Leidau sau šiek tiek perfrazuoti pirmąją psalmę: Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais... bet mėgsta Viešpaties įstatymą [ATPIRKIMĄ] ir mąsto apie Jo įstatymą [ATPIRKIMĄ] dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi (Ps 1, 1-4).
Kitas vertimas sako „gėrisi Viešpaties įstatymu“ - taigi, gal galima sakyti „gėrisi Viešpaties atpirkimu“.
Ar gėritės Jo atpirkimu jūs? Ar jis teikia jums pasimėgimą? Tikras, realus Atpirkimas, lyg šviesa tunelio gale... Ji taip traukia, kad norisi artėti ir artėti, mėgautis ir mėgautis, gerti ir gerti... Trauka tokia didelė, kad net nusisukus nuo šios šviesos negali apie tai negalvoti. Tai įkvepia. Tai verčia šlovinti Dievą besiveržiančiu iš širdies dėkingumu... Nes gėrėdamasi Jo atpirkimu randu Kristų, regiu Jo atliktą darbą dėl mūsų. Svarbiausia, kad Atpirkimas nėra tiesiog istorinis faktas, dulkantis bibliotekų lentynose, prilygstantis kokiems nors kitiems, nors ir labai reikšmingiems istoriniams faktams. Tai širdis ir gyvenimus keičianti tikrovė. Atpirkimas - tai jau Dievo istorija šioje žemėje. Dievo meilės pliūpsnis, cunamis, nunešantis žmogaus nuodėmes. Istorija, kuri tęsiasi ir nesibaigs niekuomet. Jame atras viltį kiekvienas, kuris tik ateis. Kiekvienas patirs begalinę Dievo meilę, jos gylį, aukštį, ilgį, plotį... Kiekvienas nutirps, ištirps, bus atstatytas, išgydytas, paguostas, sustiprintas ir kelsis naujam gyvenimui.
Raštas sako, kas yra Kristuje, tas naujas kūrinys, visa kas sena praėjo, štai viskas nauja - ir būtent Atpirkimas sukuria šį stebuklą: naujas kūrinys Kristuje keliasi many tuomet, vos tik pažvelgiu į Jo Atpirkimą. Kiekvieną akimirką viskas yra nauja, ir tai taip nuostabu... Nes tai, kas nauja, dvelkia Jo valia, kurios meldžiame, dvelkia dangumi, Dievo Karalyste! Kristus many, šlovės viltis, aleliuja!
Tas, kuris mąsto apie Jo Atpirkimą dieną ir naktį, kuris gėrisi Jo Atpirkimu, bus kaip medis prie vandens upelio… ir tai nėra tik metafora. Atpirkimas išties keičia gyvenimus. Atpirktieji žaliuoja, kai kiti gali džiūti, nes mūsų stiprybė yra Viešpats!
Kai dvi žydės seserys buvo atvežtos į koncentracijos stovyklą, viena iš jų, pamačiusi aplinką, prižiūrėtojus, pasakė: „Juk turi būti būdas išmokyti juos mylėti, jei jie yra išmokyti nekęsti.“ Štai kaip mąsto žmogus, besigėrintis atpirkimu. Beviltiškiausiose situacijose jis mato viltį! Jo lapai žaliuos, ir visa, ką jis bedarys, jam seksis: prašančiam duos, priešus mylės, nuo artimo nenusisuks, visose aplinkybėse dėkos... Jo lapai nenuvys, nes atpirkimas teikia gyvenimą visur, kur bebūtų atpirktasis!
Dieve, te nepaliausiu gėrėtis Tavuoju atpirkimu!
Aurelija Umbrasienė