Nereikia būti filosofe, kad apsidairius aplink galėtum drąsiai tvirtinti, jog ir šiandien gyvenimas yra sunkus, o kančia tampa tarsi natūralia gyvenimo dalimi. Nuolatinė įtampa, nesėkmės, pernelyg dideli reikalavimai ir nusivylimas sugriauna anksčiau turėtas viltis ir iliuzijas, viskas praranda prasmę. Vienos moterys į tai netgi fiziškai - jų kūnas suserga, kitos tampa emociškai šaltos, nejautrios, dar kitos praranda iniciatyvą...
Iš šiuolaikinės moters reikalaujama labai daug įvairių dalykų: ji privalo būti puiki specialistė, gražiai atrodyti, net ir vyresniame amžiuje privalo išlikti jaunatviška, turi gimdyti vaikus ir būti gera motina. Tuo pat metu moteris privalo daug pasiekti profesiniame darbe, net ir turėdama vaikų nevengti dirbti viršvalandžių, būti puiki žmona. Dauguma moterų jaučiasi negabios susitvarkyti su daugybe joms primestų pareigų, joms katastrofiškai trūksta laiko. Jos sukasi kaip voverės rate - be poilsio, džiaugsmo bei ramybės.
Kaip išsivaduoti iš šio užburto rato? Vienas ypač svarbu dalykas - išmokti pasakyti „ne“. Jėzus rodo mums, kaip tai padaryti (Mk. 1,35-39). Kafernaume jis taip visus sužavėjo, kad kitą rytą mokiniai susirado jį besimeldžiantį ir pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jėzus trumpai pasvarstęs prisimena tikrąjį savo darbą ir atsako: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbtume žodį, nes tam esu atėjęs“. Svarbu, kad Jis ne tik taip kalba, bet ir elgiasi. Tiems, kurie nori įtikti visiems, gresia ypatingas pavojus persitempti.
Dar vienas svarbus dalykas atskirti kas vertinga ir kas menkos vertės. Kai kurie (ypač moterys) teigia: „Esu vertas tiek, kiek pasiekiu, kiek sugebu nuveikti“. Būdami krikščionys žinome, kad Dievas myli mus neatsižvelgdamas į mūsų rezultatus ar laimėjimus. Jis myli mus, nes nusprendė mus mylėti. Nesuvokdami šio dalyko neteisingai žvelgiame į pačią krikščionybę: „Kuo daugiau nuveiksiu, tuo labiau Dievas mane mylės“. Iš to kyla orientacija vien į rezultatą, kurią dažniausiai dar labiau sustiprina savęs lyginimas su kitų pasiekimais.
Paroje yra tik dvidešimt keturios valandos, ir per jas neįmanoma atlikti tiek, kiek iš tavęs tikisi aplinkiniai. Ir vargu, ar užteks laiko atlikti tai, ką suplanavai pati. Tu negali susitikti su visais, paskambinti kiekvienam, kas nori su tavim pakalbėti, perskaityti visas įdomias knygas, praleisti su draugais tiek laiko, kiek norėtųsi ir tuo pačiu metu būti pasiruošusi priimti bet kada galinčius atvažiuoti svečius. Tai paprasčiausiai neįmanoma fiziškai. Koks palengvėjimas ateina įsisąmoninus, kad viso to daryti neprivaloma.
Kai leidi kitiems, kad jie nustatytų prioritetus tavo gyvenime, atsiranda daugybė pradėtų ir nepabaigtų ar blogai padarytų arba iš viso nepradėtų darbų. Gyveni su kaltės jausmu, apimta skubėjimo ir nusivylimo, negali džiaugtis ramiu gyvenimu, kurį siūlo tau Dievas. Dievas nesiūlo trijų mažų vaikų motinai atlikti tai, ką daro jos vyras ar neištekėjusi mergina, arba moteris, kurios vaikai suaugę.
Moterys dažnai patiki melu, kad jos gali pasiekti viską, kad gali būti idealios mamos, žmonos bei padaryti puikią karjerą. Nė viena moteris negali tobulai atlikti šių trijų vaidmenų. Anksčiau ar vėliau gali tekti nusivilti. Nusivylimas ateina, kai stengiesi pasiekti tai, ko Dievas neliepė padaryti. Kiekviename gyvenimo periode prioritetai skirtingi.
„Svarbiausias krikščionybės aspektas - ne tai, ką mes dirbame, o kokį ryšį palaikome Dievu. Būtent šiam ryšiui Dievas ir prašo skirti visą dėmesį, būtent tai ir yra nuolat puolama piktojo“ - rašė vienos skaitomiausių krikščioniškos knygos „Viskas Jo šlovei“ autorius O. Chambersas. Iš tiesų reikia atlikti tik tai, ko iš tavęs tikisi Dievas. Suvokimas, kad visada atsiras laiko viskam, ką Dievas suplanavo tavo dienai, savaitei ar mėnesiui, atnešta ypatingą laisvę.