Norėčiau pakalbėti apie persiką ir kokosą kaip apie du reikšmingus simbolius, nusakančius krikščionių bendruomenę. Naudodamiesi jais apžvelgsime kultūrą, kurią kūrė Jėzus, gyvendamas žemėje. Jėzus atėjo į žemę, kad išgelbėtų žmones, savo brangia gyvybe sumokėtų už jų nuodėmes. Bet taip pat Jis atėjo į šį pasaulį, kad atskleistų tobulą Tėvo paveikslą, atspindėtų dangiškąjį Tėvą, visos visatos Kūrėją. Mūsų, kaip krikščionių, pašaukimas - asmeniškai pažinti Viešpatį Jėzų ir tapti panašiems į Jį. Todėl šventėjimas, arba panašėjimas į Jėzų, yra mūsų gyvenimo dalis. Suvokę, kokią kultūrą Jėzus puoselėjo Izraelyje, galėsime ją perduoti ir šiandienos visuomenei.
Jėzaus kultūra
Kas yra kultūra? Kultūra - tai konkrečios visuomenės arba bendruomenės mintys, papročiai, socialinė elgsena. Kiekviena bendruomenė, organizacija turi savo kultūrą. Mums labai svarbu tapti bendruomene, panašia į Jėzaus laikų krikščionių bendruomenę.
Jei svečių prie stalo ar praeivių gatvėje paklaustume, kokios mintys šauna į galvą, išgirdus žodžius „bažnyčia“ arba „krikščionis“, turbūt išgirstume nevienareikšmius atsakymus. Vieni pasakytų, kad tai - pastatas, davatkėlės, teisimas, moralizavimas, mišios, seni žmonės, išpažintis. Na, o kiti gal atsakytų, kad tai - Dievo žodis, susirinkimas, šlovinimas, ramybė. Bet ar tokia buvo bendruomenė, kurią kūrė Jėzus? Pažvelkime į kelias istorijas iš Biblijos - jos padės atskleisti Jėzaus elgesį ir kuriamą kultūrą.
Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas, fari-ziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji - nusidėjėlė!“ (Lk 7, 36 -39). Pažvelkime, kas vyksta šioje scenoje, kurioje veikia trys veikėjai: fariziejus - religinis vadovas; Jėzus, fariziejaus svečias; ir nusidėjėlė moteris.
Žinome, kad fariziejai buvo žmonės, morališkai labiausiai nepriekaištingi, nieko blogo niekam nepadarę, visuomenės elitas, labiausiai išsilavinę, sąžiningi, negeriantys, nepaleistuvaujantys, turintys doras šeimas, gerai auklėjantys vaikus, pavyzdingi. Tokie pavyzdingi, kad prie jų niekas neprieidavo. Jie niekada neatsidurdavo kokioje nors kompromituojančioje situacijoje, nekalbėdavo su moterimi, kad nebūtų sugundyti, tuo labiau su nusidėjėle. Taigi, jie buvo atsiskyrę.
Štai toks fariziejus pakviečia į svečius Jėzų, bet staiga įeina moteris - paleistuvė. Tokia moteris turbūt niekada nėra kalbėjusi su jokiu fariziejumi, kaip mūsų laikais sakoma - niekada į bažnyčią kojos nėra įkėlusi, nes pagal įstatymą tokią moterį, kuri iš šeimų vagia svetimus vyrus, buvo galima užmėtyti akmenimis. Ir štai tokia moteris ateina prie Jėzaus, lieja ašaras ir plaukais šluosto Jo kojas.
Kas vyksta fariziejaus, kuris yra tam tikros bendruomenės atstovas, galvoje? Jis mąsto, kad Jėzus greičiausiai ne pranašas: jeigu Jis būtų pranašas, tai žinotų, kad ši moteris netyra, prie jos net nesiliestų, o pati moteris apskritai neverta dėmesio - kaip ji iš viso čia įslinko?
Bet Jėzus, suvokdamas jo mintis, sako palyginimą: „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“ (Lk 7, 41-47). Jėzus visiškai kitaip nei fariziejus žiūri į šią moterį.
Fariziejus yra kokoso simbolis
Fariziejus atstovauja tam tikrai bendruomenei, kuri panaši į kokosą. Tad pakalbėkime, kas būdinga „kokosiškai“ bažnyčiai.
Šiandien kokoso vaisių žino daugelis, tačiau mano paauglystėje jis buvo egzotinis vaisius pačia tikriausia prasme - jų tiesiog nebūdavo parduotuvėse. Todėl kai į mano rankas pateko šis egzotinis vaisius, išsinešiau jį į kiemą ir su draugais bandžiau sudaužyti, nes žinojau, jog jo viduje yra pieno. Susiradau grąžtą, išgręžiau skylutę, tačiau, mano nuostabai, išbėgo ne baltas gražus pienas, o drumzlinas vanduo. Pabandėme atsigerti - nieko gero, tad išpylėme laukan. Tada pabandėme išlupti valgomąją dalį - patį riešutą. Visaip mėtėme kokosą, tačiau jis nedužo. Pagaliau suskaldėme ir su atsuktuvu atlupome kelis pusiau purvinus gabaliukus, kuriuos sukramtėme - ir vėl nieko gero.
Taigi fariziejiška bendruomenė panaši į kokoso riešutą - į ją sunku patekti, bet viduje ji tuščia, beveik nieko vertingo, ko tikėjaisi, ten nerasi. Neatsitiktinai Jėzus fariziejams pasakė: Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabalintus kapus, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų (Mt 23, 27). Taip Jėzus kalba apie pažangiausius visuomenės atstovus! Tie nešvarumai kokoso viduje atspindi teisimą, uždarumą, nuosavą teisumą, rūpesčio kitais bei užuojautos stoką, puikybę, aroganciją, žmonių atstūmimą. Jėzus rodo, kad tai purvina ir viduje nerasi nieko gero.
Tokia bendruomenė gyvena principu: jeigu elgsies kaip mes, tikėsi kaip mes, šnekėsi kaip mes, tada būsi vienas iš mūsų. Ateik gražus, tvarkingas, mesk rūkyti, gerti, paleistuvauti, vogti, meluoti, pavydėti, ir tada tu tiksi mūsų bendruomenei, nes mes visi esame nuostabūs ir gražūs. O mes apie tave mąstysime taip - jis savas, toks kaip mes, šventas. Tačiau toks bendruomenės mąstymas yra fariziejiškas.
Kartais bendruomenė auga, yra madinga, populiari, turtinga - visa tai puiku, bet jeigu viduje ji uždara ir joje „sukasi“ tik žmonės, panašūs vienas į kitą, ji tampa panaši į kokoso riešutą.
Yra žmonių, kurie netgi siekia evangelizuoti kitus - „eina į žvejybą“, bet slapčia tikisi pagauti jau apdorotą žuvį, t. y. žuvies file su prieskoniais ir druska: štai jums dar vienas naujas bažnyčios narys, tinkamas, gražus. Tai parodo, kaip stipriai mums nesinori žuviai galvą pjauti, vidurius išimti ir skūrą lupti.
„Persikų“ bendruomenė kitokia
Persikas yra minkštas, jį atkandus per pirštus bėga sultys, - tai atneša šiek tiek netvarkos ir nešvaros. Jis yra lengvai įkandamas, tačiau viduje turi kauliuką. Jėzus subūrė aplink save bendruomenę, kuri priminė persiką.
Prisiminkime dar vieną istoriją iš Evangelijos pagal Joną 8 skyriaus apie moterį, pagautą svetimaujant.
Įsivaizduokite, kaip didelė minia atveda svetimaujančią moterį pas Jėzų. Ne dėl to, kad kažkam ji labai rūpėtų, bet kad išbandytų Jėzų, - ką Jis pasakys daryti su tokia nusidėjėle. Pagal Mozės įstatymą ją reikėtų užmėtyti akmenimis, o pagal romėnų įstatymą - be ciesoriaus leidimo nieko negalima nuteisti mirtimi. O ką pasakys Jėzus?
O Jėzus visiems atsako paprastai: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“. Ir pradedant nuo vyriausių religinių vadovų visi išsiskirsto, nė vienas nedrįsta mesti akmens. „Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 10-11).
Įsivaizduokime situaciją: moteris - per plauką nuo mirties bausmės, ją atitempė, kad viešai užmėtytų akmenimis, mat to reikalauja Įstatymas. Tačiau Jėzus į tą moterį žiūri visiškai kitaip. Fariziejams ji nerūpi, nes ji yra ne iš jų. Jos elgesys neatitinka normų, ji netinka bažnyčiai, sinagogai, ji kitokia, todėl ją reiktų atstumti. Jėzus žiūri į ją iš esmės, lyg sakydamas: „Aš tave priimu tokią, kokia esi. Aš kūriau pasaulį ir žinau, kaip tu augai, žinau tavo pasirinkimus prieš mėnesį, prieš metus, prieš daugelį metų. Aš tave myliu dabar, mylėsiu visą laiką, tu man esi labai brangi, ir nesvarbu, ką tu pasirinkai, nesvarbu, kas įvyko, - Aš tave labai myliu ir nesmerkiu tavęs.“ Ir priduria: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“
Jėzus šią moterį priima „nepasitaisiusią“, nepasikeitusią, nepasiruošusią susitikti su Juo. Ji atėjo tokia, kokia yra, - su visais blogais sprendimais, sugriautu, sudaužytu gyvenimu. Nemanau, kad ji didžiavosi savo pasirinkimais, ji buvo tiesiog pilna baimės, viešai pažeminta. O Jėzus ją priėmė tokią, kokia ji yra, nepaisydamas savo reputacijos.
Persiko viduje yra kauliukas
Bet Jėzaus viduje yra „kauliukas“, yra kažkas labai stipraus: bekompromisiška meilė, atjauta, nekintantys įsitikinimai. Jėzus žiūri į tą moterį ir sako: „Tu gali eiti, Aš tave myliu tokią, kokia esi, bet labai noriu, kad daugiau nenusidėtum, kad būtum kitokia, negu dabar esi. Noriu, kad atgautum orumą, atgautum pasitikėjimą savimi ir vėl galėtum gyventi iškėlusi galvą, kad visa tai būtų atstatyta, nes tam tave sukūriau.“
Jėzus visiškai ją priima, Jam nebaisu susitepti. Jėzus nesakė: „Leisk tave pataisysiu, pasakysiu tau moralą.“ Jis elgiasi priešingai nei fariziejai: Jėzus pirmiausia susidraugauja, nepamokslaudamas tampa draugu, pažįsta žmogų, ir jis Jam rūpi. O tada tas žmogus jau pats trokšta keistis: mąstyti, kaip Jėzus mąsto, elgtis kitaip. Ir nors papročiai keičiasi, kietas kauliukas išlieka.
Pamenate, kaip Jėzus pasielgė su Zachiejumi - romiečiams parsidavusiu mokesčių rinkėju, kuris nusukdavo ir į savo kišenę? Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad Zachiejus norėjo pamatyti Jėzų. Tad Jericho mieste užbėgęs miniai už akių įlipo į medį pasižiūrėti, nes buvo žemo ūgio. Tada Jėzus minios apsupty atsisuka į Zachiejų ir sako: „Zachiejau, šiandien turiu pas tave vakarieniauti.“ Tai matydami visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį eis valgyti“ (žr. Lk 19, 5-7).
Žodis „visi“ šiuo atveju reiškia „ir jo mokiniai“. Prisiminkime, kad tarp Jėzaus mokinių buvo zelotas Simonas, o zelotai persekiojo ir žudė žydus, parsidavusius tarnauti romėnams. Turbūt Simonas labiausiai iš visų murmėjo dėl Zachiejaus. Jo prote vyko tikras karas, virte virė neapykanta ir nesupratimas. Juk su tokiu parsidavėliu jis niekada nesėstų prie vieno stalo! Bet štai Jėzus su mokiniais ateina pas Zachiejų, valgo, bendrauja, tačiau greičiausiai dauguma nejaukiai tyli. Staiga Zachiejus atsistoja ir pasako tai, ką turbūt ne kiekvienas iš mūsų kada nors pasakytume: „Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams, ir, jeigu ką pavogiau iš ko nors, keturgubai grąžinsiu“. Tada Jėzus taria: „Į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis“ (Lk 19, 8-9).
Ne moralai mus keičia
Tą minutę įvyksta žmogaus transformacija, tačiau ne moralai atneša pasikeitimą: „Tu, išdavike, lipk iš medžio, atgailauk ir sek paskui mane!“ Ne, ne taip sakė Jėzus. „Ei, Zachiejau, noriu pas tave pavakarieniauti“, - ištarė Jėzus. Tai tokia didžiulė garbė! Juk Jėzumi seka minios, o Jis užeina į svečius pas tą niekam tikusį žmogų, išdaviką...
Ką ši istorija reiškia mums, krikščioniškai bendruomenei? Įsivaizduok, kad mokaisi vidurinėje mokykloje, valgai valgykloje ir matai, jog prie vieno stalo niekas nesėda, nes ten vieni nevykėliai. Bet tu išdrįsti nueiti ir atsisėsti su „lūzeriais“. Štai ką reiškia būti „persiko“ bendruomenės nariu - pamatyti tą, su kuriuo niekas nebendrauja, ir juo pasirūpinti.
Mes, kaip krikščionys, kaip bendruomenė, turime atnešti visuomenei Jėzaus kultūrą, - mes turime bendrauti su tais „nepatogiais“ žmonėmis, su visokiais - turtingais ir beturčiais, nepanašiais į mus. Kartais taip lengva nuteisti, nuvertinti, atėjus į seną bažnyčią pasakyti, kad joje nėra gyvybės, kad tai - šlamštas, tuštybė, nes tradicija ne tokia, kaip mano... Bet mes nesuvokiame, kad kai kurios tos močiutės ant kelių meldžiasi už savo prasigėrusius anūkus.
Bažnyčia - tai gyvas organizmas, todėl neteiskime kitų denominacijų. Tokia pozicija būdinga „kokosiškai“ bažnyčiai, kur pilna numirėlių kaulų ir veidmainystės.
Persikas, bet ne pomidoras
Tačiau persikas nėra pomidoras - kai nukrypstama į kraštutinumą, kai visus mylime, viskas mums tinka, su visais apie viską bendraujame, esame be galo tolerantiški, bet viduje neturime „kauliuko“ - nesilaikome tikrų vertybių. Deja, norėdamas būti toks minkštas ir visiems priimtinas, gali net patį Jėzų išduoti... Iš tiesų nelengva turėti tvirtas vertybes ir įsitikinimus, - kad Jėzus yra šventas, kad nuodėmė yra nuodėmė, kad yra objektyvi tiesa ir veikia logiški dėsniai, - bet kartu būti arti „nepatogių“ žmonių.
Apaštalas Paulius mums yra pavyzdys: jis buvo uolus fariziejus, kuris atsivertęs bandė tapti visiems viskuo, kad tik daugiau žmonių laimėtų Kristui. Šiandien tai reiškia, kad bendrauju su įvairiais žmonėmis, nesmerkiu kaimynų, neteisiu jų, piktdžiugiškai nesidžiaugiu, kai kažkam nesiseka. Ir tai iš tiesų nelengva.
Nustok niršti ir bandyti keisti tave supančius žmones, verčiau pats pasikeisk! Tuomet ir daugybė žmonių aplink tave pasikeis, taip atliksi patį didžiausią, nors ir nelengvą, darbą. Taip elgtis pašauktas kiekvienas krikščionis.
Kristus visada priima
Kristus visada priima pas Jį į namus užsukusį žmogų. Tiek tavo, tiek ir mano namuose visada turėtų būti vietos žmonėms. Kai išsivirsi puodelį kavos, pagalvok - gal dar kam nors gali padaryti kavos, gal gali pasikviesti kitą žmogų?
Aš dažnai meldžiu: „Viešpatie, paruošk vietos mano aplinkoje kitam žmogui, kad nebūčiau arogantiškas, nebūčiau pasipūtęs“. Manau, kad tai labai svarbu. Bažnyčia turėtų būti tokia, kad visada atsirastų vietos žmonėms - ne tik laisva kėdė atsisėsti, bet ir pagarbus domėjimasis žmogumi, nebandant jam kažko įpiršti.
Mes negalime išgelbėti žmogaus, pakeisti jo, įtikinti - tai daro Dievas. Mūsų, kaip bažnyčios, misija yra padėti žmonėms susidraugauti su Jėzumi. Jeigu Jėzus iš savo malonės jam prabils, jį palies, tai bus labai gerai. Kviečiu būti „persikiška“ bendruomenė - atvira, minkšta, tačiau viduje tvirta savo įsitikinimais ir meile. Ir kuo ilgiau žmogus tokioje bendruomenėje bus, tuo labiau sustiprės jo įsitikinimai, o širdis minkštės ir taps atvira priimti panašius į save žmones.
Saulius Karosas yra Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius