomis sąlygomis čia gyvena žmonės.
Dar vienas svarbus dalykas - gausūs kritikai, kurių netrūksta ir iki šiol, regis, taip ir nesuprato, jog Motinos Teresės misija nebuvo įkurti krikščioniškas ligonines, reformuoti sveikatos apsaugos sistemą. Tai nereiškia, kad ji neigė, jog tai svarbi užduotis, tačiau ji puikiai suprato, kad žmogus negali spręsti visų problemų, bet turi susitelkti į tai, jog yra Viešpaties pašauktas. Ji rūpinosi skurdžiausiais, atstumtaisiais, netekusiais vilties, mirštančiaisiais, ir jai buvo svarbiausia priminti jiems, kad kiekviename iš mūsų švyti Dievo atvaizdas. Priminti ne žodžiais, bet santykiu ir mylinčia globa.
Motina Teresė aršiai kritikuota, jog per pagalbą žmonėms bando juos atversti į krikščionybę. Į tai ji yra atsakiusi Mahatmos Gandžio žodžiais: „Jei Indijoje gyvenantys krikščionys gyventų tuo, ką moko, Indijoje nebereikėtų induistų.“ Ji labai džiaugiasi, jei bent kam nors tampa rodykle, nurodančia į mylintį Dievą, tačiau kartu ji puikiai žino, kad Dievas save siūlo, o ne primeta.
Ji buvo kritikuojama ir už tai, jog neva kovoja tik su problemos apraiškomis, tačiau galėtų, pasinaudodama savo autoritetu, skatinti visuomenėje struktūrines permainas, kurios iš esmės pagerintų vargšų gyvenimo sąlygas. Tačiau Motina Teresė visada kartojo, kad ji ne politikė ir ne visuomenės reformatorė, ji tik daro tai, ko Viešpats iš jos nori. „Aš esu mažas pieštukas Jo rankose, niekas daugiau. Tai Jis galvoja. Jis rašo. Pieštukas neturi nieko bendro su visu tuo. Pieštuku turi būti galima tik pasinaudoti.“ Taip ji teigė viename iš interviu „Times“ žurnalui. Taip pat ji nuolat kartodavo sesėms: „Atiduok visą save Dievui. Jis panaudos tave dideliems dalykams su sąlyga, kad tu labiau tikėsi Jo meile nei savo silpnumu.“
Nepatogi didvyrė
Motina Teresė - nepatogi didvyrė. Ji niekada „nevyniojo žodžių į vatą“. „Kai vargšas miršta iš bado, tai atsitinka ne todėl, kad Dievas juo ar ja nepasirūpino, - tvirtino ji. - Taip atsitinka dėl to, kad nei tu, nei aš nepanorome duoti tam žmogui, ko jam labiausiai reikėjo. Ar žinote, kad ir jūsų šalyje, visai šalia jūsų, gyvena žmonės, kurie yra nemylimi, kurie jaučiasi nepageidaujami, apleisti?“
Ji kas kartą kartodavo Meilės misionierėms, jog šios privalo visiškai pasitikėti Dievu, o tokio pasitikėjimo ženklas yra džiaugsmas, su kuriuo jos daro kiekvieną darbą. Ne tiek svarbu daryti didelius darbus, kiek svarbu net ir mažiausius daryti su didele meile. Jei mes nebežinome, ką dar galime padaryti, niekada nepamirškime, kiek gali viena šypsena.
Viename iš laiškų Motina Teresė rašė: „Kai matau liūdinčią seserį, pagalvoju, kad ji kažko nenori atiduoti Jėzui. Duoti Jėzui, kad ir ko jis prašytų, štai didžiausias džiaugsmo šaltinis.“ Ji tiesiog reikalavo, kad seserys šalia sergančių, nusilpusių, mirštančių žmonių visada nepamirštų šypsenos. Aišku, tai neturi būti šypsena-kaukė, bet šypsena, kurioje visada trykšta Jėzaus džiaugsmas ir meilė.
1997 metų rugpjūčio 5 dieną Motina Teresė mirė. Ji tapo vienintele Indijos istorijoje krikščione, kuriai buvo surengtos valstybinės laidotuvės. Paradoksalu, bet krikščioniškas (?) Vakarų pasaulis kur kas menkiau atkreipė dėmesį į šią netektį. Daugumos žiniasklaidos priemonių dėmesys buvo prikaustytas prie princesės Dianos (beje, geros Motinos Teresės draugės) laidotuvių.
www.bernardinai.lt