„Ketverius metus slėpusi savo tikėjimą nuo šeimos narių supratau, kad atėjo lemtingo sprendimo laikas. Drebančiomis rankomis parašiau: „Jėzus Kristus yra mano Viešpats ir Gelbėtojas. Aš Jo neišsižadėsiu...“ Kelio atgal nebebuvo – turėjau palikti tėvų namus, kad išsaugočiau savo gyvybę. Ar buvo verta viskuo rizikuoti? Taip, buvo verta.“
Rifqa Bary augo pamaldžių musulmonų šeimoje ir sekdama tėvų pėdomis laikėsi islamo tradicijų. Tačiau Viešpats ją pašaukė laisvei ir meilei. Jis ją pašaukė į tikrąjį tikėjimą. Jis paragino ją visko dėl Jo atsižadėti.
Palikti islamą dėl Kristaus kainavo kur kas daugiau, nei Rifqa galėjo įsivaizduoti, tačiau suteikė tai, apie ką ji net nesvajojo. Savo kelionę iš islamo prie kryžiaus mergina papasakojo knygoje „Besislepianti šviesoje“ („Hidding in the Light“), kurioje ji atvirai kalba apie tai, kaip nuo tėvo grasinimų ją nužudyti pabėgo į Floridą ir glaudėsi pas svetimus žmones bei dalyvavo per visą pasaulį nuskambėjusiame teismo procese. Šiuo metu Rifqos gyvenamoji vieta vis dar laikoma paslaptyje. Ji visas jėgas skiria maldai, misijoms ir tarnavimui žmonėms. Tai pasakojimas apie merginą, kaip auką Jėzui atnešusią visą savo gyvenimą. Ir ji įkvepia taip pat pasielgti mus....
***
Aš pradėjau tyliai abejoti islamu, kai man buvo vos dvylika. Abejonės mane kankino jau ilgą laiką – troškau Dievo, kuris nebūtų tik žmonių jausmams abejingas baudžiantis kumštis, kuriam neįmanoma įtikti. Dievo, kuris būtų kitoks, nei moko islamas.
Norėjau daugiau. Norėjau atsitraukti. Norėjau atsakymų. Troškau tiesos. Troškau laisvės visomis šio žodžio prasmėmis: laisvės rinktis, laisvės nuo skausmo, troškau išsilaisvinti iš sterilios visuotinės kontrolės sistemos, kuri reguliavo kiekvieną mano mintį visai neatsižvelgdama į tai, kas aš esu. Norėjau žinoti, kad yra Tas, kuris girdi mano raudą. Norėjau norėti ir norėjau į kažką įsiklausyti. Supratau, kad jeigu nerasiu To, kuriam aš rūpiu, tai bus pabaiga. Mano gyvenimas baigsis.
Aš tai supratau.
Buvau vos dvylikos metų, bet jaučiasi draskoma iš vidaus. Vieną vakarą, būdama viena savo kambaryje ir kovodama su mintimis apie savižudybę, aš kritau ant kelių ir paplūdau ašaromis. Skausmas manyje tiesiog sprogo, ir vidinė rauda beveik virto piktžodžiavimu. Aš jau nebegalėjau susitaikyti su tuo, koks tapo mano ir toliau tampa mano gyvenimas. Nebepakeldama savo minčių pakėliau akis į daugų: „Dieve! Jei Tu esi, jei esi realus, meldžiu, nebesislėpk nuo manęs! Nesvarbu, kas Tu esi – Alachas, Buda ar Jėzus – tiesiog apsireikšk man! Jeigu Tu esi tiesa, atiduosiu Tau savo gyvenimą. Seksiu Tavimi, nesvarbu, kiek man tai kainuos.“
Rojus žemėje
Kai šiek tiek paūgėjau, tėvai leisdavo man trumpam išeiti iš namų, bet tik tuo atveju, jeigu tai buvo susiję su mokslais (o vėliau – su darbu). Taigi vieną kartą pamelavau tėvams: „Rytoj po pamokų eisiu pas draugę dar pasimokyti.“ Jie manimi patikėjo, tad dėl šios apgaulės pasijutau dar blogiau. Visgi užgniaužiau šiuos jausmus bei mintis apie tai, kas gali atsitikti, jeigu mano paslaptis bus atskleista. Įtikinėjau save, kad verta rizikuoti. Mat mano draugė Angela pakvietė mane į bažnyčia, o iš to, kaip ji apibūdino bažnyčią, atrodė, kad ten nueiti verta.
Prasidėjo pamaldos. Vos išgirdusi šlovinimo giesmes pradėjau galvoti apie musulmoniškas pamaldas. Atsiminiau, kaip vieną vasaros dieną pro automobilio langus pūtė šiltas vėjelis, o mes važiavome drauge su tėvu. Iš garsiakalbių sklido arabiškas garbinimas – pažįstamos frazės, kurias nuo mažų dienų mokėjau kaip abėcėlę. Vyrų giedojimas „Laaaa illaaha illulaaaaa“ (Nėra kito dievo, tik Alachas) skambėjo visame automobilyje. Jis man priminė giedojimą, kurį girdėdavau, kai dar buvau visai maža, ir mes gyvenome Šri Lankoje, o aš išdidžiai giedodavau kartu, kad mano tėvas irgi girdėtų.
Kai šie atsiminimai išsisklaidė, aš vėl pasijutau esanti Angelos bažnyčioje, kurioje besiliejantis vieningas šlovinimas pripildė mano ausis ir užliejo sielą iki šiol nepažintu neapsakomu džiaugsmu.
Tai štai kokios yra krikščionių pamaldos....
Jaučiausi kaip danguje.
Ar Jėzus yra... Dievas?
Kai šlovinimas baigėsi, į priekį išėjo pamokslininkas. Aš šluosčiausi suprakaitavusius delnus į džinsus stengdamasi nusiraminti ir įsijungti į šią pamaldų dalį, vis dar sukrėsta to, kas vyko iki jos. Klausiausi kiekvieno žodžio, kurie rado atgarsį mano širdyje ir įprasmino mano Odisėją, mano dvasinį kelią, kuris galiausiai atvedė mane į šią vietą. Aš kažkaip supratau, kad pamokslo žodžiai ir sakiniai išreiškia tą tiesą, kuri panaikina mano klausimus ir duoda atsakymus.
Tačiau apskritai pamokslo žodžiai man atrodė kaip nesusijusių minčių kratinys. Niekaip negalėjau suprasti prasmės. Kaip ir kiekvienas, pradėjęs tikėjimo kelią nuo pačios kūdikystės, neturėjau jokio krikščioniško pamato, taigi ir labai norėdama nepajėgiau suprasti pamokslo. Viskas atrodė absurdiška. Nejau pamokslininkas sakė, kad žmogus, vardu Jėzus... yra Dievas?
Skepticizmas pradėjo užvaldyti mano mintis, nors jaučiau, kad kažkas viduje jam priešinasi. Tik vieną dalyką žinojau labai tvirtai, nesvarbu, kokie nesuprantami man buvo pamokslo žodžiai – aš nuo vaikystės buvau visiškai pasišventusi islamui, Alachui. Islamas buvo mano ir mano šeimos gyvenimas. Bet nepaisant to, kad į šį tikėjimą žvelgiau rimčiau nei bet kuris mano pažįstamas, savo širdyje jaučiausi tarsi bedvasė numirėlė. Kažkas turėjo pasikeisti. Žinojau, kad tiesa turi būti kažkas daugiau.
Galbūt ir krikščionybė nėra atsakymas, tačiau islamas tikrai negali atsakyti į mano klausimus.
Viską pakeitusi akimirka
Pamokslininkas – vyras, kurį Angela vadino pastoriumi – baigė savo trumpą kalbą ir visus norinčius paragino išeiti į priekį melstis. Aš ir vėl nesupratau. Išeiti į priekį? Melstis? Kai kiti žmonės ėmė stotis iš savo vietų ir patraukė į priekį, pajutau keistą dilgčiojimą kojose, kuris tarsi ragino mane prie jų prisijungti.
Atrodė, kad tą akimirką viskas aplink mane išnyko. Angela ir jos draugai, mano baimės ir abejonės bei grėsmingas mano tėvo šešėlis.... Tai buvo gyvenimo ir mirties klausimas. Desperatiškas alkis. Ar prie šio altoriaus yra tiesa? Mano gyvenimas priklausė nuo to, ką ten rasiu.
Norėjau ten eiti, ir niekas negalėjo manęs sulaikyti.
Viskas įvyko taip greitai. Mano protas pastūmė į šalį visus racionalius svarstymus, gėdą, apie kurią mąsčiau, ir tai, kad kelio atgal nebus, kad aš paniekinsiu daugybę savo ginimės kartų. Ir kad niekada nebūsiu tokia, kokia buvau. Šias abejones išstūmė aiškus suvokimas, kad visatos Kūrėjas Dievas ir galbūt žmogus vardu Jėzus iš tiesų mane myli.
Aš įsiliejau į einančiųjų melstis eilę, tarsi mane būtų pakėlusios galingos rankos, kurios visuomet prilaikė mane skausme ir neviltyje. Tik Jo buvimas mane išlaikė. Atrodė, kad kvėpuoju aplink tvyrančią jėgą ir buvau tvirtai įsitikinusi, kad viskas bus gerai. Visos abejonės dėl to, ar tai, kas sakoma apie Jėzų yra tiesa, sudužo į menkiausius trupinėlius, ir baimė išnyko, nes ją prarijo tiesa. Aš jau negalėjau neigti, kad Jis yra realus. Negalėjau paneigti to, ką jaučiau.
Atrasta laisvė
Visgi Jo šaukiausi ne prie altoriaus. Čia pat vietoje, salės viduje, nebeturėdama jėgų žengti dar dešimties ar vienuolikos žingsnių, aš kritau ant kelių.
Giliai įkvėpusi pakėliau akis į priekyje kabantį kryžių. Savo gyvenime mačiau daug kryžių: ant pastatų stogų, meno kūriniuose ar kabančių mergaitėms ant kaklo. Tačiau aš nežinojau, ką kryžius reiškė.
Nežinojau iki šios akimirkos.
Bet dabar supratau, kad jis reiškia laisvę. Jis reiškia viltį.
Jis reiškia atleidimą, džiaugsmą ir nesulaužomus pažadus.
Bet, svarbiausia, jis reiškia tai, apie ką nedrįsau net svajoti.
Nepelnytą meilę.
Straipsnis paruoštas pagal knygą Hiding in the Light (Besislepianti šviesoje). www.christianwomantoday.com