Gerti savo gyvenimo taurę - priimti savo gyvenimą - nėra lengva. Ilgą laiką galime jaustis nepajėgūs pripažinti to gyvenimo, kurį gyvename - galime vis kovoti dėl geresnio ar bent jau kitokio gyvenimo. Dažnai mums kyla noras protestuoti prieš savo „likimą“. Nepasirinkome savo šalies, tėvų, odos spalvos, lyties.
Nepasirinkome net savo charakterio, intelekto, išvaizdos, manierų. Kartais trokštame padaryti bet ką, kad tik pakeistume savo gyvenimo aplinkybes. Norėtume gyventi kitame kūne, kitu laiku ar turėti kitą protą! Iš mūsų gilumos gali nuskambėti riksmas: „Kodėl aš turiu būti šiuo asmeniu? Aš to neprašiau, aš to nenoriu.“
Tačiau po truputį susitaikydami su savo tikrove, pradėdami suprasti savo bėdas ir džiaugsmus, atrasdami unikalią savo buvimo pasaulyje galimybę, galime pakilti virš savo protesto, priglausti gyvenimo taurę prie lūpų ir lėtai, atsargiai išgerti ją iki dugno.
Norėdami paguosti žmonės dažnai sako: „Na liūdna, kad taip nutiko, tačiau stenkis iš to pasiimti tai, kas geriausia.“ Bet pasiimti „tai, kas geriausia“, nereiškia taurės gėrimo. Gerti savo taurę nereiškia paprasčiausiai prisitaikyti prie blogų aplinkybių ir stengtis jomis pasinaudoti. Gerti gyvenimo taurę - tai gyventi drąsiai, kupinam vilties ir pasitikėjimo. Tai stovėti pasaulyje iškėlus galvą, tvirtai žinoti, kas esame, žvelgti į mus supančią tikrovę ir atsiliepti jai širdimi.
Jėzus, dailidės sūnus iš Nazareto, apie kurį kiti kalbėjo- „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46), išgėrė 
šią taurę iki kartaus dugno. Visi Jo mokiniai taip pat išgėrė savo taures. Įžymios istorinės asmenybės drąsiai žvelgė į savo taures ir gėrė iš jų be baimės.
O kaip mes, apsupti įprastos kasdienybės, galime gerti savo skausmo ir džiaugsmo taurę? Kaip galime visiškai pasiimti tai, kas mums skirta? Negerdami savo taurės išvengiame ne tik skausmo, bet ir džiaugsmo, ir mūsų gyvenimai tampa nenuoširdūs, dirbtiniai ir nuobodūs. Bet galime pasirinkti išgerti savo taurę visiškai įsitikinę, kad ją gerdami rasime savo tikrąją laisvę.
Vienas iš būdų gerti savo taurę - tyla. Tyloje susiduriama su savo tikruoju „aš“. Gyvenimo rūpesčiai mus taip užplūsta, jog padarytume viską, kad tik jų išvengtume. Internetas, TV, spauda, filmai, sunkus darbas, intensyvus socialinis gyvenimas verčia mus bėgti nuo savęs ar skatina gyvenimą paversti ilga pramoga. Tyloje išgirstame tamsos balsus: savo pavydą ir pyktį, nuoskaudas, gobšumą, atstūmimą, skausmą. Tie balsai dažnai būna triukšmingi, norisi nuo jų pabėgti ir toliau pramogauti.
Tačiau jei nesileisime šių tamsių balsų įbauginami, jie po truputį praras savo galias, atsitrauks ir užleis vietą šviesos balsams, kalbantiems apie ramybę, viltį, atlaidumą ir meilę. Elijui ant Horebo kalno Viešpats apsireiškė ne kaip uraganas, ne kaip žemės drebėjimas ar ugnis, o kaip „švelnios tylos balsas“ (1 Kar 19, 12). Tas garsas pašalina mūsų baimę ir priverčia suprasti, kad galima išmokti gerti savo taurę.
Kitas būdas gerti savo taurę yra susijęs su žodžiu ar kalbėjimu. Nepakanka tyloje patvirtinti savo skausmą ar džiaugsmą. Dar turime pripažinti savo skausmą ar džiaugsmą draugams. Turime kalbėti apie savo taurės turinį. Jei slapčiausią savo tiesą slėpsime, atsiskirsime nuo bendruomenės, našta mums bus per sunki. Kad iš tiesų pažintume save ir pripažintume savo unikalią kelionę, kiti turi mus pažinti ir pripažinti tokius, kokie esame,. Atsiskyrę nuo kitų negalime rasti kelio į tikrąją laisvę. Tyla be žodžio tokia pat pavojinga kaip ir vienatvė be draugijos. Tie dalykai turi būti kartu. Niekas nesuteikia daugiau jėgų, nei kitų žmonių meilė Dievo vardu. Dėl to išdrįstame gyvenimo taurę išgerti iki dugno.
Gerti savo taurę - tai kruopščiai rinktis veiksmus, darbus, aiškinantis, ar jie susiję su mūsų pašaukimu, ar su mūsų norais. Veiksmai, nuo kurių persidirbama, išsenkama, perdegama, negali garbinti Viešpaties.
Tad kai renkamės tylą, patikimų draugų ratą, kuriems galime atsiverti, ir veiksmus, kylančius iš pašaukimo, po truputį geriame savo taurę iki dugno susitelkdami tik į kelią, kuriuo turime eiti. Ir gyvenimo kančios mūsų taip stipriai nebeparalyžiuos, nes Tas, kuris mus pavadino mylimaisiais mums dar negimus, pripildo ją amžinojo gyvenimo.
Pagal Henri M. Nouwen knygą „Gyvenimo taurė“ parengė D. Širkaitė
Knygą galite įsigyti krikščioniškajame elektroniniame knygyne