Depresija tarp krikščionių yra gana dažna. Galite klausti: ,,Kaip tai gali būti? Krikščionis ir depresija? Šie du žodžiai yra nesuderinami. Jei žmogus yra atgimęs iš Dvasios ir pripildytas Dvasios, argi įmanoma sirgti depresija? Be abejonės, faktas, kad žmogus kenčia nuo depresijos, jau parodo, kad kažkas yra negerai, kažkas turi būti ištaisyta santykiuose su Dievu.
Vadinasi, to žmogaus gyvenime esama nuodėmės.“
Visa tai gali skambėti labai paprastai ir įtikinančiai, tačiau tai anaiptol neatitinka Šventojo Rašto, faktų apie krikščionių patirtis ir tiesos apie žmogaus psichologiją. Ir, žinoma, tai nesutampa su šventųjų gyvenimo biografijomis.
Krikščionys gali sirgti depresija
Ar pastaruoju metu skaitėte Dovydo psalmes? „Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje?“ (Ps 42, 5), ,,Mano Dieve, mano siela liūdi manyje“ (Ps 42, 6), ,,Ko taip nusiminusi, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą!“ (Ps 43, 5). Ar girdėjote Eliją? „Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą“ (1 Kar 19, 4). Arba Joną? ,,Nes man yra geriau mirti negu gyventi“ (Jon 4, 3). Arba pasiklausykite Jėzaus žodžių sode, kai Jis kentėjo ir meldėsi: ,,Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mt 26-38).
Ar galite surasti geresnius depresijos apibūdinimus - depresijos, kurios metu žmogus neturėjo jokios gyvenimo vilties? Daugumoje depresiją išreiškiančių psalmių išsakyta asmeninė žmogaus patirtis ir kokios tikslios tos psalmės! Žmogus, sergantis depresija, yra nusiminęs, jo veido išraiška vargana. Jis atrodo susirūpinęs, nerimastingas, nelaimingas, lyg laikytų viso pasaulio naštą ant savo pečių. Kitas labai dažnas depresijos simptomas yra ašaros. ,,Ašaros buvo man duona dieną ir naktį“ (Ps 42, 3), - sako psalmininkas. Tai yra be galo tikslus psichologinis faktas. Dažnai kartu su depresija atsiranda ir apetito stoka. Tau tiesiog nesinori valgyti, nes maistas atrodo šlykštus, pradedi būti gyvas vien ašaromis, o ne maistu. ,,Mano ašaros man buvo mėsa“, o kai kurie galėtų pridėti: ,,Taip, ir daržovės, ir salotos, ir desertas, ir gėrimas taip pat.“ Kas negerai? Negebėdamas nustoti verkti, maitiniesi neviltimi ir tai, žinoma, tik dar labiau pagilina depresiją.
Raštas yra kur kas realistiškesnis ir palankesnis mūsų atžvilgiu negu kai kurie krikščionys, nes jis aiškiai parodo, kad krikščionys taip pat gali sirgti depresija. Šventųjų biografijos - irgi tai patvirtina. Mes dažnai cituojame Džono Veslio (John Wesley) atsivertimą Aldersgate gatvėje (Londone) kaip didį reiškinį, bet galėčiau pateikti kelias citatas, kurios praktiškai tai beveik nuneigia, nes Veslis kalbėjo apimtas depresijos, abejodamas ir nusiminęs. Samuelio Logano Brenglio (Samuel Logan Brengle) ,,Pranašo portretas“ (Portrait of the Prophet) - tai istorija apie didį „Išganymo armijos“ šventąjį. Brenglio darbai apie šventumą buvo išversti į daugybę kalbų ir daugeliui tikinčiųjų padėjo giliau pažinti Kristų. Kalbėdams apie Brenglį, Halas (Hall) rašė: ,,Tada prasidėdavo jo kova su savo jausmais, kuriuos sukeldavo jo mintis užvaldžiusi nuolatinė melancholija.“
Savo laiške Brenglis rašė: ,,Mano nervai buvo pakrikę, nualinti ir išsekę. Ir toks nusiminimas bei depresija užklupo mane, kokios dar niekada nebuvau patyręs, nors depresija man pažįstama jau seniai.“ Vėliau gyvenime jis patyrė galvos traumą, kai gatvėje sutiktas girtuoklis metė į jį plytą. Traumos komplikacijos sustiprino depresijos simptomus, su kuriais jis kovojo visą gyvenimą. Bet ar kada nors gyvenime buvo labiau pašventintas šventasis negu Samuelis Loganas Brenglis?
Prieš pradėdamas kovoti su depresija, žmogus turi ją pripažinti. Ir daugelis krikščionių, jei jie būtų nuoširdūs kalbėdami apie savo jausmus ir emocijas, pripažintų: ,,Taip, aš taip pat žinau, kas yra depresija. Suprantu, apie ką kalbate.“ Neigdami depresiją, daugelis krikščionių ją tik pasunkina. Depresiją papildo dar ir kaltės jausmas ir problema padvigubėja. Sakykime, kad sunki depresija yra lygi vienai tonai emocijų. Nešti toną ant savo nugaros nėra lengva, tačiau tam dar gali užtekti jėgų. Tačiau kai pridedame kaltės jausmą sakydami: ,,Su manimi yra kažkas negerai, nes sergu depresija“, svoris padvigubėja ir našta tampa nebepakeliama.
Depresija nebūtinai yra dvasinės nesėkmės ženklas. Rašte esančiose istorijose depresija kartais prasidėdavo kaip emociniai nusivylimai po patirtų didelių dvasinių laimėjimų. Taip buvo Elijo gyvenime. Kas gi nutiko po didžio jo gyvenimo įvykio, kuomet jis triumfavo prieš Baalo pranašus? Skaitome apie jį, sėdintį po kadagio medžiu, ir prašantį Dievo paimti iš jo gyvenimą. Abraomas taip pat patyrė panašių dalykų (Pr 15), daugelis iš mūsų - taip pat. Atrodo, kad depresija yra prigimtinis emocinis atsakas. Tai reakcija, panaši į smūgį iššovus iš stambaus kalibro ginklo. Tai yra prigimtinis pusiausvyros ratas, kurį K. S. Luisas (C. S. Lewis) vadina žmogaus asmenybės ,,bangavimo įstatymu“.
Deja, kai kurie iš mūsų krikščionių draugų gali būti mūsų didžiausi priešai, duodami mums klaidingus ir nerealius patarimus. Yra krikščionių, kurie labai mažai supranta apie depresiją. Dėl to, kad jų pačių asmenybės nėra linkusios į depresiją, jie negeba suprasti žmonių, kurie kenčia nuo šios ligos. Tai gali būti ypač žiauru, jei tokie du skirtingi žmonės yra susituokę. Jei vyras nekenčia depresijos simptomų, bet jo žmona tai patiria, jam gali būti labai sunku suprasti jos nuotaikas ir emocijas. Žiaurumas gali padvigubėti, jei vyras naudojasi jos depresijos epizodais užmesdamas dar ir dvasinę kaltės naštą. Lygiai taip pat gali elgtis žmona, jei situacija yra priešinga.
Negali paprasčiausiai teigti, kad esi dvasingesnis dėl to, jog niekuomet nepatyrei depresijos. Luisas yra pasakęs, kad beveik pusė atvejų, kuomet mes laikome save dorais, yra mūsų temperamento ir nusistatymo, o ne dvasingumo dalis.
Depresija ir kaltė
Yra depresija, kuri gali kilti dėl kaltės už padarytą nuodėmę, dėl žinomo nepaklusnumo ar nusižengimo. Tačiau tai nėra tai, apie ką aš rašau. Galite klausti: ,,Kaip aš galiu atskirti depresiją, kuri kyla dėl nuodėmės?“ Tai geras klausimas, ypač jei esate perfekcionistas, kenčiantis dėl ypač jautrios sąžinės, „privalau“ bei „turėčiau“ jausmų tironijos ar pastovios įtampos, nerimo arba pasmerkimo jausmų.
Leiskite pateikti bendrą principą, kuris, manau, gali būti labai naudingas. Konkretus, specifinis kaltės jausmas, susijęs su konkrečiu veiksmu ar požiūriu, paprastai yra tikras ir patikimas kaltės jausmas. Ir iš to kylančios emocijos gali būti tikra kaltė ir tikra depresija dėl realios nuodėmės. Tačiau neapibrėžtas, viską apimantis save kaltinančių jausmų lietus, bendro pobūdžio nerimas ir pasmerkimas, kuris negali būti patikslintas, - tai dažniausiai yra pseudo-kaltės požymiai ar tiesiog depresija, kylanti dėl emocinių sunkumų. Nuodėmė gali vesti į depresiją, tačiau depresija ne visuomet kyla dėl nuodėmės. Depresijos šaknys dažniausiai yra gilios ir komplikuotos kaip ir daugelis vaikystėje patirtų žaizdų ir randų, kuriuos žmonės atsineša į suaugusiųjų gyvenimą.
Depresija ir asmenybė
Depresija yra susijusi su žmogaus asmenybės struktūra, fizine sandara, cheminėmis reakcijomis, liaukų funkcijomis, emocijų kontrolės modeliais ir jausmų suvokimu. Kaip krikščionys, mes privalome tai suprasti ir priimti. Jeigu kiekvienas iš mūsų turėtų tokią nuostatą, kaip šiame sename eilėraštyje, būtų kur kas paprasčiau:
Džekas Spretas negalėjo valgyti riebiai,
O žmona jo negalėjo valgyti liesai,
Ir kai jie susėsdavo pietauti,
Nieko lėkštėje nelikdavo visai.
Norite tikėkite, norite ne, bet tai yra be galo gili asmenybės analizė. Ponas Spretas ir ponia Spret yra du visiškai skirtingi žmonės. Nebandykite priversti jų gyventi tokį patį gyvenimą ar valgyti tą patį maistą. Tai būtų jų asmenybių paniekinimas. Jie abu yra be galo vertingi žmonės ir galime numanyti, jog myli vienas kitą, nors ir yra labai skirtingai sukurti.
Norėčiau, jog daugiau pamokslininkų, mokytojų, evangelistų ir ypač tėvų vadovautųsi šio eilėraščio mintimi. ,,Palaukite minutėlę, - kažkas atsakytų, - jūs pamiršote, jog Kristuje esame nauji kūriniai ir tai, kas sena, praėjo. Ar dvasinis atgimimas ir pašventinimas nepašalina senų skirtumų?“ Į tai aš atsakyčiau: ,,Ne, ačiū Dievui, ne!“
Atgimimas iš naujo nepakeičia tavo temperamento. Kaip Osvaldas Čembersas (Oswald Chamber) mėgsta sakyti, atgimimas gali sukurti tavyje „panašumą į Kristų“, bet šis įvykis nepakeičia tavo temperamento. Jei tapai krikščionimi, nereiškia, jog nuo šios akimirkos liausiesi gyventi su savimi tokiu, koks esi. Paulius išliko Pauliumi po savo atsivertimo, Petras Petru, o Jonas liko Jonu. Jie netapo kitais žmonėmis. Dievo plane nėra dviejų identiškų dalykų. Nėra dviejų vienodų snaigių. Per didelę įvairovę vienybėje Dievas parodo savo kelių įstabumą. Kiekvieno iš mūsų temperamentas ir asmenybės struktūra yra skirtinga. Mes matome ir jaučiame, reaguojame ir interpretuojame dalykus individualiai.
Apaštalas Paulius mums primena: ,,Ir šitą turtą mes laikome moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7). Savo prigimtimi ir temperamentu kai kurie žmonės yra nervingi, susirūpinę ar lengvai įbauginami. Jie yra be galo jautrūs ir jų jausmai yra lengvai sužadinami ir greitai keičiasi. Kartais svarstau, ar Paulius nebuvo vienas iš jų. Nors būdamas stiprus, jis nuvyko į Korintą silpnas, nusigandęs ir labai drebantis (1 Kor 2, 3). Jis buvo nervingas
ir jautrus jaunas vyras, visokeriopai varginamas: iš išorės - kovos, viduje - baimė (2 Kor 7, 5).
Panašus buvo ir jaunasis pastorius Timotiejus. Atrodo, jog visas antras laiškas Timotiejui, parašytas Pauliaus, yra skirtas padėti jam kovoti su depresija. Brenglio biografas vadino jį „tipišku melancholiku“. Žmonės, kurie yra intravertiški ir jautrūs, dažniausiai turi ypač didelių sunkumų susidūrę su depresija.
Mūsų negebėjimas realistiškai tvarkytis patiems su savimi apėmus depresijai ir yra viena iš pagrindinių depresijos priežasčių. Jei manome, jog nėra jokio ryšio tarp prigimties (mūsų temperamento ir asmenybės struktūros) ir antgamtiškumo (mūsų dvasinio gyvenimo), mes klystame. Tiek mūsų jausmai, tiek ir mūsų tikėjimas veikia per tą pačią asmenybės struktūrą. Dievas nepragręžia mūsų kaukolėje skylutės ir pro stebuklingą indą nesupila savo malonės. Mūsų asmenybės struktūra, kuria mes naudojamės tikėjime, yra toks pats instrumentas, per kurį veikia mūsų jausmai.
Galbūt tai galėsime geriau suprasti pasitelkę didelės ir brangios namų kino įrangos, kurią sudaro didelis televizorius, stereogrotuvas ir radijas, pavyzdį. Tai yra be galo gražus namų atributas. Bet jei kažkas nutinka bent su vienu iš paminėtų komponentų, sistema nebeveikia. Kodėl? Nes visi jie sudaro tą patį mechanizmą. Jei kažkur nutrūksta ryšys ar nustoja veikti kondensatorius arba tranzistorius, visos trys dalys pažeidžiamos. Kodėl? Nes jos sujungtos į tą pačią sistemą. Depresijos priežastys gali būti nebūtinai dvasinės. Ji kyla, nes kažkas nutiko įrangai - galbūt fizine prasme, o gal emocijų reguliavimo sistemoje ir asmenybėje. Tranzistoriai buvo pažeisti, ryšys nutrūko ir tai padarė įtaką netgi dvasiniam gyvenimui.
Grįžkime prie Brenglio minčių apie save: ,,Mane apniko toks nusivylimas ir tokia depresija, kokios niekuomet nebuvau patyręs... Atrodė , kad Dievas neegzistuoja. Kapas atrodė mano galutinis tikslas. Gyvenimas prarado savo šlovę, skonį ir prasmę... Malda neatnešdavo man palengvėjimo. Atrodė, jog praradau maldos dvasią ir jėgas melstis“ (Halas, „Pranašo portretas“, p. 214). Kalbant apie mūsų pirmąjį pavyzdį, svarbu pastebėti, kad siųstuvas nebuvo pažeistas. Dievo meilė liejosi. Radijas grojo nuostabią muziką, televizoriaus signalo siųstuvas perdavė signalus, tačiau garsas buvo statiškas ir ekranas nerodė reikiamo vaizdo. Kodėl? Nes kažkas nutiko imtuvui. Tai taip pat nutiko ir Brengliui. Pastebėkite, koks išmintingas jis buvo. Nepaisydamas jausmų, jis suvokė, kad Dievas buvo šalia. Kiekviename sakinyje jis pavartoja ir pabrėžia žodį „atrodė“. ,,Atrodė, kad Dievas neegzistuoja. Kapas atrodė mano galutinis tikslas.“
Ar kada nors patyrėte visišką jausmų pasikeitimą? Vakare, prieš einant miegoti, viskas atrodo puiku. Ryte pabudus atrodo, jog viskas yra be galo blogai. Ir nėra jokios priežasties tai paaiškinti. Vakar buvai laimingas, laukei kitos nuostabios dienos, bet kažkas nutiko ir tavo savijauta persimainė. Tavo jausmai, veiksmai, įvairių dalykų interpretacija visiškai pasikeitė. Tačiau tu nesi vienas - Dievas yra šalia. Šėtonas - taip pat. Jis sėdi ant lovos krašto ir yra pasiruošęs įsiskverbti į tavo asmenybę. Kodėl? Nes velnias yra iš dvasinio pasaulio ir jis jau žino, ko mes turime išmokti - kad ta pati įranga, kuri pakenkia mūsų kūnui, pakenkia ir dvasiai. Taigi šėtonas bando mūsų sielos depresiją paversti dvasine depresija. Jis visuomet nori paversti emocinę depresiją dvasiniu pralaimėjimu. Jis nori mūsų perdegusias emocijas paversti perdegusiu pasitikėjimu. Jis žino mūsų silpnybes, žino tavo dvasines gilumas ir taikosi tiesiai į širdį. Ar įsivaizduoji, kaip šėtonas trokšta laimėti? Jis stengiasi, kad tu pats iškristum iš žaidimo. Jis stengiasi natūralią depresyvią nuotaiką paversti dvasinėmis abejonėmis, pralaimėjimu ir nusiminimu.
Savo asmenybės priėmimas
Aš raginu tave priimti savo asmenybę ir temperamentą tokius, kokie jie yra. Priimti tiesą savo širdyje reiškia, kad tu nesipriešini tam, kas esi. Tu nustoji kovoti su savo temperamentu ir priimi jį kaip Dievo duotą dovaną. Aš praleidau daugybę metų kovodamas su savimi, bandydamas būti kažkuo kitu, kaudamasis su savo nervingu, ypač jautriu temperamentu visuomet dėl to jausdamas pyktį ir stengdamasis tapti kitu žmogumi. Pokyčiai prasidėjo tada, kai aš ryžausi priimti save tokį, koks esu. Nes vieną dieną Viešpats pasakė: ,,Ei, tai viskas, ką tu turi! Tu negausi kitos asmenybės. Geriau jau nurimk, išmok su tuo gyventi ir kaip nors tai panaudok. Ir, beje, jei tik atiduosi savo tikrąjį ,,aš“ į mano rankas - ne tobuląjį „aš“, kuriuo tu nesi - jei tu jį atiduosi man, tuomet mes kartu per visa tai pereisime ir Aš panaudosiu tave tokį, koks tu esi.“
Pirmas žingsnis, mokantis gyventi su depresija, yra išmokti priimti save tokį, koks esi. Tai nereiškia, jog turi būti kontroliuojamas savo temperamento. Po tavo atsivertimo Šventoji Dvasia tai kontroliuoja. Tačiau ji gali kontroliuoti tik tai, ką tu pavedi į Dievo rankas. Kadangi negali pakeisti savo temperamento, gali leisti, jog Šventoji Dvasia tai tvarkytų.
Nenorėčiau, kad Brenglis ar tu liktum gilioje depresijoje. Brenglis sakė: ,,Malda neatnešdavo man palengvėjimo. Atrodė, jog praradau maldos dvasią ir jėgas melstis. Tuomet prisiminiau, kad galiu šlovinti Dievą ir dėkoti Jam, nors ir nejaučiau dėkingumo ir šlovinimo dvasios. Jausmai, išskyrus depresiją ir nusivylimą, buvo dingę. Tačiau kai pradėjau dėkoti Dievui už šį išbandymą, jis pamažu tapo palaiminimu - šviesa spingsėjo pamažu vis stiprėdama, kol galiausiai prasiskverbė per tamsumas. Depresija dingo, o gyvenimas vėl tapo gražus, trokštamas ir kupinas malonių dalykų“ (Halas, „Pranašo portretas“, p. 214).
Tai štai! Brenglis rašė: ,,Tuomet aš prisiminiau.“ Paulius Timotiejui rašė: ,,Aš prisimenu tave.“ Ryt rytą prisimink, jog Dievo meilė pagrįsta ne tavo jausmais, veiksmais ir netgi ne tavo meile Jam. Jo meilė yra pagrįsta Jo paties ištikimybe. Tvirta Viešpaties meilė niekada nesibaigia, Jo malonė neišnyksta. Jos atsinaujina kas rytą... ,,Tai atsinaujina kas rytą ir didelė yra Jo ištikimybė. Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo“ (Rd 3, 23-24).
David A. Seamands buvo pastorius, rašytojas, evangelinių judėjimų, siekusių atnaujinti Jungtinę metodistų bažnyčią, lyderis. Straipsnis paimtas iš knygos „Healing for Damaged Emotions “, Chariot Victor Publishing, 1991.
Iš anglų k. vertė Jovita Anikinaitė
Žurnalas „Langas“, 2015 m., www.lksb.lt