Liudviko van Bethoveno 9 simfonija yra vienas iš garsiausių ir žinomiausių muzikos kūrinių, kuris buvo sukurtas 1824 m., kai kompozitorius buvo kurčias. Turbūt labiausiai žinoma šio genialaus kūrinio dalis yra „Odė džiaugsmui“, kurios tekstas kalba apie žmonių brolybę, kūrinijos gerumą ir džiaugsmą Dievo artume.
Ar žinote, kad 1972 m. Europos Sąjungos himnu buvo pasirinkta Bethoveno simfonijos paskutinė dalis, vadinama „Ode džiaugsmui“? Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų šis kūrinys tapo suvienytos Europos himnu.
Apaštalas Paulius taip pat parašė „Odę džiaugsmui“. Jeigu Bethovenas savo didingiausią kūrinį parašė būdamas kurčias ir ligotas, tai Paulius savo „Odę džiaugsmui“ parašė įkalintas kalėjime, atskirtas nuo žmonių, kuriuos jis mylėjo ir kuriems norėjo tarnauti. Tai, kas didingiausia ir gražiausia, dažniausiai gimsta sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis.
Amerikiečių pastorius Džonas Ortbertas paklausė žmonių, kas labiausiai padeda jiems augti dvasiškai. Turbūt kiekvienas pamokslininkas tikisi, kad tokios apklausos rezultatai atskleis, jog labiausiai dvasiškai augti padeda gyvenimą keičiantis pamokslavimas, uždegantis šlovinimas, prasminga tarnystė. Tačiau apklausos rezultatai nustebino - pasirodo, svarbiausias dvasinio augimo faktorius yra kentėjimas.
Norėčiau paskatinti kiekvieną iš mūsų rašyti savo „Odę džiaugsmui“, kurią įkvepia mūsų tikėjimas ir sekimas Kristumi. Gal jūsų „Odė džiaugsmui“ gims iš prasmingos tarnystės, gerų santykių, išmoktų tikėjimo pamokų, jūsų doros ir orumo, o gal iš skausmo gelmės? Nesvarbu, iš kur ji gimtų, pabandysiu įkvėpti rašyti savo odę, pateikdamas pavyzdžių iš apaštalo Pauliaus užrašų.
Džiaukimės, kad yra kuo pasitikėti
Apaštalas Paulius sakė: O šiaip jau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje! Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas (Fil 3, 1). Panašiai jam antrina šių laikų teologas Alec Motyer, sakydamas: „Įsakymas Džiaukitės Viešpatyjereiškia tai: tegul tas, kuris tave padarys laimingą, būna VIEŠPATS. Surask džiaugsmą Jame ir tik Jame viename.“
Kiekvienas iš mūsų galime paaiškinti patiriamo džiaugsmo priežastis arba atvirkščiai - kodėl jo nepatiriame. Štai vienas iš Izraelio karalių parašė „Mokytojo“ knygą, kurioje dėsto, kaip jis mėgino rasti gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Džiaugsmo jis ieškojo turtuose, valdžioje, pramogose, turėjo daug moterų, pasodino nuostabius sodus, pastatė įspūdingus statinius, o pasitenkinimo kaip nebuvo, taip nebuvo. Visus savo pasiekimus vėliau priskyrė tai kategorijai, kurią pavadino „Miglų migla“. Ne ten ieškodamas džiaugsmo jis iššvaistė savąjį gyvenimą ir apie tai gailėdamasis rašo knygą ateities kartoms.
Štai kitoje istorijoje pasakojama apie nelaimingai ištekėjusią moterį Lėją. Ji labai siekė savo vyro meilės ir pripažinimo. Pagimdžiusi pirmą sūnų, ji svarsto: Dabar mano vyras tikrai mane mylės. Bet niekas nepasikeitė. Tuomet ji gimdo antrą sūnų ir sako: VIEŠPATS išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų. Po kurio laiko ji gimdo trečią kartą ir sako: O dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus. Ši moteris nelaiminga, ji stengiasi užsitarnauti vyro meilę ir patirti santuokinį džiaugsmą. Bet metai bėga, o to džiaugsmo kaip nebuvo, taip ir nėra, ir visai nesvarbios jos pastangos. Lėjai gimsta ketvirtas sūnus, dabar ji jau kitokia, nes pagimdžiusi sako: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ“. Todėl ji pavadino jį Judu (Pr 29, 31-35).
Jeigu ieškosime džiaugsmo nepastoviuose dalykuose, jeigu tikėsimės, jog jį mums suteiks žmonės, - vyras, žmona, vaikai, draugai, - mes labai nusivilsime. Jeigu manysime, kad džiaugsmą teikia daiktai, pinigai, įtaka, tam tikra veikla, tuomet mes būsime dar labiau apgailėtini. Geriausia ieškoti džiaugsmo pas VIEŠPATĮ. Nes Viešpats yra patikimas, Jis neapvils ir neapgaus. Dievas suteiks džiaugsmo Jo ieškančiam. Štai ir psalmėse džiaugsmą patiria teisūs ir doros širdies žmonės. Būkite linksmi VIEŠPATYJE ir džiūgaukite, teisieji, šūkaukite iš džiaugsmo, visi doros širdies žmonės! (Ps 32, 11). Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPATYJE (Ps 33, 1).
Panašiai apie džiaugsmą kalba ir Nehemijas sugrįžusiems iš tremties izraelitams, kurie ėmėsi atstatinėti Jeruzalės sienas. Jis sakė: Džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė (Neh 8, 10). Nehemijo knygoje rašoma, kad atstatinėdami Jeruzalę izraelitai nuolat jautė užpuolimo ir sunaikinimo grėsmę. Izraelitai galėjo skųstis ir dejuoti, prisiminę iš tremties negrįžusius ir Babilone likusius giminaičius, kurie neva buvo saugūs ir laimingi. Vis dėlto suradę džiaugsmą Viešpatyje šie tremtiniai, nepaisydami grėsmės ir gąsdinimų, atstatė Jeruzalės sienas, ir jiems tai buvo atlyginta didžiuliu džiaugsmu.
Apaštalas Paulius Laišką filipiečiams rašo įkalintas kalėjime, visiškai nežinodamas, kokia ateitis jo laukia. Jis žino, kad jo likimą sprendžiantys žmonės netiki teisingumu ir pasirinks tai, kas jiems labiau apsimoka ekonomiškai ar politiškai. Paulius nežino - gyvens jis ar mirs, tačiau be paliovos kartoja: džiaugsmas yra Viešpatyje.
Didžiausią grėsmę džiaugsmui Viešpatyje kelia pasitikėjimas savo kūnu - tuo, ką esame užgyvenę, tuo, kaip atrodome, ką sugebame. Jeigu kūniški reikalai mums labai svarbūs, tuomet patirti džiaugsmą Viešpatyje tikrai nebus lengva. Paulius ėjo keliu, kuriame reikėjo atsižadėti kūniškos stiprybės - prestižinės padėties visuomenėje, turtų, įtakos. Jo „Odė džiaugsmui“ rašoma tuo metu, kai jis yra viską praradęs ir uždarytas kalėjime. Pauliaus „Odė džiaugsmui“ rašoma ne iš atsiminimų apie geras praeities dienas, bet iš dabarties santykio su Dievu, iš pasitikėjimo VIEŠPAČIU.
Džiaukimės, kad ne plūduriuojame, bet plaukiame
Kas iš mūsų džiaugiasi, kai kažkur įstringa ir į priekį pajudėti nebeišeina? Dauguma mūsų žino, ką reiškia stovėti mašinų spūstyje. Palaukti galima, jei niekur neskubi, tačiau, jeigu įstringi važiuodamas į traukinių stotį ar oro uostą, nuotaika iš karto keičiasi.
O kaip jaučiamės, kai įstringame savo gyvenimo pasirinkimuose? Tarkim, norėjai imtis verslo, nusipirkai daug brangių prekių ir nebegali jų parduoti, nes pasikeitus politinei situacijai staiga žmonės pradėjo taupyti. Esi įstrigęs tarp skolos ir daugybės prekių. Arba norėjai džiaugtis gyvenimu, būti laisvas, ir nuo tavęs pastojo mergina, su kuria visai neplanavai bendro gyvenimo. Esi įstrigęs tarp kiauliškos laisvės ir įsipareigojimo merginai ir kūdikiui. Visi mes kažkiek esame įstrigę savo pasirinkimuose ir dažnai sakome: jeigu tada būčiau padaręs kitaip, tuomet mano gyvenimas greičiausiai būtų rožėmis klotas. Kažin ar sugebėsi parašyti savo „Odę džiaugsmui“, jei esi (ar jautiesi) gyvenime įstrigęs.
Kodėl mes klausome apgavysčių ir melo, kad patikėję Kristų mes įstrigsime kažkokioje laisvę, protą, valią varžančioje bažnyčioje, tapsime apgailėtinomis davatkomis ir plūduriuosime religinėje baloje?
Žvelgiant kūniškai, Paulius iš tiesų yra įstrigęs. Jo byla dar netgi nebuvo svarstyta. Filipiečiai jam į pagalbą atsiuntė Epafroditą. Bet iš Paulius laiško atrodo, kad jis yra pats laisviausias žmogus Romos imperijoje. Ne kažkas kitas, bet jis pats planuoja savo gyvenimą!
Štai Paulius iš už kalėjimo sienų sako: [...] bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas [...]. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. [...] Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme (Fil 3, 13-16).
Kokiam asmeniui priskirtume tokius žodžius - plūduriuojančiam ar plaukiančiam? Įstrigusiam ar laisvam? Esančiam beviltiškoje padėtyje ar gyvenančiam viltimi?
Kai seki Kristų, esi nesustabdomas žmogus, tavęs neįkalina tokie materialūs dalykai, kaip kalėjimo sienos, nesuteiktos galimybės, grėsmingi priešai, pinigų trūkumas, netgi populiarumo neturėjimas. Kai seki Kristų, eini per visas sienas Dievo tikslo link.
Džiaugsmingas yra žmogus, kuris turi didesnę už save patį ir už bet kokią kitą kūniškumu grįstą svajonę. Džiaugsmingas yra žmogus, kuris pagriebė Dievą už rankos ar Jo patrauktas Jam pasidavė, o ne stovėjo į žemę įaugęs kaip šimtametis ąžuolas. „Odę džiaugsmui“ rašo ne tas, kuris plūduriuoja savo gyvenime, bet per jį plaukia, eina į tikslą, siekia įgyvendinti jam duotą Dievo pašaukimą.
Mąstydamas apie Paulių, pagalvojau apie mūsų laikų iškilią asmenybę - buvusį PAR prezidentą Nelsoną Mandelą. Tai žmogus, turėjęs „nekūnišką“ svajonę. Teismo metu jis pasakė kalbą, kuri priskiriama vienai svarbiausių XX amžiaus kalbų. Jo kalbos baigiamieji žodžiai buvo tokie: „Aš puoselėjau demokratinės ir laisvos visuomenės idealą, kurioje visi žmonės gyvena kartu, harmoningai, turėdami vienodas galimybes. Tai yra idealas, dėl kurio aš gyvenu, ir noriu, kad jis realizuotųsi. Tačiau, mano Viešpatie, jeigu to reikės, dėl šio idealo esu pasiruošęs mirti.“
Šio teismo metu Mandela buvo įkalintas iki gyvos galvos. Po 27 metų jis buvo paleistas iš įkalinimo vietos. Rinkimuose jis kandidatavo į prezidento postą ir tapo pirmuoju juodaodžiu Pietų Afrikos respu-blikos prezidentu nuo 1994 iki 1999 metų.
Kai turi svajonę, didesnę už savo buitį ir kasdienybę, ir ypač kai laikaisi už Dievo rankos, niekada neplūduriuosi vietoje. „Odę džiaugsmui“ rašai peržengdamas savo ribas. Dievas tave išves iš tavo tamsos ir, pagerbdamas tavo apsisprendimą, ves tikros laisvės keliu, kad ir kokiomis gyvenimo sąlygomis tu kentėtum. Viešpats mus ragina plaukti, pamirštant ir nesilaikant už plūduriuojančių vertybių ar saugumo salelių, ir tai mums iš tiesų labai padeda kuriant savąją „Odę džiaugsmui“.
Džiaukimės, kad esame dangaus piliečiai
Ką pasakysite apie šį teiginį: O mes esame dangaus piliečiai (Fil 3, 20)? Šiandien mažai dėmesio skiriama savęs suvokimo klausimui. Dažnai žmonės yra nelaimingi ir pasimetę gyvenime, vis dar ieškantys savęs, nes neturi gilaus įsitikinimo, kas jie esą. Be santykio su Dievu įmanomi tik trumpalaikiai pasilinksminimai, bet ne „Odė džiaugsmui“.
Net ir būdamas sudėtingiausiose gyvenimo sąlygose Paulius sugeba džiaugtis ir drąsiai teigti: o aš esu dangaus pilietis. Jam šis suvokimas duoda stiprybės ir vilties. Taip save suprasdamas jis gana drąsiai rašo filipiečiams: būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Pasirodo, kad suprastum, kas tu toks esi, reikia ne pajausti, bet sužinoti ir išmokti.
Prisiminkime, kad Paulius turėjo pagrindo pasigirti ir puikiai jaustis gyvenime, - tai, kuo jis gimė ir ką pasiekė, buvo pirmenybė kitų žmonių atžvilgiu. Vienus reikšmingus dalykus jis gavo iš tėvų: kilęs iš Benjamino genties, hebrajas iš hebrajų; kitus pasiekė savo darbu: Įstatymo besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs Įstatymo reikalaujamą teisumą(Fil 3, 5-6).
Dažnai tuo žmonės pasitenkina iki gyvenimo pabaigos. Paulius atrado, kad visa tai, ką jis laikė pirmenybe, yra visiškai niekas. Sutikęs Kristų, jis pamatė kitą tikrovę ir jau nebegalėjo gyventi taip, kaip gyveno anksčiau. Visus savo pasiekimus jis pradėjo laikyti nevertingais ir rašė: O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo[...] (Fil 3, 8-9).
„Didžiausias džiaugsmo privalumas tas, kad jis neleidžia savęs pervertinti,“, - teigia kanadietis teologas R. J. Fosteris.
Apie tai Paulius iš tiesų kalba gana emocingai ir laiko save ne kažkuo ypatingu, bet tuo, kurio Dievas pasigailėjo. Jis netgi vartoja viešumoje nepriimtinus žodžius, kuriuos vertėjas verčia labai švelniai apibūdindamas „sąšlavomis“. Graikų kalbų žodyne taip pat mėginama išvengti aštrios kalbos ir šį žodį skubalon paaiškina, kad tai yra iš kūno pašalintas suvirškintas ir vartojimui nebetinkamas maistas.
Tai, ką pasaulyje žmonės laiko aukščiausiuoju lygiu ar pirmąja klase, dėl ko aukojamos jaunystės dienos, sveikata, draugai ir netgi šeimos nariai, ko yra laikomasi įsikibus visomis jėgomis, netgi naudojami nešvarūs metodai - apgavystės, veidmainystės ar smurtas, apie tai šis Kristaus apaštalas kalba kaip krūvą suvirškinto ir iš kūno pašalinto maisto - palyginus su Dievo malonės dovana.
Džiaugsmo pagrindas yra šis - Kristaus dėka jau dabar esame dangaus piliečiai. Tai yra daugiau, nei būti turtingiausios pasaulio valstybės piliečiu ar žemėje būti pačiu gabiausiu žmogumi arba turinčiu daugiausiai įtakos. To, kas žemiška, mes negalime išlaikyti savo rankose, tai išslys kaip slidi ir gleivėta žuvis iš šlapių žvejo rankų. Žvelgdami į gyvenimą Lietuvoje matome, kad didžioji dalis žmonių rašo savo „Odę nevilčiai“.
Pabaigai
Mūsų džiaugsmas grįstas patikima viltimi, kurią savo mirtimi ir prisikėlimu patvirtino Viešpats Jėzus. Dėl tos vilties Jėzaus sekėjai gyveno rizikuodami visu savo gyvenimu, kentėdami apgaulingus kaltinimus, ištverdami kūno alinimą ir kankinimą.
Būkime dėkingi, kad Dievo žodis mums atskleidžia šiuos du skirtingus požiūrius į gyvenimą šiame pasaulyje. Mes renkamės, ko klausysime: kitų parašytas odes nevilčiai arba džiaugsmui. Tačiau savo gyvenimu, net jei ir sunku, skaudu, nepatogu ir nemalonu, vis dėlto galime kurti savo „Odę džiaugsmui“.
Tegul mūsų džiaugsmas, kylantis iš pasitikėjimo Kristumi, ne blėsta, o tik stiprėja (kaip gerėja ir senstantis vynas), šiame džiaugsme jauskime plaukimo (ne plūduriavimo) malonumą ir gėrį, dieviško tikslo siekimą. Šiame džiaugsme suvokime save ne kaip nelaimingą ir laikiną, bet kaip amžiną ir palaimintą Dievo žmogų.
Simon Vibert, Excellence in Preaching. Downers Grove: InterVarsity, 2011. Kobo E-book reader.
Alec Motyer. The Message of PHILIPPIANS, BST, Inter Varsity Press, 1984,: 147 p.
http://en.wikipedia.org/wiki/ I_Am_Prepared_to_Die
Richard J.Foster, Dvasinės Pratybos gyvenimo džiaugsmui, Lietuvos krikščioniškas fondas, 2007, 186 p.
Arūnas Rulinskas yra Lietuvos laisvųjų krikščionių bažnyčios vyskupas