Brangi drauge,
pameni, kalbėjomės apie kančią, kurios, anot tavo tikinčios draugės, tiek daug yra mūsų gyvenime… Žinai, pati patyrusi nemenką išbandymą norėčiau parašyti tau keletą dalykų.
Gali to ir nepriimti, bet noriu išdėstyti savo požiūrį.
Man nepriimtina, kai tikintieji ima pernelyg akcentuoti kančią. Taip, ją iš tiesų patiriame, tačiau kartais atrodo, kad kur kas daugiau dėmesio ir laiko skiriame kančios, o ne Dievo karalystės apmąstymui.
Ar meni mūsų atsivertimą? Ar pameni, kas įvyko, kai pirmą kartą meldėmės Kristui, kai išpažinome Jį savo gyvenimo Viešpačiu? Taip, mus lydėjo be galo didelis džiaugsmas. Niekada neužmiršiu tos dienos ir to jaudulio dar prieš maldą, o taip pat daugybės klausimų, virte virusių mano galvoje. Ir nors ne į visus juos gavau atsakymus, kai išpažinau Jėzų savo Gelbėtoju, širdį bei sielą pripildė toks netikėtas, skaidrus, išties dieviškas gyvybės pliūpsnis! Pamenu, kaip namo skriste skridau, kojomis nesiekdama žemės!
Sakoma, kad kai žmogus gimsta į Dievo karalystę, jį lydi ypatinga malonė, ypatingas potyris bei Dievo palietimas, nes tai juk - gimimas, tai - pati pradžia, o prieky laukia dar daug kovų, klausimų, tikėjimo išbandymų. Ir išties taip yra. Vis dėlto, kai prisimenu savo atsivertimą, suvokiu, kad mane pripildęs džiaugsmas buvo ne kas kita, kaip Dievo Dvasios pripildymas - tai ir buvo Dievo karalystė! Juk apaštalas Paulius sako, kad Dievo karalystė nėra valgymo ir gėrimo dalykas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Štai kodėl mane lydėjo džiaugsmas ir iki tol nepatirta ramybė - juk gimiau į Dievo karalystę!
Ir štai dabar, jau nuėjusi daugiau nei dvidešimt metų tikėjimo kelią, pati sau primenu: Dievo karalystė nėra kančia, kančia ir dar kartą kančia. Dievo karalystė yra tai, ką apie ją sako Šventasis Raštas, - teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Prieš daugiau nei du tūkstantmečius Dievo karalystė įsiveržė į kančios kupiną pasaulį ir kiekvienam, kuris į ją įeina, gyvenimas nušvinta naujomis spalvomis! Ir žinai, kuo daugiau mąstau apie Dievo karalystę, tuo, rodos, labiau ją įsimyliu… Tai - mylimiausia ir brangiausia „šalis“, kurioje noriu būti bei gyventi. Ne tik užsukti retsykiais, kartą per savaitę, tarkime, sekmadieniais bažnyčioje, bet būti bažnyčia nuolat, noriu nuolat būti pilnateise ir pilnaverte Dievo karalystės piliete.
Pradėjus taip mąstyti, mano sieloje atsirado kur kas daugiau džiaugsmo bei šviesos. Suvokiau, kad net ir eidama per ugnį aš galiu koncentruotis į tą ugnį, ją tyrinėti, uostyti jos dūmus, „šildytis“ prie jos, bet galiu net ir būdama ugnyje toliau būti Dievo karalystėje! Ar supranti, ką noriu pasakyti? Ką mąstome, tą ir turime, ko ieškome, tai ir randame, prie kurių durų beldžiame, tos ir bus mums atidarytos!.. Daug kas priklauso nuo požiūrio.Galime visur matyti vien kančią, vis dėlto kančia gali būti viso labo išbandymas, kurį ištvėręs Dievo žmogus gaus vainiką, kaip sako Jokūbas. Taigi, Dievo žodis piešia neįtikėtinai pozityvų požiūrį į visus išmėginimus, nes jie visokeriopai naudingi, o jei, eidami per juos, ir toliau ieškome visų pirma Dievo karalystės, patirsime pačių tikriausių nuotykių! Taip, kartais mus lydi dramatiški įvykiai, bet net ir juose mes galime matyti viltį, galime pasilikti teisume, ramybėje ir džiaugsme - tikrai galime, jei nuoširdžiai ir ištikimai sekame Kristumi!
Būti Dievo karalystėje visai nereiškia ignoruoti kančią. Ne, ne tai noriu pasakyti… Nors tam tikra prasme kartais gal ir reikia užmerkti prieš ją akis, nes taip jau yra: jei žiūri į viena, nematai kito. Tarkime, išgyvenu didelį išbandymą. Galiu koncentruotis į visus tos situacijos sukeltus pojūčius arba galiu toliau visų pirma ieškoti Dievo karalystės. Pati patyriau, kad Dievo karalystė, jei tik įeini į ją ir joje gyveni, kaip kokia oro pagalvė kilsteli tave virš tavosios ugnies. Išmėginimų metu mus degina tam tikros aplinkybės, o didžiausią ugnies karštį pajuntame, kai „užsidega“ mūsų sielos: pavyzdžiui, labai skauda dėl netekties, dėl išdavystės ar labai sunku dėl materialinės padėties ir t. t. Jei liekame toje negeroje ugnyje, mus ima deginti neviltis, liūdesys, nusivylimas, apmaudas ir t. t. Galime pradėti abejoti ir Dievo gerumu bei Jo jėga pakeisti mūsų situacijas, galime užkietinti savo širdį…
Bet Dievo karalystė yra tas vanduo, kuris užgesina ugnį. Dievo karalystė sielai tampa lyg oro pagalvė, kuri pakelia tave virš tos ugnies. Aplinkybės galbūt vis dar „degina“, bet tavo siela patiria jau kitą ugnį - ji Dievo karalystėje! Ji mėgaujasi teisumu, ramybe bei džiaugsmu Šventojoje Dvasioje! Oi, kaip tai uždega mano širdį! Juk Dievo karalystė nėra išsigalvojimas, kuriuo raminame save, tai - pati tikriausia karalystė, tai - Dievo buveinė!
Jokūbas taip pat ragina džiaugtis, kai patenkame į įvairius išmėginimus, nes jie teikia mums naudą. Tačiau pasakyk man, kaip džiaugtis, jei džiūgaut visai nesinori? Kaip džiaugtis, kai norisi bėgti ir kuo greičiau lipti iš tos išmėginimų jūros į krantą? Taigi, šis džiaugsmas egzistuoja tik Dievo karalystėje. Jei noriu džiaugsmo, visa savo esybe reikia „persikelti“ į Dievo karalystę. Bet juk Dievo karalystė jau yra mumyse - štai kur visa esmė! Dievo karalystė yra manyje, nes aš esu Kristuje! Vadinasi, man reikia išmokti pakeisti savo mąstymą ir koncentruotis ne į aplinkybes (kančią), bet į Dievo karalystę. Ir manau, tik tuo atveju, jei visų pirma ieškosiu Dievo karalystės, būsiu pajėgi džiaugtis ir dėl išbandymų - nes žinosiu, kad jie dar labiau mane subrandins ir dar labiau priartins prie Jo teikiamo teisumo, ramybės bei džiaugsmo!
Dievo karalystė yra kaip tas pajūrio oras, kuriuo kvėpuoti taip sveika. Sakoma, žmonės pajūry, daug laiko praleidžiantys tyrame ore, pagyja nuo įvairiausių ligų. Taigi, tam tikra aplinka daro įtaką žmogaus organizmui. Manau, kai mes mokomės ir išmokstame gyventi kaip Dievo karalystės piliečiai, gyventi Dievo karalystėje nuolat, mes kaip tik „kvėpuojame“ tuo sveiku oru, nes tai - dangaus, pačios Dievo karalystės oras, ir sveikesnio už jį šioje žemėje nėra! Ir nemanau, kad mąstyti apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje (žr. Kol 3, 2), reiškia mąstyti apie išbandymus ar kančią. Tai reiškia mąstyti apie Jėzų, Jo šlovę, didybę bei Jo darbus šioje žemėje. Manau, kad piktasis siekia, kad mes sutelktume savo dėmesį į sudėtingas aplinkybes, o Dievas visuomet sako: „Pažvelk aukštyn, žiūrėk štai ten, iš kur ateina tavo pagalba.“ Dievo žodis visuomet ragina laukti Dievo, žiūrėti į Jį, ieškoti sprendimo Jame. Vadinasi, turime sutelkti dėmesį ne į tamsą (sielvartus), bet į šviesą bei jos šaltinį (Dievą, Jo žodį, Jo karalystę)! Kodėl? Nes Jo šviesoje randame tiesą, kuri „neužrakina“ mūsų kančioje, bet išlaisvina. Pirmiausia išlaisvinamos mūsų sielos, o tuomet keičiasi ir aplinkybės.
<...>
(Bus daugiau)
www.marijosirmortosnamai.lt