Pasakysiu tau atvirai: prieš kurį laiką savęs klausiau: „Kur dingo mano džiaugsmas Šventojoje Dvasioje? Kodėl aš tiek mažai džiaugiuosi, net ir tuomet, kai viskas klostosi puikiai, ką jau kalbėti apie sunkumus... Kur pamečiau džiaugsmą? Gal pamečiau tikėjimą Dievu? O gal kažkas subjaurojo Jo paveikslą?“
Ėmiau ieškoti atsakymų, nes man nepatiko, kad nepatiriu to Dievo karalystės, išgelbėjimo džiaugsmo, kurį išgyvenau atėjusi pas Kristų.
Galima būtų sakyti, kad negalime ieškoti kūdikiams būdingų džiaugsmų, bet, prisiminusi vieną linksmą posakį - jei vyras gauna prastą žmoną, jis tampa liūdnu filosofu, - pagalvojau, kad jei tikintysis apsigauna ir Dievo karalystę supainioja su kuo kitu, jis taip pat tampa gyvenimu nusivylusiu filosofu... Susiraukusiu, liūdnu, nusivylimų ir tik paviršutiniškų džiaugsmų kupinu žmogumi. Bet aš nenoriu tokia būti. Juk Dievo karalystėje viskas taip tikra, skaidru, tyra, čia gyvybė šniokščia kur kas stipriau nei Niagaros krioklys, o visa, kas vyksta, teikia tik teisumą, ramybę ir džiaugsmą... Tad kodėl aš negaliu to patirti, gyvendama šioje žemėje? Kur ir kuo aš gyvenu? Taip, gyvenu šioje žemėje, bet širdy turėčiau gyventi Dievo karalystėje. Ar gyvenu? Nebūtinai, mat tai priklauso jau nuo mano pasirinkimo ir tikėjimo, taip pat nuo mąstymo.
Ar aš tebetikiu Dievu, kurio karalystė pilna teisumo, ramybės ir džiaugsmo? O gal tikiu Dievu, kuris paduoda akmenį vietoj duonos ir skorpioną vietoj kiaušinio? Ir kaip aš priešinsiuos velniui, jei galvosiu, kad Dievas man duoda akmenis bei skorpionus? Kodėl daugeliui tikinčiųjų atrodo, kad būtent Dievas „pakiša“ mums skorpionus, norėdamas mus ko nors išmokyti? Taip, predestinacijos teorijos šalininkai galbūt pasakytų, kad visa nulėmė Dievo Apvaizda, bet ar tikrai mes mokomi net ir velnio klastas priimti kaip Dievo duotybę? Juk Raštas sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai, o Jėzus vaikščiojo „darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“. Tų velnio pavergtųjų buvo daugybė, ir Jis juos gydė, išlaisvino, drąsino, guodė, mokė gyventi Dievo karalystėje ir kalbėjo, kad Dievo karalystė jau yra tarp jūsų...
Klausydama Jėzaus turbūt apsidairyčiau: Kur, kur ta karalystė? Bet štai koks akibrokštas: jei mano širdyje gyvena Kristus, ji - mano širdyje! Ir Dievo valia, kad aš mokyčiaus gyventi toje karalystėje, visų pirma jos ieškoti ir siekti, ja kvėpuoti, net jei tenka eiti per sunkumus, net patiriant kančią. Mat mes galime „maitinti“ kančią arba galime maitintis Dievo karalyste, kurioje, net ir einant per mirties šešėlio slėnį, patirsime neįtikėtiną ramybę ar net džiaugsmą. Paulius nesakė, kad Dievo karalystė yra teisumas, ramybė ir džiaugsmas tik tam tikromis aplinkybėmis. Dievo karalystė nesikeičia jokiomis aplinkybėmis, bet mes, regis, kartais supainiojame Dievo karalystę su kažkuo kitu. Tam tikri mokymų vėjai, regis, ir subjauroja Dievo karalystės paveikslą, tikintieji ima tikėti pakaitalais, priimti velnio karalystę lyg ji būtų Dievo. Todėl atkreipkime dėmesį, kuo gi gyva mūsų siela: ar mumyse kunkuliuoja Dievo dovanotas teisumas, ar sielos krantus nuolat skalauja ir užpildo Dievo teikiama ramybė, kuri pranoksta visą supratimą, saugo mūsų mintis bei širdį Kristuje, ar mumyse šniokščia džiaugsmas Šventojoje Dvasioje? Jei tai sunkiai pasiekiamos patirtys, reikia gerokai apsidairyti, pasitikrini, kur mes gyvename - Dievo karalystėje ar savo susikurtuose vaizdiniuose? Bėgame Dievo mums paskirtose lenktynėse ar mums, kaip tiems galatams, kažkas sutrukdė ir mes, pradėję dvasia, „perdavėme estafetę“ kūnui?
Tad, miela drauge, jei klausi, ar Dievas pašaukė mus kančiai, atsakyčiau, kad klausimas neteisingas, nes Jis pašaukė mus į bendrystę su Juo, į Dievo karalystę, kurios Jis ir kviečia visų pirma ieškoti. Visi kiti dalykai kinta, keičiasi, tačiau tas, kuris visų pirma ieško Dievo karalystės, ieško jos įvairiausiomis aplinkybėmis, ir jo gyvenimo akcentu tampa ne aplinkybės, ne sunkumai ar „lengvumai“ (įvairios pramogos), bet tai, kas ir turi būti akcentuojama - Dievas ir Jo karalystė.
Jei klausi, ar Dievas yra kančios autorius, atsakysiu taip: žvelk į Kristų, į Jo tarnystę šioje žemėje. Kodėl Jis atėjo į šią žemę? Kodėl Jis kalbėjo ne tik apie atvirą kelią pas Tėvą per Jį, bet ir gyvenimo apstybę mūsų širdyse bei gyvenime? Nes Jis yra gėrio autorius. O Jokūbas sako, kad tas pats šaltinis negali laiminti ir prakeikti, iš to paties šaltinio neturėtų tekėti ir saldus, ir kartus vanduo. Ar Tas, kuris pats yra šviesa, kuris teikia gyvąjį, o ne mirtį nešantį vandenį, gali siųsti į mūsų gyvenimą tamsą? Ar Tas, kuris vien tik gydė ir nė vieno nesusargdino, gali siųsti mums ligas? Na, sakoma kitaip: Dievas leidžia tam įvykti. Bet Dievas leido ir Adomui su Ieva nusidėti. Ar tai, kad Jis leido, reiškia, jog Jis norėjo, kad jie nusidėtų? Juk ne. Tiesiog Jis suteikė jiems laisvą valią ir nestovėjo šalia Ievos, kai prie jos priėjo velnias. Dievas sukūrė šį pasaulį tam tikra tvarka, o žmogui suteikė laisvą valią, nepaprastai didelę valdžią bei atsakomybę - tad nusidėdamas Adomas mus visus „susargdino“, t. y. „užrakino“ nuodėmėje. Bet ačiū Dievui, per Jėzų mes esame išlaisvinami iš šios padėties!
Tiesa, kartais sakoma: jei mylintiems Dievą viskas išeina į gera, tai gal Dievas siunčia ligas, kad jos išeitų į gera? Bet juk būna, kad ir žmogaus kritimas į nuodėmę jam išeina į gera, jei jis pamilsta Dievą ir atsigręžia į Jį - nuodėminga patirtis tarsi padeda jam suvokti savo skurdą ir t. t. Vis dėlto mes nesakome, kad Dievas siuntė tam žmogui nuodėmingą patirtį, kad tai jam išeitų į gera... Man atrodo, mes tiesiog užmirštame, kad šis pasaulis piktojo pavergtas, ir tas piktasis yra velnias, o ne Dievas; daug kas šiame pasaulyje vyksta piktojo, o ne Dievo valia, o mes esame pašaukti nugalėti piktąjį, nes Kristus jį jau nugalėjo!
Beje, kai tu manęs paklausei apie Pauliaus dyglį: „O kaipgi su juo? Juk Dievas pasakė Pauliui: „Pakanka tau mano malonės...”. Ir vėl mąsčiau: Jėzus išgydydavo visus, kurie ateidavo pas Jį išgydymo. Gal Pauliaus atveju tai nebuvo liga? Yra manoma, kad Paulius turėjo omeny persekiojimus, nes pats žodis „dyglys“ Senajame Testamente buvo vartojamas ir kaip pagonių tautų, kurios spaudė izraelitus, simbolis. Juk tikime, kad persekiojimų Dievas nesiunčia, tiesa? Tikime, kad juos įkvepia velnias, kuris nekenčia Dievo darbų, tikėjimo, Dievo žodžio sėklos sėjos... Kita vertus, pagalvojau ir apie tai, kad žodžiai „Pakanka tau mano malonės“ ligos atveju galėtų reikšti: „Pakanka tau mano malonės, kad per tikėjimą taptum sveikas!“ Taigi, matai, išmąstyti galima visaip... Bet jei kyla klausimų, dvejonių, visuomet žiūrėk į Kristų bei Jo tarnystę - tik taip neprašausime pro šalį! O Jėzus gydė, vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius. Tie, kurie sirgo, buvo velnio pavergti, ne Dievo, ir Kristus juos išgydydavo. Aleliuja!
Tiesa, apaštalas Paulius, jau kartu su Dievo pašaukimu savo gyvenimui išgirdo, kad jam teks daug kentėti dėl Jo vardo. Kodėl? Nes jis neš dievišką žinią - Kristaus Evangeliją, o velnias šito nekenčia. Todėl Pauliaus laukė daugybė tikėjimo kovų, ir tik visiškai Dievui ir Jo karalystės reikalams atsidavęs žmogus gabus tas kovas nugalėti. Pasidalijęs žmogus nebus gabus to padaryti, nes velnias būtinai ras „skylę“ jo gyvenime, pro ją įlįs ir iškas joje bedugnę nugarmėjimui... Tad visų mūsų, kurie norime sekti Jo Dvasia, gyventi tiesoje, laukia kovos - jos neišvengiamos. Tačiau atsidavusiai širdžiai jos tampa tikru nuotykiu, nes pasišventę žmonės niekuomet nepralaimės. Kristuje neįmanoma pralaimėti - net jei teisusis krenta, Dievas jį pakels, nes jis yra Kristuje, o Kristus visuomet ateina pakelti tų, kurie parkrenta. Svarbiausia - nepraraskime tikėjimo Juo!
----
Net jei tenka gyvenime kentėti, esu tikra, ne į kančią turime žvelgti, bet į Dievo karalystę. Jei dėmesys bus nukreiptas į kančią, galime net pradėti ją šlovinti. Tačiau Dievas pašaukė mus visą dėmesį, širdį, mintis, jėgas kreipti į Jo karalystę. Jėzus atėjo į kančios kupiną pasaulį, tačiau jos nešlovino, bet iš jos išvaduodavo žmones. Jis šlovino Tėvą ir suteikė mums amžinąjį gyvenimą. Jis kviečia pas Jį ateiti visus, kurie vargsta ir yra prislėgti, žadėdamas kiekvieną atgaivinti. Į mūsų širdis Jis atnešė Dievo karalystę ir gyvenimo apstybę. Jis atvėrė galimybę kiekvienam ateiti pas Jį. Jėzus nugalėjo šį pasaulį, o apaštalas Jonas rašo, kad pergalė, nugalinti šį pasaulį, yra mūsų tikėjimas. Taigi, tikėkime Kristumi, žvelkime į Jį bei Jo karalystę. Daug išmėginimų mūsų gyvenime vyksta dėl to, kad koją kiša velnias, kuris visuomet ateina tik naikinti, vogti, žudyti... Bet Kristus sustabdo mirties šešėlio šėlsmą mūsų gyvenime. Kaip? Per mūsų tikėjimą!
Dievo karalystė yra tarp mūsų. Pasilikime joje!