Kurdamas moterį Viešpats ją, kaip ir vyrą, padarė pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Ji laisva, intelektuali, kūrybinga, emocionali ir dvasinga būtybė. Visos šios moters asmenybės dimensijos yra svarbios ir gali derėti tarpusavyje.
Žmonijos istorijoje moteris ilgus šimtmečius savo esme buvo laikoma menkesne už vyrą: menkesnio intelekto, tinkanti tik buitiniams namų ruošos darbams, ji buvo priklausoma nuo savo šeimos vyrų - savo tėvo, brolio ir sutuoktiniu. XIX a. pabaigoje padėtis ėmė keistis. Sunkiai, bet ryžtingai moteris pasuko išsilavinimo, kūrybos, intelektualinio išprusimo keliu. Šiandien Vakarų pasaulyje moteriškumas stojo į savo vietą - moteris vertinama kaip žmogus.
Vis tik moters kasdienybėje išlieka daug iššūkių: puoselėti dvasingumą, lavinti profesionalumą, kurti ir puoselėti šeimyninius ryšius. Kiekviena iš paminėtų sričių yra svarbi ir turi būti suderinta su kitomis.
Moters dvasinis gyvenimas, savo Kūrėjo ir Gelbėtojo pažinimas, man asmeniškai yra tarsi nematoma gyvenimo ašis, ant kurios susijungia visi moters pašaukimo aspektai. Tai siūlas, pasaulėžiūra, suverianti ir sujungianti gyvenimo vėrinį. Neretai ši gija prarandama arba nutrūksta, o gal niekada nebuvo įverta, todėl moters asmenybės bei jos gyvenimo dalys pabyra tarsi karoliukai, riedantys iš rankų.
Pasimetame… Asmenybės karoliukai lieka nesusieti vieni su kitais, prasideda disharmonija, išryškėja minčių, jausmų, veiksmų chaosas, konvulsinis noras viską surinkti į vieną vietą.
Ką daryti?.. Vėl sugrįžti prie moterystės ašies - savo Kūrėjo, nes tik čia sustyguojamas gyvenimas, čia viskas suvarstoma, sugydoma ir suderinama.
***
Atsiverčiu Bibliją ir pradedu skaityti apie tas moteris, kurios tapo tikėjimo motinomis visai moterų giminei. Ne… jos nebuvo elfės, tobulos ir nežemiškos nimfomis, jos tiesiog mylėjo Dievą - kiekviena kitaip, savo aplinkoje ir kultūroje. Atmintyje iškyla hebrajiškai skambantys vardai: Sara, Rachelė, Debora, Raaba, Rūta, Beršeba… Apaštalas Petras įvardija kelias šių tikėjimo moterų, kurios išlaikė savyje svarbiausią ašį - universalius dievoto moteriškumo dėsnius: Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą. Tegu puošia jus ne išorė - supinti plaukai, aukso papuošalai ar ištaigingi drabužiai, - bet paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia, kuri labai brangi Dievo akyse. Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve, būdamos klusnios savo vyrams. Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių bauginimų. (1 Pet 3, 1-6).
Charakteris. Pirmojo Petro laiško trečiame skyriuje 1-4 eilutėse kalbama apie gerą Dievo paliestų moterų charakterį: skaistumą, dievobaimingumą, romumą ir taikingą dvasią. Ilgainiui Viešpaties malonės dėka netobulos ir dažnai klystančios moterys išsiugdė tokias taurias savybes. Todėl pirmoji moterų pareiga - nepamiršti ugdyti savo charakterio, kuris brangus Dievo akyse. Aikštingas, nesutramdytas charakteris sukelia siaubingas pasekmes: konfliktus, nesutarimus, susipriešinimus, susiskaldymus, skyrybas. Bėda, jog dažnai norime pakeisti visą pasaulį, savo artimuosius, tik - ne save. Deja, aplink mus esančio pasaulio pokyčiai prasideda nuo mūsų.
Viltis Dievu. Pirmojo Petro laiško trečio skyriaus 5 eilutėje minima kita savybė - šios moterys vylėsi Dievu. Dievas trokšta, kad moteris viltųsi Tuo, kuris ją sukūrė ir geriausiai pažįsta. Iš Jo, kaip mylinčio Tėvo, kyla ir mūsų teisinga savivertė bei pozityvus pasitikėjimas savimi, savo pašaukimu ir paskirtimi, visu tuo, ką gavome iš Jo rankų. Jis mus palaiko nuo gimimo iki senatvės. Kas gali būti arčiau mūsų širdies kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką?..
Daryti gera. Pirmojo Petro laiško trečio skyriaus 5 eilutėje taip pat pabrėžta dar viena savybė - jos darė gera savo vyrams. Neretai mes įkrentame į pykčio pinkles, nuolat pykdamos, priekaištaudamos, prieštaraudamos ir „gręždamos dantį“ prieš savo vyrą. Moteriškumas skleidžiasi šviesiausiomis spalvomis, kai žmona laimina savo vyrą ir tuo pašlovina Dievą. Ieškokime būdų, kaip galėtume pradžiuginti ir praturtinti savo vyrą. Nepraraskime žaismingumo santykiuose. Kas norėtų gyventi šalyje, kurioje nuolat ūkanota ir nesiliauja lietus? Deja, tenka pripažinti, kartais tokiomis šalimis virsta mūsų namai… niūru, lietinga, tamsu ir drėgna… Juk ne veltui Biblija murmančią žmoną palygina su varvančiu stogu. Verta pamąstyti…
Moterys, tegul Viešpats gydo visas mūsų širdies žaizdas, kad gyvenimas šalia mūsų būtų šviesesnis. Kai Jis perlydo mūsų vidines nuostatas, charakteris tampa vaiskesnis, patvaresnis, mažiau įžeidus ir praranda rūgštumą.
Nebijoti sunkumų. Galiausiai 6 eilutė atskleidžia paskutinę čia minimą moterų savybę - jos nebijojo sunkumų ir sukrėtimų. Moterys, mes klystame manydamos, jog galime praskristi per gyvenimą lengvai lyg peteliškės ir kad jei eitume dygliuotų rožių taku, nesusižeisime.
Deja, patirtis rodo ką kita. Mes susiduriame su sunkumais gimdydamos, augindamos vaikus, netekdamos draugų, artimųjų, būdamos nepelnytai išduotos ar atstumtos. Išbandymai yra gyvenimo pakeleiviai. Jie arba mus sulaužo, arba padaro stipresnėmis, tvirtenėsmis. Nebijokime sunkumų, kaip ir tikėjimo moterys jų nebijojo gyvendamos kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis nei mes… Išbandymai - laikini… vienas Dievas amžinas.
Gyvenimas, nukreiptas vien į malonumus, galiausiai nuvilia. Tegul mūsų sielos grūdinasi ir randa poilsį Dievo glėbyje!
Dievo rankose, lyg perlas kriauklėje, užgimsta moterystės stebuklas…
www.ramioslankos.lt