Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra Viešpaties, visi svarsčiai maišelyje yra Jo darbas (Pat 16, 11).
Tam, kad svarstyklės rodytų teisingą svorį, jos turi būti ypač tiksliai subalansuotos. Kuo labiau bus sutrikusi jų pusiausvyra, tuo labiau bus iškreipti svėrimo rezultatai, panaikinantys skirtumą tarp lengvo ir sunkaus, svaraus ir nesvaraus, reikšmingo ir menko. O kaip veikia tikinčiojo gyvenimo svarstyklės?
Žmogiškoji prigimtis natūraliai siekia svorio.... ir ne tik pačia tiesiogine prasme, kurią puikiai supranta daugelis mūsų sulaukę vadinamojo vidutinio amžiaus ir pamatę, kaip lengvai kūnas tampa linkęs pilnėti. Norisi turėti svorį.... Dievo ir žmonių akivaizdoje. Kodėl tai turėtų būti blogai? Trokšti, kad mano bendruomenė būtų gausi skaičiumi? Kad skelbiamas mokymas būtų sveikas ir nepriekaištingas (ne taip, kaip kai kurių kitų)? Kad klestėtų sritis, kurioje tarnauju? Štai, Viešpatie, Tavo tarnas ar tarnaitė.... pateptas, apdovanotas, charizmatiškas, išsilavinęs, gabus, drausmingas, organizuotas... esu gerbiamas žmogus visuomenėje, nešu dešimtinę nuo mėtų ir krapų... Tik kodėl Tavo svarstyklės pasviro taip smarkiai, kad buvau iš jų išmestas?
Taip lengva tapti „per sunkiam“, kad taptum nebetinkamu. Taip lengva pamiršti tą ribą, kuri skiria turto prievaizdą nuo šeimininko. Rodos, tik vakar nedrįsau akių pakelti iš dėkingumo už tai, kad Šeimininkas ne tik manęs pasigailėjo, bet ir patikėjo nors nedidelę savo ūkio dalį, o štai jau save pagaunu su batais „naglai“ besirioglinant į šeimininko lovą. Atviromis akimis žvelgiant į savo širdį, nejučia joje galima išvysti Saulių, kuris buvo pateptas tuomet, kai buvo „mažas savo akyse“ (1 Sam 15, 17), tačiau netrukus taip „pasunkėjo“, kad paniekino ne tik jį patepusį pranašą Samuelį, bet ir patį karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį. Gal todėl nedaug tarp mūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.
Tačiau svarstyklių lėkštė gali pajudėti ir į kitą pusę. Taip lengva susmulkėti, tapti per lengvam, per menkam. Vėlgi, rodos, ar tai netiesa? Ar netiesa, kad esame silpni, linkę į nuodėmę ir nuolat nusidedame? Kad mūsų teisumas, kaip purvini skarmalai (Iz 64, 4)? Kai žiūriu į savo gyvenimą, matau tiek daug nesėkmių, kritimų, nesugebėjimų, nuodėmių, bailumo, kvailumo, tinginystės.... Žinau, kad esu netinkama... tai gal neverta ir stengtis? Neverta nė mėginti tarnauti tokiam didžiam, galingam ir šventam Šeimininkui. Kur kas paprasčiau tarti „Aš negaliu“, gūžtis kur kampe ir smulkėti, smulkėti, smulkėti.... Kol svarstyklių lėkštė šaus į viršų....
Krikščionio gyvenimas - tai tarsi svyruojančios svarstyklės, tarsi nuolatinis balansavimas tarp pasididžiavimo ir saviplakos. Galima tapti tokiu mažu savo akyse, ir taip atkakliai stengtis tą smulkųjį save įžiūrėti, kad nebepastebėsi didingo Evangelijos paveikslo. Galima tapti tokiu sunkiu ir dideliu, kad nebematysi Viešpaties kryžiaus, o tą, kuris ant pečių, mėginsi nusimesti. Bet Kristus yra Tas, kuris pakelia iš dulkių silpnuosius, ir parbloškia galinguosius. Tad su dėkinga širdimi ir pagarbia baime parklupkime prieš karalių Karalių ir savo silpnumą, ir dovanas atnešdami Jam kaip auką...