Kartą teko girdėti dvasininko ir vienos motinos pokalbį. Mama, jos manymu, „dvasingesnio“ asmens prašė pasimelsti dėl jos jaunos dukros, alkoholikės, išgelbėjimo. Įsidėmėjau tai, ką Dievo žmogus atsakė tai nelaimingai ir raudančiai motinai: „Man mažai rūpi jūsų dukra.
Aš jos nepažįstu, o jūs esate jos motina. Niekas taip nemyli jūsų dukters kaip jūs. Jūs pati šaukitės Dievo, Jis tikrai išgirs jūsų maldą.“ Mama šaukėsi Dievo, ir Jis ją išgirdo, nes jos dukros šiandien liežuvis neapsiverstų pavadinti alkoholike. Tai šiek tiek primena Aurelijaus Augustino motiną, kuri verkdama ir maldaudama prašė vyskupo, kad šis padėtų išgelbėti jos paklydėlį sūnų. Vyskupas pyktelėjęs atsakė: „Eik nuo manęs šalin ir gyvenk, kaip gyveni. Negali būti, kad šitaip apverkiamas sūnus žūtų.“ O štai kaip atsiliepia apie motinos dalyvavimą savo sielos išgelbėjime pats Aurelijus Augustinas: „Tu ištiesei iš aukštybių savo ranką ir ištraukei mano sielą iš gilios tamsos, kai mano motina, ištikima Tavo tarnaitė, verkė dėl manęs Tavo akivaizdoje labiau, nei motinos apverkia mirusius savo vaikus. Dėl tikėjimo ir dvasios, kurią gavo iš Tavęs, ji matė mano mirtį, ir Tu išgirdai ją, Viešpatie, Tu išgirdai ją ir nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi į žemę visur, kur ji meldėsi: Tu išgirdai ją“ (A. Augustinas. Išpažinimai. III kn., 11skyr.).
Būdamas jaunuoliu aš nejučia, laiptelis po laiptelio, savo ir kitų nuostabai, pradėjau leistis žemyn, tarsi į kažkokį paslaptingą požemį, ragauti uždrausto vaisiaus. Kartais jį pasiekdavau, tačiau kartais negalėdavau drąsiai žengti dar vieno laiptelio žemyn: smogti nekaltam žmogui į veidą, smaginantis niekinti silpnesnįjį, nors progų buvo. Tuomet mąsčiau, kad tai silpnumo požymis, tačiau tik vėliau supratau, kad nuo blogio man padėdavo susilaikyti mamos žodžiai ir ašaros. Esu jai dėkingas už vaikystėje skaitytas pasakas ir šilumą, kuri neleido širdžiai sušalti į ledą net per didžiausius gyvenimo šalčius.
Kiekvienas žmogus turi vaikystę, kurią taip sunku įsivaizduoti be brangiausio žmogaus - mamos. Per ją Dievas išmoko mus pirmųjų meilės ir tiesos pamokų bei pakreipia likimą į gera ar bloga. Motinystė - tai didi dovana, tad nesistebėkime, kad iš mamos daug ir reikalaujama. Tai malonė dovanoti save ateinantiems į pasaulį ir padėti jiems vertai gyventi. Kas šiandien vėl ištvers skausmus, nubrauks karčias ašaras, ištars paguodos žodį ir karštai melsis už savo vaikus? Kas juose išsūpuos meilę artimui, tikėjimą Dievu ir viltį ateičiai? Tai padarys mama - mūsų gyvenimo pirmoji ledi.
Ištrauka iš knygos „Motinystės paslaptys“