Mes, kaip bendruomenė, norime tapti panašūs į tą, kurią kūrė Kristus. Tai nėra lengva, nes pasikeitė papročiai (net skaitant Bibliją kai kurie dalykai mums atrodo svetimi), o kai kurie žmonės į bažnyčią žiūri kaip į moralizuojančią, teisiančią, atgrasią. Todėl didelis iššūkis yra sukurti bažnyčią, kuri būtų visiems patraukliausia vieta. Tokią bažnyčią, į kurią žmonės eitų, kai nebeturi vilties ar, atvirkščiai, kai yra pilni džiaugsmo, nes pas Jėzų plūsdavo minios, pas Jį traukė žmonės, turintys įvairiausių poreikių.
Jėzaus ir šių dienų bažnyčia: esminiai skirtumai
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16-17).
Kai Jėzus bendraudavo su žmonėmis, Jis ne moralizavo, ne rodė į jų klaidas, bet siekė atstatyti jų santykius su Kūrėju. Kad pažinę Kūrėją, pažintų ir Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų. Pažintų Jo meilę, kuri juos pakeistų.
Tačiau šių dienų bažnyčia - kitokia, jos kitokia reputacija. Philipas Yancey, amerikietis krikščionis, knygų autorius, savo knygoje apie malonę rašo: Pas mane atėjo apiplyšusi benamė ir serganti prostitutė, kuri neturėjo pinigų maistui savo dvejų metukų dukrytei. Raudodama ji papasakojo man, kad parduodavo savo dukrą vyrams, kurie geidė iškrypusio sekso. Per valandą dukra galėjo uždirbti jai daugiau pinigų, nei ji per visą vakarą. Ji aiškino, kad kitaip nebūtų galėjusi nusipirkti narkotikų. Aš vos galėjau klausytis jos baisios istorijos. Galiausiai paklausiau jos, ar ji negalvojo kada nors prašyti pagalbos bažnyčioje. Niekada nepamiršiu siaubo jos veide, išgirdus mano naivų pasiūlymą. „Bažnyčioje!? - sušuko ji. - Kodėl turėčiau ten eiti? Aš ir taip baisiai jaučiuosi dėl savo gyvenimo, ten jie mane privers pasijusti dar blogiau.“
Bet ne toks buvo Jėzus. Pas Jį ateidavo baisūs nusidėjėliai, kurių gyvenimas buvo iš-švaistytas, tačiau įdomiausia, kad šalia Jėzaus jie jautėsi puikiai. Ne dėl to, kad Jis pritarė jų gyvenimo būdui arba pasirinkimams, bet dėl to, kad Jis IŠ TIKRŲJŲ juos MYLĖJO. Tai tikras iššūkis mums. Mes turime mąstyti, kaip mąstė Jėzus.
Dievas yra Sandoros Dievas
Pažvelgę į Šventąjį Raštą, pamatysime, kad Dievas yra Sandoros Dievas, o Sandora šiais laikais prilygsta kontraktui. Kai Dievas sudarydavo sutartį su žmogumi, tai reikšdavo abipusę priklausomybę vienas kitam. Kodėl Jis tai darė? Todėl, kad visa, ką mes matome materialiame pasaulyje, yra Jo kūryba, ir tai Jam brangu.
Istorijoje apie Nojų skaitome, kaip, pasibaigus tvanui ir vandeniui nuslūgus, Dievas sudarė kontraktą: Aš darau Sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų, ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos. Aš darau savo Sandorą su jumis, štai pažadas - jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis ir tvanas nebesunaikins žemės (Pr 9, 9-11).
Dievas sudaro sutartį su žmonėmis ir gyviais, kad jų daugiau nesunaikins. Iš to matome, kaip Dievas vertina savo kūriniją ir kaip Jį žeidžia iškrypusi kūrinija, kuri nebeatlieka savo funkcijos - žmogus, kuris turėtų būti šventas, mylėti Dievą ir džiaugtis bendravimu su Juo, gyvena be Jo ir žeidžia kitus.
Daug teologų, aiškindami šias eilutes, pastebi, kad kūrinija - medžiai, gėlės, netgi gyvūnai - geriau atlieka savo paskirtį ir garbina Viešpatį - jie nenukrypę nuo pirminio Dievo sumanymo, kokie turėtų būti. Tik žmogus, atitolęs nuo Dievo, stipriai atitolo nuo to, koks turėjo būti, - nebegarbina Dievo ir naikina save.
Vis dėlto Dievas į kiekvieną žmogų žiūri kaip į savo kūrinį. Ir Jėzus, žiūrėdamas į žmogų, matydavo Dievo atvaizdą ir pavidalą, nes visa, kas sukurta, atspindi patį Kūrėją, o žmogus yra kūrinijos viršūnė.
Jeigu taip mąstytume, keistųsi mūsų požiūris į žmones. Kai Kristus prieidavo prie žmonių, Jis tarsi sakydavo jiems: „Tu nesi tuo, kuo buvai sukurtas, ir neatrodai taip, kaip turėtumei atrodyti, bet tu turi dievišką prigimtį.“ Toks požiūris pakeisdavo žmones.
Vidinis išgydymas eina prieš išorinį pokytį
Mane žavi Jėzaus susitikimas su muitininku Zachiejumi. Jėzus atėjo ne to žmogaus pasmerkti, bet išgelbėti. O kad išgelbėtum žmogų, turi pats ištiesti ranką, atsiverti ir užsitarnauti teisę būti išgirstam. (Moralizuotojas dažniausiai tokios teisės neturi.) Tik tuomet įvyksta perversmas, ateina išgelbėjimas, muitininkas pasikeičia.
Pažvelkime į Jėzaus susitikimą su Nikodemu - labai išsilavinusiu ir moraliu žmogumi, fariziejumi, kuris atėjo pas Jėzų naktį. Evangelijos pagal Joną 3 skyriuje aprašytas įdomus jųdviejų pokalbis. Nikodemas užduoda Jėzui klausimus, o Jėzus jam labai pagarbiai atsakinėja. Jie kalbasi tamsoje naktį, bet Jėzus jam neprikaišioja, kodėl šis lyg bailys atėjęs nakčia. Jėzus nebando Nikodemo „atversti“, kad šis taptų Jo mokiniu ir paliktų fariziejų partiją. Tačiau vėliau mes skaitome, kad, kilus ginčui dėl Jėzaus, Nikodemas visų akivaizdoje gina Jėzų, o kai nukryžiuotas Jėzus miršta, Nikodemas kartu su Juozapu iš Arimatėjos padeda palaidoti Jį ir jau viešai prisideda prie Jėzaus mokinių. Pokytis Nikodemo širdyje visgi įvyko.
Dar vienas dažnai aptarinėjamas Jėzaus susitikimas - su moterimi samariete prie šulinio, kuri gyvena su penktu vyru. Jėzus kalbasi su moterimi, nors tai tuo metu buvo visiškai neįprasta, priešinga to meto kultūrai, tradicijai. Tačiau Jėzus niekada nebijojo rizikuoti savo reputacija. Jis kalbasi su ta moterimi labai pagarbiai - paprašo jos vandens atsigerti, atsako į jos klausimus. Ta moteris nesusilaukia iš Jėzaus jokių priekaištų, kodėl gyvena „susimetusi“, raginimų susitvarkyti gyvenimą, pasikeisti ir tada sekti Juo. Jis nesako nieko panašaus, nes supranta pagrindinį principą - kad įvyktų išorinis pokytis, žmogus turi pasikeisti viduje.
Iš pradžių moteris turi išgyventi Jėzaus meilę, atleidimą, tada ji nebenorės gyventi, kaip gyveno. Pasiklausiusi Jėzaus išminties, moteris taip susijaudina dėl Jo žodžių, kad nubėga ir pakviečia ateiti pas Jį visą kaimą. Susirinkę žmonės kelias dienas bendrauja su Jėzumi - daugelis iš jų įtiki, kad Jis yra Mesijas, Gelbėtojas. Jėzus suprato, kad pirmiausia turi būti atsakyti vidiniai poreikiai - svarbiausias yra vidinis išgydymas.
Vienas mano labai gerbiamų krikščionių psichologų Larry Crabbas šiuo metu kuria bendruomenes, kurias moko priimti ateinančius žmones, užjausti juos. Jis savo praktikoje pastebėjęs, kad gilią psichologinę krizę išgyvenantis žmogus kartais patiria daugiau išgydymų, jei turi žmogų, ant kurio krūtinės gali padėti galvą ir išsiverkti, nei vadovaudamasis visais psichologiniais gydymo mechanizmais, kuriais bandoma parodyti, kaip jis suklumpa, kur suklysta, kur jis sužeistas. Meilė yra didžiulė jėga, kuri gali pakeisti žmogų, įkvėpti jį trokšti kitų dalykų.
Jėzui būnant su atstumtaisiais, šie išgydavo ne tik fiziškai, bet svarbiausia - labai dažnai išgydavo jų vidus. Mano giliu įsitikinimu, niekas negali išgydyti žmogaus vidaus - tik Kristus. Dėl to Jis mirė ant kryžiaus ir sumokėjo kainą - tai buvo bausmė, dėl kurios žmogaus vidus gali būti apvalytas. Ant Kristaus krito visa Dievo rūstybė, kad Dievo gerumas galėtų pasireikšti mums, ir Jis galėtų mums atleisti. Suvokimas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą, leido Jėzui visiškai kitaip bendrauti su žmonėmis.
Lankydamasis pas fariziejų, Jėzus susitinka su moterimi nusidėjėle, kuri savo ašaromis plauna Jo kojas (Lk 7, 36-50). Jėzus tą moterį brangina, leidžia jai plauti kojas, apraudoti savo gyvenimą, atgailauti. O kaip Jis elgiasi su fariziejumi, kuris akivaizdžiai smerkia tą moterį? Jėzus atsisuka į jį, sakydamas palyginimą: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“ (Lk 7, 40-43).
Jėzus atskleidžia fariziejui, kokia didelė šios moters meilė, ir tarsi kviečia jį patį susimąstyti, ar šis myli Jėzų, gerbia Jį? Kartais lengviau mylėti vienus ir nemylėti kitų, pavyzdžiui, mylėti „blogiečius“, gyvenančius visuomenės užribyje - viską dėl jų daryti, tačiau labai pykti ant politikų ir nuolat juos koneveikti. Arba atvirkščiai - valgyti su turtuoliais ir niekada neprieiti prie žmogaus, kuris tau atgrasus. Tačiau Jėzus buvo kitoks - ir su vienais bendravo, ir su kitais. Kodėl? Nes Jis suvokė, jog žmogus yra amžina būtybė, kad visi esame sužaloti - ar turto, ar neturto, išminties ar kvailumo - ir visiems reikia atstatymo. Ši samprata turėtų keisti ir mus.
Kaip nepavargti tarnaujant
Apaštalas Paulius Pirmame laiške Korintiečiams rašo: Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui nariai (1 Kor 12, 27). Mes, krikščionys, esame Kristaus kūnas, ir nesvarbu, kuriai denominacijai priklausome, esame pašaukti būti panašūs į Jėzų Kristų. Visi, kurie esame pakrikštyti Dievo Dvasia, atstovaujame Kristui. Tačiau būna, kad ilgesnį laiką tarnaudami pavargstame. Taip atsitinka, kai tarnaudami labiau mylime savo darbą negu Dievą. Tai panašu į Čarlzo Sperdženo istoriją apie karalių.
Kartą gyveno karalius. Pas jį atėjo ūkininkas, kuris augino morkas, ir sako karaliui: „Karaliau, turiu didžiausią morką, kokią esu išauginęs, ir iš visos širdies noriu tau ją padovanoti“. Ir jis įteikė tą morką karaliui.
Karalių tai labai sujaudino, todėl jis atsakė: „Matau, kad esi geras ūkininkas. Noriu tau padovanoti lauką netoli tavo namų, kad galėtum tokias dideles ir gražias morkas auginti.“ Ūkininką pribloškė toks netikėtas karaliaus dosnumas, tad padėkojo jam ir išėjo.
Bet tai girdėjo keletas kitų žmonių, tarp kurių buvo ir arklius auginęs turtuolis. Po kelių dienų, gerai pagalvojęs, jis išrinko geriausią arklį, atvedė jį pas karalių ir padovanojo.
Karalius padėkojo, apsisuko ir nuėjo. „Ir viskas? - nustebo turtuolis. - O kodėl ūkininkui žemės padovanojote?“
„Matai, ūkininkas morką man padovanojo, o arklį tu sau pasidovanojai“, - atsakė karalius.
Kartais mūsų geri darbai yra sau padovanota dovana. Daryti gera yra gerai, bet galiausiai pavargsi nuo žmonių, kurie tau nepadėkos, neįvertins. Ir jei mūsų geri darbai yra kaip to arklio padovanojimas sau, tai tu būsi labai pavargęs geradarys.
Aš manau, kad bažnyčios tikėjimo darbai visų pirma turi būti paremti tuo, kad mes juos darome dėl Dievo. Juk šiandien taip trūksta rankų, kurios darytų gera, taip trūksta pozityvaus entuziazmo, nesavanaudiškų iniciatyvų. Taip norisi, kad bažnyčia būtų iš tiesų pasaulio šviesa ir žemės druska, ir kad tu darbe, mokykloje ar šeimoje darytum gerus darbus, už kuriuos galbūt nesulauksi jokios padėkos. Bet tai darysi suvokdamas, kad esi Dievo vaikas ir kad kiekvienas sutiktas žmogus nešioja Dievo atvaizdą.
Aš meldžiu, kad Dievas per mūsų žodžius ir darbus pas save atvestų daug žmonių. Ir tai matau kaip vienintelį visų šiandien Lietuvoje egzistuojančių problemų - dvasinių, ekonominių, politinių - sprendimą. Visų jų šaknis - nutrūkę santykiai su Kūrėju, meilės stoka, Dievo ir Jo atleidimo nepažinimas.
Saulius Karosas yra Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius