Šįkart mes pralaimėjome... Mes ir daugelis kitų įrodinėjome savo kultūrai, kad santuoka yra Dievo įkurta, vyrą ir moterį jungianti institucija, kuri veda į visuomenės klestėjimą. Tačiau mūsų kultūra tuo nepatikėjo. Didžiam mūsų nusivylimui, dabar egzistuoja įstatymas, leidžiantis kitokių formų santuoką.
Dėl to kyla pagundymas atsitraukti ir savo šventame kambarėlyje panirti į pyktį, dar tvirčiau įsikibti savo įsitikinimų ir kovoti, pratrūkti pykčiu arba panirti į neviltį. Visgi yra geresnė išeitis. Pavyzdžiui, apmąstyti ir priimti palaiminimus.
Džiaukimės. Žinoma, ne sprendimu. Apaštalas Paulius ragino: Džiaukitės Viešpatyje visuomet <...> ir vėl kartoju džiaukitės.<...> Dėkokite Dievui visose situacijose. O Evangelijoje pagal Matą skaitome: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite (Mt 5, 11).
Kuo tiksliai džiaugtis? Atkreipkime dėmesį į svarbų dalyką - Dievas niekur nedingo! Kristaus mirtis ir prisikėlimas vis dar turi galios išgelbėti kiekvieną. Evangelija vis dar plinta. Nei Aukščiausiasis teismas, nei Parlamentas negali nugalėti Kristaus bažnyčios. Ir nėra nieko, kas galėtų atskirti mus nuo Dievo meilės Kristuje Jėzuje. Dangaus karalystė ateis, bet iki tol mes vis dar turime įveikti iššūkį - dirbti gyvybiškai svarbų darbą bažnyčioje ir visuomenėje.
Atgailaukime. Kyla dar vienas pagundymas - baksnoti pirštais į valdžią: į politikus, filosofus, dvasininkus, įvairių religijų atstovus, visuomenės veikėjus, kovojusius prieš bažnyčią ir jos moralinį mokymą. Neneigdami, kad egzistuoja kunigaikštystės ir valdžios (Ef 6, 12), mes gerai darome apmąstydami, kokius veiksmus ir požiūrius, kurie asimiliuojasi su mūsų etiką atmetančia kultūra, mes perėmėme. Mūsų homofobija atskleidžia mūsų baimes ir prietaringumą. Mūsų nenuoseklumas, laikantis biblinio mokymo, atveria kelią veidmainystei: mes karštai kovojame prieš seksualines nuodėmes, bet gana abejingai žiūrime į rasizmą, apsirijimą ir kitas nuodėmes. Užuot per daug rūpinęsi savo kaimynais, verčiau susitvarkykime savo namus.Palaiminti vargšai dvasia, liūdintys dėl savo nuodėmių (Mt 5, 3-4).
Iš naujo viską pergalvokime. Tai reiškia viską naujai apmąstyti, pamąstyti, ką mes darysime ir ko nedarysime, jei, pavyzdžiui, homoseksuali susituokusi pora, siekdama pažinti Dievą, pasirodys bažnyčioje ir norės įsitraukti į bažnyčios gyvenimą. Turbūt nė sakyti nereikia, kad turėtume priimti juos besąlygiškai, kaip priimtume bet kurį, pro duris įėjusį žmogų. Ką šioje konkrečioje situacijoje darytų meilė? Kiek mes skatinsime juos įsitraukti į bažnyčios gyvenimą, prieš paprašydami jų laikytis krikščioniškos seksualinės etikos? Daug kas turbūt priklausys nuo konkrečios bažnyčios tradicijų ir mokymo apie krikštą, narystę, vadovavimą ir pan. Tačiau daugelis evangelinių bažnyčių neturi denominacinės tradicijos ir mokymo apie tai, ir turės iš naujo viską permąstyti.
Dar viena ypatingo dėmesio reikalaujančių aktualijų - skyrybos ir antroji santuoka. Biblija daug kalba apie santuoką (tiek pat, o gal net daugiau nei apie homoseksualumą), ir visgi kai kuriose evangelinėse bažnyčiose santuokos įžadai ne itin gerbiami. Siekdami išvengti griežtos bažnytinės drausmės keliamo nepatogumo, mes lengvabūdiškai vartojame žodį „malonė“. Toks mūsų nenuoseklumas yra bene didžiausias suklupimo akmuo žmonėms, esantiems už bažnyčios ribų. Tai nereiškia, jog mes turime visiškai uždrausti skyrybas ar visais atvejais prieštarauti antrai santuokai, tai reiškia, kad mes, evangelikai, turime susitarti, ką galima laikyti teisėtu bibliniu pagrindu skyryboms ir antrai santuokai, ir galbūt netgi priimti susitarimą, kuris padėtų mums laikytis mūsų įsitikinimų šiuo klausimu.
Nors yra daug keblių klausimų, darome teisingai, prisimindami, kad palaiminti tie, kurie alksta ir trokšta teisumo tokiuose dalykuose, nes jie bus pasotinti (Mt 5 ,6).
Įsitraukime iš naujo į visuomenės gyvenimą. Šiandien daug kalbama apie tai, kad Amerikos visuomenė išstūmė bažnyčią iš privilegijuotos vietos. Mums sakoma, kad turime gyventi „tremtyje“, užribyje. Tam tikra prasme - taip, tačiau yra dar kai kas...
Prieš keletą savaičių į mūsų biurą atėjo jaunas birmietis, atvykęs į Jungtines valstijas tik prieš penkis mėnesius. Jis pasakojo, kad Birmoje krikščionims draudžiama statyti bažnyčias ir mokyklas. Socialinis ir politinis priešiškumas dėl tikėjimo taip ėmė jį slėgti, kad jis paliko savo gimtinę ir išvyko į Indoneziją. Ten jis buvo kalinamas septynis mėnesius, nes atvyko į šalį nelegaliai. Organizacijai World Relief padedant, jis atsidūrė JAV, grumiasi su nauja kalba bei kultūra ir, gaudamas beveik minimalų atlyginimą, stengiasi išlaikyti savo šeimą.
Štai kas yra tremtis. Mes, gyvenantys JAV, gyvename toli gražu ne užribyje. Mes vis dar gyvename visuomenėje, kur ginama kalbos ir susirinkimų, religijos laisvė, kur piliečiams leidžiama įvairiomis formomis dalyvauti valstybės valdyme. Visgi mes matome, kad šioms teisėms ir laisvėms kyla pavojus, tad šie iššūkiai ateityje reikalaus budrumo ir sunkaus darbo, tačiau kol kas galime džiaugtis šiomis teisėmis ir laisvėmis labiau nei kas kitas pasaulyje. Tad panaudokime tai vardan bendro gėrio - vėl įvairiomis formomis įsitraukdami į politiką tapkime taikdariais (Mt 5, 9).
Turime galimybę juos pasiekti. Dabar, kai dėl homoseksualų vedybų jau nuspręsta, mes turime geresnių nei bet kada anksčiau galimybių kurti produktyvius santykius su LGBT bendruomenės nariais, kurie buvo priešiški bet kokiems krikščioniškiems principams. Žvelgiant iš šios perspektyvos, mes kėlėme grėsmę jų politiniams siekiams, bet dabar, kai, kalbant apie homoseksualų santuokas, mes pralaimėjome, ši grėsmė pašalinta, ir netrukus galbūt jie laikys mus tokiomis pat žmogiškomis būtybėmis. Mes turėtume priimti ar net inicijuoti situacijas, kai galėtume, žinoma, gailestingai (Mt 5, 7), kaip niekad anksčiau dalintis gera ir gražia Evangelijos žinia.
Džiaugkimės. Ir vėl drauge su Pauliumi mes sakome: Džiaukitės! Mes itin džiaugiamės, kad Dievas pašaukė mus šiuo kritiniu istorijos momentu. Kaip IV amžiaus krikščionims buvo patikėta atsakomybė mąstyti per Kristaus prigimties prizmę, XVI amžiaus bažnyčiai teko užduotis iš naujo permąstyti tikėjimo ir darbų santykį, mes šiuo metu esame kviečiami apmąstyti ir reaguoti į klausimus, susijusius su žmogaus seksualumu. Tai, ko mokome ir kaip elgiamės dabar, formuos ateities kartų bažnyčios mąstymą ir gyvenimą.
Tai nėra tik valstybės vadovų ar bažnyčios lyderių, tai kiekvienos krikščioniškos šeimos sprendimas. Ar mes užsiimame lobizmu parlamente, siekdami mažinti prekybą žmonėmis, ar mokome savo vaikus apie brangią sekso dovaną, mes stipriname ir formuojame bažnyčios mokymą apie seksualumą. Mums patikėta didelė atsakomybė, todėl kyla ir didelis dėkingumas už tai, kad mums patikėtas toks reikšmingas darbas.
Taigi, mes žengiame į šią neaiškią ateitį ne suraukę antakius ir susirūpinusia širdimi, bet nusižeminę (palaiminti romieji...) ir pasitikėdami (nes jie paveldės žemę - Mt 5, 5). Kristus vis dar yra Viešpats ir Jis veda savo bažnyčią. Palaiminti tie, kurie tai žino, nes jų yra Dangaus karalystė.
Iš http://www.christianitytoday.com
Vertė Viktorija Valatkaitė
Mark Galli yra vyriausiasis žurnalo ir portalo „Christianity Today“ redaktorius