Dar prieš mirtį, Jėzus mažiausiai tris kartus mokė savo mokinius, kad Jis bus atiduotas į žmonių rankas, jie Jį nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels. Be to, žemiškos tarnystės metu Jėzus, parodydamas visa pranokstančią savo jėgą, prikėlė iš mirties ne vieną žmogų – sinagogos vyresniojo dukrelę, našlės sūnų, bičiulį Lozorių. Bet štai, atėjus tai įspūdingai dienai ir Jam prisikėlus, iš pradžių beveik niekas tuo nepatikėjo. Net patys artimiausi ir nuoširdžiausi Jo sekėjai, girdėdami savo bendrus tai liudijant ir net savo akimis išvydę Prisikėlusįjį, negalėjo tuo patikėti: O jie pasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną. Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: ‚Ramybė jums!‘ Sutrikę ir išsigandę jie tarėsi matą dvasią. O Jis paklausė: „Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?“ (Lk 24, 35–38). Panašiai liudija visi keturi evangeliniai pasakojimai.
Visų pirma norisi atkreipti dėmesį į tai, kad nors mokiniai buvo mokyti, kad Jėzus prisikels, matė prikeliamus kitus, tai jiems visgi nieko nereiškė! Tai liudija jų elgesys ir savijauta: jie sėdėjo užsidarę dėl žydų baimės, liūdėjo, nesidavė įtikinami kitų liudijimo, pradėjo grįžti prie ankstesnių savo amatų – nes juk Jėzus tikrai mirė! Mirtis žmogaus gyvenime yra labai realus dalykas, o štai prisikėlimas po aiškios mirties, atrodo, neįmanomas. Taip galima paaiškinti, kodėl Jėzaus mokiniai taip „nerangiai“ reagavo į Jo prisikėlimo faktą. Tai taip pat paaiškina, kodėl ir šiandien taip vangiai yra priimama Prisikėlimo žinia. Ji paprasčiausiai lieka „uždengta“, neįsisąmoninta, o tai reiškia, kad realybės supratimas nepakito („Mirusieji neprisikelia!“).
Skaitydami apie Mortos pokalbį su Jėzumi, kuris vyko jau mirus Lozoriui (Jn 11, 17–40), galime išvysti tipišką tokio nepakitusio mąstymo pavyzdį. Į akis krenta ypač tikslus ir teisingas Mortos kalbėjimas ir išpažinimai: Jėzus gali išgydyti; Jis gali gauti viską, ko tik Dievo paprašytų; paskutiniąją dieną tikrai mirusieji bus prikelti, tad ir jos brolis prisikels. Tačiau Jėzaus reakcija į jos žodžius rodo, kad šie jos žodžiai buvo tušti: viską išsakiusi, Morta grįžta į savo namus, o Jėzus lieka stovėti ten, kur ją sutiko. Akylesnį šios istorijos skaitovą turėtų sugluminti paskutinieji žodžiai – po teisingų Mortos „išpažinimų“ Jėzus sako: Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, NEMIRS PER AMŽIUS. AR TAI TIKI? (Jn 11, 26).
Teisingai skambantis Mortos atsakymas – „Tu esi Kristus“ – visai nėra teisingas atsakymas į užduotą klausimą. Ji, kaip ir visa tauta, tikėjo: „Taip, Mesijas ateis ir atstatys Dievo tautos gyvenimą ir garbę.“ Tačiau Viešpats jos klausė, ar ji tiki amžinuoju gyvenimu, ir nesulaukė nei „taip“, nei „ne“. Jos atsakymas atskleidė, jog ji tikisi ir viliasi visai ko kito. Mortai prisikėlimas, apie kurį ji sakė žinanti, ir amžinasis gyvenimas, apie kurį buvo paklausta, nieko negali duoti DABAR. DABAR tai jai yra nenaudinga, ir bus naudinga (galbūt) tik paskutiniąją dieną.
Nors šalia Mortos stovėjo Tas, kuris daro neįtikėtinus „stebuklus“, nors jos įsitikinimų išpažinimas buvo nepriekaištingas, bet DABAR Jėzus nebegalėjo jai niekuo padėti. Tokia jos širdies nuostata „išlenda kaip yla iš maišo“, Jėzui liepus nuristi kapo akmenį: Morta įspėjo: „Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs“ (Jn 11, 39). Tuomet Jėzus jos klausia: Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę? (Jn 11, 40).
Mes galime tik nuspėti Mortos reakciją, kai jos brolis Lozorius prisikėlė. Pirmiausia ją galėjo ištikti nuostaba ar net šokas, tačiau galiausiai tai visgi turėjo virsti džiaugsmu! Nuo tos valandos jos brolis buvo kartu, ir visi kartu džiaugėsi neįtikėčiausiu prisikėlimu ir gyvenimu. Bet Jėzus juk teprikėlė vėl numirsiantį žmogų!
Nors Morta ir netikėjo amžinuoju gyvenimu, Jėzus padarė šį stebuklą kaip ženklą, atskleidžiantį, kaip išties atrodo prisikėlimą išgyvenęs žmogus – kaip Morta, išvydusi prisikėlusį Lozorių! Čia, kaip ir apaštalui Tomui, Jėzus sako: Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29).
Grįžkime prie pirmųjų Jėzaus mokinių. Jie tikėjo Jėzumi: tikėjo, kad Jis buvo, kad teisingai mokė, kad padarė daug nuostabių ženklų ir kad... mirė. Visa tai jie matė savo akimis ir tuo neabejojo. Tačiau, kol nesuvokė Jo prisikėlimo reikšmės, t. y. kol neįtikėjo, jiems tai niekuo nebuvo naudinga! Bet kaip jų gyvenimas ėmė keistis, kai jų protai priėmė prisikėlimą kaip tikrą realybę! Kad ir perkeltine prasme, bet jie prisikėlė naujam gyvenimui!
Atrodo, jog panaši situacija kartojasi kiekvienoje tikinčiųjų kartoje. Štai apaštalas Paulius įsteigė krikščionių bažnyčią Korinto mieste. Dėl įvairių priežasčių toje bažnyčioje atsiranda nemenkas būrys tikinčiųjų, kuriems Jėzaus ir apskritai mirusiųjų prisikėlimas yra nerealus dalykas (1 Kor 15, 1–12). Įsidėmėkime – jie tiki Kristumi, beveik visu Jo mokymu, yra bažnyčioje, regi vykstančius stebuklus, patiria veikiančias Dvasios dovanas, tačiau Prisikėlimo žinia jiems yra „tuščias reikalas“. Štai jiems ir visiems Kristaus sekėjams ateityje apaštalas du kartus užrašo rimčiausią perspėjimą: jeigu prisikėlimas jums atrodo neįmanomas ar yra nereikšmingas dalykas, tai jūsų tikėjimas tuščias! (1 Kor 15, 14–17).
Dar viena pamoka: tiek kiek man svarbi, aktuali, „tikra“ ir reali prisikėlimo žinia yra DABAR, tiek tikras yra mano tikėjimas; ir priešingai: kiek mažiau reikšmingas man darosi Kristaus ir visų mirusiųjų prisikėlimo faktas, tiek tuščiu ir beverčiu tampa mano tikėjimas, nors galbūt „teisingai“ kalbu, išpažįstu, lankau bažnyčią, meldžiuosi, aukoju, tarnauju ir t. t.
Na, o dabar pabandykime dar atidžiau įsižiūrėti, kaip atrodo tikras tikėjimas prisikėlimu: „Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3). Čia svarbiausi žodžiai – prikėlimu atgimdė mus. Kam? Gyvai vilčiai. Kokiai vilčiai? Kad danguje mums paruoštas palikimas, kuris ir bus apreikštas paskutiniuoju laiku.
Pirmiausia turime sutarti, kas yra gyva viltis. Trumpam „nusileiskime ant žemės“ ir prisiminkime bet kokią mūsų turėtą viltį. Labai gerai pamenu savo būseną, kai, būdamas dar vaikas, žvelgiau į vyresnius žmones ir, trokšdamas tapti toks pat „savarankiškas“ ir „nepriklausomas“, viltingai laukiau, kol paūgėsiu, suaugsiu. Aš turėjau gyvą viltį. Ką ji manyje darė? Ogi skatino karštai laukti tos dienos, kai tapsiu didesnis. Laukdamas tos dienos, buvau pasiryžęs iškęsti visus vaikystės „sunkumus“ bei suvaržymus ir nekantravau. Arba štai, kaip laukdami ilgai nematytų mylimų svečių mes laukiame tos valandos, kai susitiksime ir išsikalbėsime, kartu vaišinsimės ir džiaugsimės – kaip tomis laukimo dienomis trokštame, kad laikas bėgtų greičiau!
Taigi išties gyva viltis mūsų širdyse sukuria laukimo atmosferą. O gyva prisikėlimo viltis neišvengiamai įkvepia mus „karštai laukti“ Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Mes tiesiog „skubiname tos dienos atėjimą“ (2 Pt 3, 11–14). Ką iš tiesų reiškia „skubinti tą dieną“, žino tik tie Kristaus sekėjai, kurie išties tiki prisikėlimu.
Tačiau kiekvieną kartą, kai mūsų galvose prabėga mintis, paprastai labai tyli: „Kad tik Jėzus nesugalvotų grįžti kaip tik dabar! Juk aš dar nepasiekiau to, netapau tuo, nepamačiau to, nepatyriau ano...“ – tai ir atskleidžia tikrąją mūsų tikėjimo būklę. Mes ne tik „neskubiname“ Jo pasirodymo dienos, bet savo mintyse patyliukais viliamės, jog Jis dar turėtų užtrukti („Juk jau du tūkstančius metų užtrunka“), ir šitaip tampame veidmainiais, kurių lūpos kalba teisingus išpažinimus, o širdys visgi viliasi, kad Jis greitai dar neateis, kad dar suspėtume „pagyventi čia“. Tai rimtas signalas, kad jokios vilties mūsų širdyse kaip ir nėra. O jei nėra vilties, tai nėra ir tikėjimo, kurį norėjo sužadinti Jėzus (Mk 1, 15). Tiesa, tikėjimas galėjo būti įsižiebęs, tačiau laikui bėgant jį galėjo nustelbti gyvenimo rūpesčiai, turto apgaulė ar sukilę geismai kitiems dalykams.
Tikras tikėjimas gimdo gyvą viltį, kuri išties padeda iškęsti įvairiausius išmėginimus, išbandančius mūsų tikėjimą (1 Pt 1, 6–7). Galop gyva viltis gimdo ir augina mumyse neišsakomą ir šlovingiausią džiaugsmą (1 Pt 1, 8–9), mat atsivėrusios tikėjimo akys „pamato tai, kas neregima“ – amžinąjį gyvenimą, kuris tikintiems tampa vis labiau tikroviškesnis nei šis, regimas, tačiau laikinas gyvenimas.