Patarlių knygoje skaitome, kad „ilgai neišsipildanti viltis kankina širdį; patenkintas troškimas - gyvybės medis“ (Pat 13, 12). Kai žmogus įtiki Jėzų, jis patiki, kad Dievas jam duos šeimą, gerą darbą, išgydys nuo ligų, bet jei viso to ilgai nesulaukia, jis kenčia, jam skaudu. Ką pasakytumėte žmogui, kurio troškimai ilgai neišsipildo?
Sakyčiau, jog tai patiria kiekvienas žmogus. Mes visi turime troškimų ir visi nusiviliame, todėl kenčiame. Kur tuomet semtis vilties? Tik Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Mums reikia sutelkti dėmesį į Jį. Galbūt yra susituokusi pora, kuri negali susilaukti vaikų. Galbūt yra pora, auginanti vaiką, tačiau kenčia ir tie, kurie neturi vaikų, ir tie, kurie turi vaiką. Mes visi kenčiame. Kančia yra gyvenimo dalis. Psalmininkai šaukiasi Viešpaties. Viena vertus, Dovydas turėjo viską, kita vertus, jis neturėjo nieko. Mes gyvename įtampoje - norime gyventi prasmingai, tačiau, kai randame prasmę, ji dažnai iš mūsų atimama. Prisiminkime Abraomą - jis troško sūnaus, laukė jo, kol sukako šimtas metų. Galiausiai jis susilaukė Izaoko, o Dievas paprašė jį paaukoti.
Mes, krikščionys, esame daug labiau pasirengę priimti pralaimėjimą negu nekrikščionys - toks mūsų gyvenimo būdas. Mes, krikščionys, pripažįstame, jog įvyko Nuopuolis. Kadaise mes gyvenome darnoje su Dievu, su gamta ir vienas su kitu. Tačiau nusidėjome Jam, ir dabar ragaujame nuodėmės pasekmes. Taigi, ši žemė dejuoja, mes dejuojame, - Paulius Laiško romiečiams aštuntame skyriuje rašo, jog visa kūrinija dejuoja, laukdama atpirkimo. Tačiau vieną gražią dieną atsiskleis Dievo vaikų laisvė. Mes laukiame tos laisvės. Todėl nesvarbu, ar žmogus turi darbą, ar jo neturi, turi sutuoktinį ar neturi, augina vaiką ar neturi vaikų, mes visi patirsime kančią. Visas mūsų gyvenimas yra pažymėtas sielvarto, skausmo, beprasmybės jausmo. Ir tai labai gerai. Nes priešingu atveju, jeigu viskas sekasi puikiai, mes tampame vis išdidesni. Tuomet Dievas mums nebereikalingas. Dievas patraukia laiptelius, ir mes turime nusileisti žemyn, o nusileidę žemyn, randame Jį. Aš verčiau patirsiu Dievo artumą nei visų savo troškimų išsipildymą. Ar aš noriu, kad mano troškimai išsipildytų? Taip. Tačiau aš supratau, jog Dievas paima mano troškimus, kad aš vis labiau trokščiau Jo paties.
Sekimas Viešpačiu
Kodėl ne visi krikščionys seka paskui Viešpatį?
Šis klausimas aktualus ir man pa¬čiam. Jėzus yra mūsų gyvenimas. Daugeliui iš mūsų prireikia 30, 40 ar net 50 metų, kad suprastume šią tiesą, bet didelė dalis žmonių mūsų bažnyčiose gali jos taip niekada ir nesuprasti. Tenka tik apgailestauti, kad tikintieji ieško tik savirealizacijos. Tol, kol taip mąstysime, niekuomet šios tiesos nesuprasime. Visiems mums reikia surasti ramybę kaip ją atrado Augustinas. Man neramu ne dėl tų žmonių, kuriems dar nėra 35-erių metų, nes jie dar gali stipriai pasikeisti. Sunkiau tiems, kuriems maždaug 35-eri metai, - toks žmogus jau turi šeimą, darbą, yra be galo užsiėmęs, todėl neturi kada bręsti išmintimi.
Aš drąsinu jaunimą, kad jie eitų išminties keliu, rastų ramybę Dieve, nes Evangelija yra puiki, - ji pasiekia žmones, kurie ieško atleidimo ir išgydymo. Kita vertus, kviečiu juos žengti toliau negu gautas išgydymas ar atleidimas - tegul evangelija tampa gyvenimo būdu. Kaip dažnai mes pernelyg pasitenkiname tuo, ką pasiekėme. Mes susirandame bažnyčią, dalyvaujame pamaldose, ir Dievas tampa nebe toks svarbus. Kol mes skaitome Bibliją, meldžiamės, reguliariai drauge garbiname Dievą, mums tampa svarbi bendruomenė. Tačiau svarbiausias turėtų būti Dievas. Tai yra iššūkis.
Mane neramina ir tai, kad vaikai mato savo tėvų dviveidiškumą. Tëvai elgiasi vienaip, tačiau vaikai žino, kad turėtų būti kitaip. Tuomet jie pradeda abejoti, pradeda šalintis bažnyčios. Jie pasidaro pasaulietiški, o bažnyčia kaip įrankis tampa luoša. Taigi linkiu, kad Dievo žmonės mylėtų Viešpatį Jėzų Kristų, mylėtų Šventąjį Raštą, nebijotų patirti pralaimėjimų bei kančios, o tai patyrę nenusimintų, bet sugebėtų greitai atsigauti. Tai buvo Izraelio problema Senajame Testamente, ši problema kartojasi ir bažnyčios istorijoje. Todėl nuostabu matyti, kai vyksta prabudimai - kai Dievo žmonės prabunda. Nuostabu matyti, kaip Dievo Dvasia veikia laikas nuo laiko. Aš norėčiau, kaip kalbėjo ir Mozė, kad visi Dievo žmonės turėtų Dievo Dvasią.
Dr. Willemas VanGemerenas