Taip, tikra tiesa, kad dažnai mes tarsi įstringame Jobo kančioje, nusiviliame ir panyrame į savigailą. Tačiau Jėzus Kristus, mūsų tikėjimo Pradininkas ir Atbaigėjas, iškentė pažeminimą, paniekinimą, atstūmimą, patyčias, begalinį psichologinį spaudimą ir fizinį skausmą, buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, bet Šventosios Dvasios jėga prisikėlė. Prisikėlė tam, kad ir mes prisikeltume.
Prisikeltume Jo jėga, Jo Dvasios galia.
Tačiau ar užtenka vien žinoti tai? Manau, to maža. Reikia Jo prisilietimo, Jo aplankymo, kad būtų išgydyta širdis, kad galėtum kaip Jobas pasakyti: Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei. Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesupratau, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk. Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose (Job 42, 2-6).
Iki to momento Jobas įrodinėjo savo teisumą, nors ir ėjo per „kančios slėnį“. O Jobo kančia tikrai buvo neeilinė. Visi mes kenčiame, tačiau ne visų kančios saikas vienodas. Čia reikėtų pasitikėti Viešpačiu, nes Jis geriau žino, kodėl taip vyksta. Juk ir Jobas gailėjo savęs: Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėrė už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį. Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas. <...> Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys - mirties šešėlis, nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda tyra. <...> Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras. <...> Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama (Job 16, 12-14. 16-17. 20. 22). Praradęs tikėjimą ir viltį, Jobas vis dažniau kalba apie mirtį. Niekas negali jo paguosti, tarsi visi būtų prieš jį susimokę... Net pats artimiausias žmogus, jo žmona, ištaria: „Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk.“ Jobas jai atsakė: „Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Ar priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?“ Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis (Job 2, 9-10).
Jobas prakeikia ta dieną, kai buvo pradėtas motinos įsčiose ir klausia, kodėl nemirė gimdamas? Kodėl neatidavė savo dvasios, išeidamas iš pilvo?
Kodėl? Kodėl? Kodėl? - ir mes desperatiškai šaukiame Dievui maldoje. Tyla. Atsakymo nėra. Atsakymas ateina vėliau, kai nebeturime jėgų klausti, kai miršta mūsų „aš“ ir prisikelia mumyse Jėzus. Kai esame išlydomi kaip auksas, kai praeiname „ugnies krosnį“, tada nebereikia klausti - „Kodėl?“ Tada savo vidiniu žmogumi suvokiame, kokį stebuklą Viešpats mumyse kūrė.
Jaunystėje dirbau juvelyre, tad ne kartą teko stebėti ir pačiai perlydyti auksą ir sidabrą. Visos aukso priemaišos atsiskiria tik labai aukštoje temperatūroje. Karštoje ugnyje jos atsiskiria ir iškyla į paviršių, o meistrui reikia tik nugriebti tas priemaišas nuo paviršiaus. Lydymo metu būna momentas, kai auksas nušvinta neišpasakytu blizgesiu. Tą akimirką jis ir baigiamas lydyti. Po išlydymo auksas netenka dalies savo svorio, bet įgauna daug auštesnę „prabą“.
Taip ir krikščionio gyvenime: kuo karštesnė išbandymų ugnis, tuo arčiau jis glaudžiasi prie Viešpaties. Kęsdami kančios karštį, mes perimame dieviškąsias savybes, nes nebėra kito kelio - tik Kristus. Nė vienas žmogus pasaulyje nepaguos, kaip nepaguodė ir Jobo. Lieka tik Jis - tavo Ugnis ir tavo Paguoda. Kai Danielius su draugais buvo krosnyje, tarp jų buvo ir „Dievo sūnus“. Jis buvo su jais drauge - Ugnis ir Paguoda.
Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę. Visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne (2 Kor 4, 8-10). Mes esame nupirkti už labai brangią kainą: Jėzus už mus užmokėjo savo gyvybe, nuplovė mus savo krauju, todėl mes tapome Jo nuosavybe ir nebeturėtume klausti „Kodėl?“ Mes - Jo rankose minkomas molis. Jis lipdo mus, kad taptume panašūs į Kristų: Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (2 Kor 4, 6).
Jeremijo knygoje skaitome: Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. <...> Aš galvojau: „Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu“. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau (Jer 20, 7. 9). Kartais Dievo žodis mumyse dega kaip ugnis, neduodamas ramybės nei dieną, nei naktį. Kol jo neišsakome kaip pranašas Jeremijas, mes kankinamės, kenčiame, ginčijamės su Dievu. Tačiau juk mes esame Jo lūpos, Jo rankos, Jo kojos, Jo ausys ir privalome paklusti. Per kančią mes išmokstame paklusnumo.
Jobo knygos pradžioje apie Jobą parašyta: Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto (Job 1, 1). Kodėl Jobui teko kentėti, jei jis buvo tobulas? Tikriausiai Dievas buvo paruošęs „ugnies laiką“, kad vėliau, atėjus palaiminimams, būtų dėkojama Dievui, kad kiltų šlovė Jam. Žmogus dažnai pamiršta, kas yra visa ko šaltinis.
Mes nė vienas negalime pabėgti nuo adomiškos prigimties, kad ir kokie tobuli būtume. Mums visiems reikia Dievo malonės ir gailestingumo, kad galėtume būti išvaduoti iš tos prigimties. Ne išimtis buvo ir Jobas. Jo monologuose daug savigailos ir priekaištų Dievui: Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų matęs manęs (Job 10, 18). Čia prabyla adomiška prigimtis. Dievui reikėjo išbandyti Jobą. Tas pats vyksta ir su mumis.
Gyvenimo pabaigoje Dievas išliejo Jobui palaiminimų gausą - tai nuostabus siurprizas iš Viešpaties. Kančios metu mes nemąstome apie Dievo pažadus, tik ieškome savyje nuodėmės, kad kuo greičiau apsivalytume, ir Dievas galėtų patraukti tą deginantį ugnies karštį. Manau, kad Jobas taip pat buvo kančioje apvalytas ir išgrynintas kaip auksas, bet kentėdamas nemąstė apie palaiminimus - Jo mintys sukosi apie mirtį.
Ši seniausia Biblijos knyga suteikia mums daug išminties ir paguodos, patiriant išbandymus, moko kantrybės, ištvermės ir susitaikyti su Dievo valia.
Kančios metu nukryžiuojamas mūsų „AŠ“, nes mūsų egocentrizmas, išdidumas yra didžiausias stabdis Dievo darbe. Išdidumas slepiasi kiekviename iš mūsų, ir tai trukdo mums dvasiškai augti, trukdo Dievo darbui. Todėl Viešpats kartais ir naudoja labai skausmingas priemones, kad tik būtų išgelbėta mūsų siela ir mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą ir Jo pažadus.