Pirmą kartą labai aiškiai suvokiau, kad esu „parduodama“, kai studijų laikais pakeliui į universitetą ant Klaipėdos geležinkelio tilto pamačiau vienos gerai žinomos mėsos perdirbimo įmonės reklaminį plakatą. Jame puikavosi itin dosnių formų blondinė, apsitempusi ryškiai raudona suknele, o šalia jos - įmonės šūkis „Kai norisi mėsos.“ Išvydusi tokią reklamą net sumirksėjau... Suprask, mūsų produkcija tokia pati viliojanti, kaip ir ši „mėsinga“ moteriškė.
Tai nebuvo pirma ar vienintelė man žinoma reklama, kurioje moters kūnas buvo panaudotas parduoti vienam ar kitam daiktui. Merginos ir mašinos jau seniai tapo klasika; šokolado, kvepalų, drabužių reklamose naudojami moters kūno įvaizdžiai, kuriuose ne taip subtiliai užkoduotas brutalus ar pridengtas seksualumas neatsiejami nuo mūsų vaizduotės. Tačiau TEN, bent jau iki tos lemtingos dienos, kalba sukosi apie kitokias moteris, kurios su manimi neturėjo nieko bendra. Ilgakojės manekenės tobulu makiažu ir dirbtinai sukurtu liaunutėliu liemeniu manęs negąsdino. Tiesą sakant, galbūt patyliukais netgi pavydėjau joms - štai kokios jos, gražios ir geidžiamos, o man, eilinei merginai, kuri net nepanašėja į žurnalų viršelių dievaites, negresia nei būti „parduotai,“ nei suvoktai kaip daiktui ar aksesuarui.
Tačiau tas įvaizdis virš H. Manto gatvės Klaipėdoje mane per kelias sekundes įvilko į bendramoterišką kailį. Toje reklamoje aš mačiau save - nors aš ne blondinė ir aptemptų suknelių nenešioju, bet į mane žvelgė moteris, kuri nors ir nemanekeniškų apimčių, bet štai ėmė ir tapo daiktu - kumpiu, skilandžiu ar tiesiog mėsos gabalu, į kurį žiūrėdami vyrai varvina seilę. Tai galėjo reikšti tik viena: nei aš, nei bet kuri kita moteris, kad ir kaip ji atrodytu ar kad ir ką ji apie save manytų, nėra apsaugota nuo sudaiktinimo, nes jei tik rinkodaros tikslais kuri nors iš mūsų - aukšta, žema, liesa, apkūni, blondinė, brunetė, šatenė, raudonplaukė, jauna, brandi, vidutinio amžiaus ar dar visai maža mergaitė - pasirodys tinkama, tiesiogiai ar netiesiogiai, mūsų kūnas bus paverstas daiktu ar nemokamu priedu prie prekės ir parduotas.
Problema glūdi ne tik tame, kad moteris tiesiogiai ar netiesiogiai yra sulyginama su preke, ekonominiu vienetu, kurį galima pirkti, parduoti, mainyti, pakeisti ar atnaujinti. Reikalo esmė yra ir tame, kad pats moters kūnas tampa bendra nuosavybe. Kitaip tariant, kai moters kūno įvaizdis, dažnai itin seksualizuotas ir nuvulgarintas, yra naudojamas kaip viešas, visiems matomas ir pasiekiamas pardavimo įrankis, ir pats realus, materialus moters kūnas imamas suvokti kaip viešas ir visiems prieinamas. Tai reiškia, kad moterį ir jos išvaizdą galima kritikuoti ar aptarinėti („O žė, kokios kojos gerulė, ane?“), reguliuoti („Ieškoma jauna patrauklios išvaizdos mergina administratorės darbui“), sprausti į tam tikrus standartus („Ar norėtum turėti tobulą figūrą?“)... O kai kuriais atvejais, netgi liesti ir juo naudotis neatsiklausus pačios moters ir negavus jos leidimo.
Dar daugiau, kai moters kūnas sudaiktinamas, pačios moterys mokomos į save žiūrėti kaip į kažko vertą tuomet, kai jų kūnas priartėja prie tų idealų, kurie turi didžiausią ekonominę vertę. O kadangi daugumos mūsų išvaizda toli gražu nepanašėja į podiumais žygiuojančius ir filmuose šmėžuojančius moteriškos vertės etalonus, kurie dažnai tik dėl ar bent jau didžiąją dalimi dėl savo kūno, įvertinami milijoninėmis sumomis, mes esam mokomos „kurti save“ ir savo sėkmę grožio industrijos pagalba. Raukšlės, nelygūs dantys, trumpos blakstienos, celiulitas, papildomas kilogramas - visa tai juk menkina moterų šansus būti įvertintomis, sėkmingomis ir, visų svarbiausia, mylimomis. Todėl vienintelė išeitis - tai, kuri buvo parduota kaip daiktas, pačiai vartoti ir pirkti, kad nuolat artėtų, bet niekaip nepasiektų moteriškos tobulybės horizonto.
O tas moteriškos tobulybės horizontas nuolatos tolsta, palikdamos mus nepatenkintas viena ar kita savo kūno dalimi, kuri suvokiama kaip „nekondicinė“ ar „brokuota.“ Ir taip mes, plakatuose, reklaminiuose klipuose, žurnalų viršeliuose, vitrinose ir filmuose išdalinamos atskirais gabalais, sąnarys po sąnario, dalelė po dalelės, parduodamos kartu su žvaigždėmis ir modeliais, ir tokios išdalintos paliekamos toliau kurti savęs, gabaliukas po gabaliuko.
Mąstydama apie tokį moters kūno išnarstymą ir sudaiktinimą nejučiomis prisiminiau turbūt vieną šiurpiausių Senojo Testamento istorijų iš Teisėjų knygos, 19 skyriaus. Vienas levitas, taigi, Dievui pašvęstos giminės atstovas, apsipyko su savo antrine žmona (nors lietuviškai jos statusas verčiamas kaip „sugulovė,“ iš tiesų ji buvo padori moteris, kuri greičiausiai tekėdama neturėjo kraičio, tad negalėjo turėti tokio statuso, kaip pirmosios žmonos), ir ši nusprendė grįžti pas tėvą į namus. Jos vyras po kiek laiko susirado ją ten ir perkalbėjo grįžti. Rodos, būtų neblogo pasakojimo apie šeimyninę darną pradžia.
Bet štai, jiems bekeliaujant namo, juos užklupo naktis ir jiems teko ieškoti nakvynės Gibėjos mieste. Nors juos priglaudė svetingas gyventojas, kiti miestelėnai ėmė laužti šeimininko duris ir reikalauti, kad šis jiems leistų pasismaginti ir išniekinti savo svečią. Nors senukas atsisakė tai padaryti ir saugodamas savo svečio garbę net savo dukterį jiems pasiūlė (kas mums atrodo pasibaisėtina, tačiau senovės Artimųjų Rytų kontekste svetingumas buvo aukščiausia dorybė, dėl kurios žmonės galėjo paaukoti bet ką), minia toliau šėlo. Persigandęs levitas pro duris išstūmė savo ką tik susigrąžintą žmoną.
Tolesnę įvykių eigą Teisėjų knygos autorius nusako skaudžiai lakoniškai: „O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido. Rytui prašvitus, moteris sugrįžo. Pargriuvusi prie durų to žmogaus namų, kur buvo jos vyras, ji ten gulėjo, kol išaušo diena“ (Teisėjų 19:25-26). Kitą rytą radęs savo žmoną ant slenksčio, vyras užsimeta ją ant savo asilo ir parsigabena namo. Nors tekstas nieko nesako apie tai, ar moteris buvo gyva ar ne, vyras ją supjausto į dvylika gabalų ir išsiunčia kaip žinią visoms Izraelio giminėms, reikalaudamas keršto, už savo garbės įžeidimą.
Skaudžiai panašu į tai, ką netiesiogiai, bet daugelis moterų sąmoningai suprasdamos ar nesuprasdamos, išgyvena ir šiandien: moters kūnas atiduodamas miniai geiduliams patenkinti ir išnarstomas dalimis, kurios panaudojami kaip „visuomenės informavimo priemonė.“ Tačiau nesinorėtų kaltinti vien tik vyrų už tokį elgesį su moters kūnu. Anuomet moteris negalėjo pasirinkti savo likimo ir negalėjo pasipriešinti tokiam elgesiui. Tačiau šiandien turbūt daugelis pasakytų, kad spaudimą „parduoti save“ pirmiausia jaučia iš kitų moterų - pradedant draugėmis ir baigiant moteriškų žurnalų redaktorėmis.
Nors Biblijoje aiškaus atsako šitoje istorijoje nėra išskyrus tai, kad izraelitai pasibaisi smurtu, tačiau vienas dalykas Teisėjų knygos pabaigoje iškyla į paviršių: tauta, kurioje moterys išniekinamos ir supjaustomos gabalais, yra ir tauta, kuri pati palieka suskilusi. Paskutiniuose Teisėjų knygos skyriuose matome Izraelį, kuris kovoja pats prieš save ir perkeltine prasme gabalais supjausto ir savo kūną, kai vieni izraelitai žudo kitus. Moters kūnas tarsi tampa visos šalies simboliu - kaip elgiamasi su moterimi, taip elgiamasi ir visuose kituose lygmenyse.
Įdomu būtų paklausi pačių savęs, ar kartais nėra taip, kad iš tiesų, pagarba moteriai ir jos kūnui yra visuomenės brandos ir vidinės būklės rodiklis? Juk apie kitas tautas sprendžiame kiek jos civilizuotos ir kiek ne žvelgdamos, bent iš dalies, į jų elgesį su moterimis. Smerkiame masajus už moterų apipjaustymus, radikalų islamą už moterų išniekinimą nupjaustant ausis, nosį ir kitaip fiziškai išniekinant, Indiją už prievartavimus... O kaip iš šalies atrodo europietiškieji ir amerikietiškieji Vakarai bei jų tradicija sekančios šalys, kuriose viena vertus, moterys turi laisves ir teises, o kita vertus vis dar suvokiamos kaip daiktas, kurį galima pirkti ir parduoti tiek daug skirtingų būdų?