Jūsų dėmesiui siūlome Čekijos mąstytojo, teologo, Reformacijos šauklio Jano Huso (1369-1415 m.) mintis apie tikėjimą.
Jei turime bendrą su kitais tikėjimą, ugdomą meilės ir lydimą ištvermingumo malonės, išgelbėjimui to pakanka. Nes Dievas, davęs tikėjimui pradžią, suteiks savo kariui, jei tik jis pats nekliudys, ir aiškesnį tikėjimą.
Dievas nereikalauja, kad visi jo vaikai savo laikino buvimo žemėje metu vis mąstytų apie tam tikrą tikėjimo aspektą - pakanka, kad, atmetę nepaslankumą ir šiurkštumą, jie išsiugdytų įprotį tikėti.
Turėtume suprasti, kad tikėjimas yra dvejopas: vienas yra neišugdytas (juk ir demonai tiki ir dreba), kitas tikėjimas - išugdytas meile. Ne pirmiau minėtas, bet antrasis, ištvermės lydimas tikėjimas gelbsti. Štai žodžiai, kurie buvo pasakyti, kalbant apie tikėjimą, kuris ugdomas meilėje: Kad kiekvienas, kuris Jį (Sūnų) tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 15). O Petrui, kuris turėjo tokį tikėjimą ir jį išpažino, Gelbėtojas ištarė: Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau.
Toks tikėjimas - kitų dorybių, kurias lavina Bažnyčia, pagrindas. Kadangi tikėjimas yra tai, kas atsiranda iš neregimų, o ne iš juntamų dalykų, ir kadangi neregimais dalykais tikėti sunku, reikia dviejų sudedamųjų dalių, kad galėtume tikėti teisingai: pirma, protą apšviečiančios tiesos, antra, įrodymo, kuris protą sutvirtina.
Taigi, tikėjimas susijęs su tiesa - tiesa, kurią tikintysis turi ginti net iki mirties, ir jokios netiesos čia negali būti. Antra tikėjimo savybė - sunku tikėti be įrodymų ir tam tikro žinojimo. Mūsų juk nereikia raginti, kad tikėtume tuo, ką matome akimis. Tačiau dalykai, kuriuos mes matome miglotai, šventiesiems danguje yra matomi aiškiai, ir jų nereikia raginti tuo tikėti. Jie aiškiai mato tai, kuo tiki, ir visos jų viltys pildosi.
Tikėjimas yra pamatas arba garantija tų dalykų, kuriais tiki į ramybės uostą keliaujantis piligrimas. Dėl to apaštalas sako, kad tikėjimas yra tų dalykų, kuriais viliamės, pamatas: Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome, ko nepajaučiame (Hbr 11, 1). Šiuo metu kūno akimis to nematome, tačiau mes tikime ir viliamės palaiminimo.
Kadangi be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui, todėl tam, kad žmogus būtų išgelbėtas, visų pirma jis turi tikėti. O tikintis yra toks žmogus, kurio tikėjimas yra įkvėptas Dievo, ir kuris nebijo, jog blogis užterš jo tikėjimą. Pagal dabartinį neteisumo įstatymą visi pažeidžiantys įstatymą yra neištikimi (netikintys), ir tik neturintis tikėjimo žmogus gali nusidėti iki mirties. Nes jei žmogus atsimena ir tiki, jog nusidedantiems yra paskirta bausmė, ir turi tikėjimą, kuris kyla iš dieviško žinojimo - nes Dievas viską žino aiškiai ir pažįsta tokius nusidėjėlius, - tada, be jokios abejonės, jis nenusidės mirtina nuodėme.
Tikėjimo stoka pasireiškia trejopai:
1) silpnumu - tikėjimo stokojantis žmogus svyruos ir negins tikėjimo iki mirties;
2) tikėjimo gali trūkti tada, kai žmogus tiki daugeliu dalykų, kuriais reikia tikėti, tačiau jam trūksta tikėjimo dėl kitų dalykų, ir tai yra tarsi skylės - jo tikėjimo skydas pilnas skylių!
3) Tikėjimo trūksta tam, kuris nesinaudoja šiuo skydu: nors jis yra įpratęs tikėti dalykais, kuriais reikia tikėti, vis dėlto dėl drausmės ir disciplinos stygiaus jam trūksta pagirtino gyvenimo veiksmų. Apie šiuos dalykus kalbama Laiške Titui: Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia (Tit 1, 16).
Todėl visi, kam trūksta tikėjimo, stokoja ir nuolatinės tikėjimo jėgos.
Taip pat turime atsiminti, kuo tikėjimas skiriasi nuo vilties:
1) Jei viltis rodo į laimikį, kurį gausime ateityje, tai tikėjimui rūpi praeitis - būtent tokie dalykai, kad Dievas sukūrė pasaulį, kad Kristus tapo kūnu, ir pan. Tikėjimui taip pat rūpi dabartis - kad Dievas yra, kad šventieji yra danguje ir kad Kristus sėdi Tėvo dešinėje. Tikėjimui rūpi ir ateitis - kad Kristus sugrįš teisti, kad Teismo dieną visi prisikels ir galų gale Dievas atlygins palaima visiems šventiesiems, kurie baigs šį gyvenimą malonėje.
2) Viltis nepasiekia tokio žinojimo kaip tikėjimas, bet lieka kažkur tarp abejonės ir tikėjimo. Yra dalykų, su kuriais tikintysis tiesiog turi sutikti: kai nebelieka aiškumo, jis neturi nei abejoti, nei pripažinti, nei paneigti, o tik tuo viltis.
3) Tikėjimas nuo vilties skiriasi ir tuo, kad tas, kuris viliasi, viliasi tik gero, o tikėjimas apima ir gera, ir bloga. Mes tikime nuodėmių atleidimu, kuris tikrai yra gera žinia tiems, kurie ieško išgelbėjimo, bet mes taip pat tikime, kad piktžodžiavimo nuodėmė nebus atleista nei šiame, nei būsimajame pasaulyje.
Ir kadangi tikėjimas yra pasitikėjimo veiksmas, tai pasitikėti reikštų žinoti, jog tikėjimas žmogui reikalingas dėl užtikrinto palaiminimo - kad jis tvirtai laikytųsi Dievo išsakytos tiesos ir nesvyruotų. Dėl šios tiesos tikrumo žmogus neturėtų bijoti už ją kovoti, net jei tektų statyti savo gyvenimą į pavojų.
Tad iš kiekvieno krikščionio tikimasi, kad jis aiškiai ir nesvyruodamas tikės visomis tiesomis, kurias Šventoji Dvasia sudėjo į Šventąjį Raštą. Ir todėl žmogus nėra susaistytas tikėti visomis šventųjų kalbomis, kurių nėra Rašte, ar tikėti popiežiaus bulėmis, išskyrus tiek, kiek jos kalba iš Šventojo Rašto, ar tuo, kas jų kalboje aiškiai pagrįsta Šventuoju Raštu.
Nes dėl tiesos neišmanymo popiežius ir jo kurija taip pat gali klysti. O remiantis šia tiesa galima įrodyti, kad popiežius daro klaidas ir gali būti suklaidintas. Popiežių dažnai klaidina materialinė nauda, ir jis dažnai klysta dėl neišmanymo.
Vienoks yra pasitikėjimas Dievu - Dievas neklysta ir negali būti suklaidintas. Ir visai kitoks yra pasitikėjimas popiežiumi, kuris gali klysti ir gali būti suklaidintas. Vienoks yra pasitikėjimas Šventuoju Raštu, ir kitoks - bule, kurioje surašytos žmogaus mintys.
Šventajam Raštui neturi būti taikomos išimtys, tačiau kartais visai tinkama pritaikyti išimtį bulėms ir su jomis nesutikti, ypač kai jos giria nevertingus dalykus ar jais vadovaujasi, dvelkia godumu, šlovina neteisiuosius, engia nekaltuosius ar visiškai prieštarauja Dievo įsakymams bei patarimams.
Taigi visiškai aišku, koks tikėjimas yra bažnyčios pamatas, tai - tikėjimas, kuriuo bažnyčia yra statoma ant Uolos, Jėzaus Kristaus. Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra gyvojo Dievo Sūnus. Apaštalas Petras kalbėjo už visus tikinčiuosius, kai ištarė: Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus! (Mt 16, 16). O apaštalas Jonas sako: Ir štai pergalė, nugalinti pasaulį - mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus? (1 Jn 5, 4-5)
Iš http://www.ctlibrary.com vertė Jurga Domarkaitė