Vėlesnė Vakarų bažnyčios teologija prie mokymo apie Trejybę nepridėjo nieko esminio, nors vis pasireikšdavo įvairių nukrypimų ir bandymų keisti formuluotеs. Pavyzdžiui, Roscelinas XI a. Trejybei pritaikė nominalistinę teoriją apie tai, kad universalijos (bendros sąvokos) yra tiesiog subjektyvios koncepcijos - tokiu būdu jis siekė išvengti painiavos siejant skaičiaus vienybę su Dievo Asmenų skirtingumu.
Tris Dievo Asmenis jis nagrinėjo kaip tris iš esmės skirtingas individualybes, apie kurias galima pasakyti, kad jos yra viena tik kilme ir vardu. Jų vienybė tai valios ir jėgos vienybė. Į tai Anzelmas teisingai atkirto, kad tokia pozicija logiškai veda prie tridievystės, ir pabrėžė tą faktą, kad universalios koncepcijos atstovauja tiesai ir realybei.
Jeigu Roscelinas pasiūlė nominalistinį mokymo apie Trejybę aiškinimą, tai Gilbertas iš Puatjė ją aiškino nuosaikiojo aristoteliškojo tipo realizmo požiūriu, teigdamas, kad universalijos egzistuoja tam tikruose reiškiniuose,. Jis atskyrė Dievo esmę nuo Dievo ir lygino jų santykius su žmonijos ir atskirų žmonių santykiais. Dieviškoji esmė nėra Dievas, bet Dievo forma, arba tai, kas Jį daro Dievu. Ši esmė arba forma (lotyniškas žodis „forma“ reiškia tai, kas daro daiktą, dalyką tuo, kas jis yra) yra bendra trims Asmenims, ir šiuo atžvilgiu jos yra viena. Dėl tokio mokymo jis buvo apkaltinas skelbiąs keturdievystę.
Abeliaras apie Trejybę kalbėjo taip, kad jį apkaltino esant Sabelijaus pasekėju. Matyt, jis Dievybėje identifikavo tris Asmenis su galybės, išminties ir gerumo savybėmis. Tėvo vardas reiškia galybę (jėgą), Sūnaus - išmintį ir Šventosios Dvasios - gerumą. Tuo pat metu jis taip pat vartoja posakius, slapta parodančius, kad skirtumai Dievybėje yra tikri, asmeniniai skirtumai, bet jis naudoja tokias iliustracijas, kurie aiškiai rodo į modalizmą.
Tomo Akviniečio darbuose mes randame įprastą mokymo apie Trejybę suvokimą. Toks buvo vyraujantis to laikmečio Bažnyčios požiūris.
Mokymas apie Trejybę Reformacijos laikotarpiu
Kalvinas išsamiai nagrinėjo mokymą apie Trejybę savo „Krikščionių tikėjimo pagrinduose“ (I tomas, 13 sk.) ir gynė doktriną, suformuluotą ankstyvosios Bažnyčios. Bendrai paėmus jis buvo linkęs neišeiti už paprastų Rašto teiginių ribų ir todėl savo pirmo apsilankymo Ženevoje metu net vengė vartoti žodžius „Asmuo“ ir „Trejybė“. Visgi savo „Krikščionių tikėjimo pagrinduose“ jis gina šiuos terminus ir kritikuoja tuos, kurie jų atsisako. Karolis apkaltino jį arijonizmu, nors tai buvo visai nepagrįsta. Kalvinas teigė esant visišką Dievo Asmenų lygybę ir netgi palaikė požiūrį apie savarankišką Sūnaus egzistavimą, turėdamas omenyje, kad pagimdytas buvo Sūnus kaip Asmuo, o ne Jo esmė. Jis sako, kad „Sūnaus, kaip ir Šventosios Dvasios, esmė nepagimdyta“ ir kad „Sūnus kaip Dievas, nepriklausomai nuo Jo Asmens nagrinėjimo, yra savaime egzistuojantis; bet kaip Sūnus, sakome mes, Jis - iš Tėvo. Tokiu būdu, Jo esmė neturi kilmės, bet Jo Asmenybės šaltinis - pats Dievas“ („Krikščionių tikėjimo pagrindai“, 1-13, 25).
Kartais sakoma, neva Kalvinas neigęs Sūnaus amžiną kilmę. Toks tvirtinimas grindžiamas šia ištrauka: „Kokia nauda iš ginčų dėl to, ar visada Tėvas gimdo, matant, kad yra kvaila įsivaizduoti pastovų gimimo aktą, kai akivaizdu, kad trys Asmenybės egzistavo viename Dieve nuo amžių“ („Krikščionių tikėjimo pagrindai“, 1-13, 29). Tačiau šis tvirtinimas vargu ar turėjo ketinimą neigti amžiną Sūnaus gimimą, kadangi jis šito aiškiai moko kitose dalyse. Labiau tikėtina, kad tai tiesiog nesutikimo su Nikėjos ginčais dėl amžino gimimo, kaip pastovaus judėjimo, visada atbaigto ir visgi niekada nesibaigiančio išraiška. Vorfirdas apie tai rašė: „Atrodo, Kalvinas šią idėją suvokia kaip sudėtingą, jeigu ne visai beprasmę“ („Kalvinas ir kalvinizmas). Mokymas apie Trejybę, kaip jis suformuluotas Bažnyčios, išreiškiamas visuose reformatų tikėjimo išpažinimuose ir labiausiai bei tiksliausiai - III-e Antrojo Šveicariškojo tikėjimo išpažinimo skyriuje.
Šešioliktame amžiuje socinistai (arijonizmo atšaka) paskelbė, kad mokymas apie tris Asmenis, turinčius bendrą esmę, neturi logikos, prieštarauja protui, ir stengėsi atmesti jį, remdamiesi tekstais, cituojamais arijonų. Bet jie nuėjo toliau arijonųneigdami Sūnaus priešegzistenciją ir manė, kad Kristus savo esybe ir prigimtimi buvo tiesiog žmogus, nors Jis ir turėjo ypatingą Dvasios pilnatvę, ypatingą Dievo pažinimą ir po Paėmimo gavo pilną valdžią. Jie apibūdino Šventąją Dvasią kaip dorybę, „energiją, tekančią iš Dievo žmonėms“. Su savo koncepcija apie Dievą jie buvo šiuolaikinių unitorių ir modernistų pirmtakai.
Kai kuriose vietose į pirmą planą vėl išėjo subordinacionizmas (Dievo Asmenų pavaldumas). Kai kurie arminijonai (Eliskopijus, Kurcelėjus, Limborchas), tikėdami, kad visi trys Asmenys turi vieną ir tą pačią prigimtį, visgi priskyrė Tėvui prieš kitas Asmenybes tam tikrą pirmenybę tvarkos, orumo ir viršenybės atžvilgiu. Jų supratimu tikėjimas padėties lygybe žūtbūt vedė link tridievystės.
Trejybės doktrina laikotarpiu po Reformacijos
Samuelis Klarkas, rūmų pamokslininkas, kuris gyveno valdant karalienei Anai, Anglijoje 1712 m. išleido savo darbą apie Trejybę, kuriame palaikė arijonistų požiūrį į subordinaciją. Jis apie Tėvą kalba kaip apie aukščiausią ir vienintelį Dievą, vienintelį visa ko esančio, valdžios ir autoriteto šaltinį. Pasak S. Klarko, šalia Jo nuo pat pradžių egzistavo antra dieviškoji Asmenybė, vadinama Sūnumi, kuris savo būtį ir savybes gavo iš Tėvo ne dėl paprastos būtinybės ar prigimties, o Tėvo selektyvios valios pareiškimu. Jis atsisako skirti dėmesį klausimui, ar Sūnus buvo pagimdytas iš Tėvo esmės ar sukurtas iš nieko; egzistavo nuo amžių ar tik nuo sukūrimo. Pasak jo, kartu su šiomis dviem egzistuoja trečiasis Asmuo, kuris savo esmę turi iš Tėvo per Sūnų. Ji pajungta Sūnui ir pagal prigimtį, ir Tėvo valia.
Kai kurie Naujosios Anglijos teologai kritikavo mokymą apie amžiną gimimą. Emonsas jį netgi vadino „amžina nesąmone“, o Mozė Stiuartas pareiškė, kad šis posakis buvo akivaizdus kalbinis prieštaravimas ir kad jų patys žymiausi teologai per keturiasdešimt praėjusių metų prieš jį pasisakydavo. Jis pats šio posakio nemėgo dėl to, kad į jį žiūrėjo kaip į priešingą tikrai Tėvo ir Sūnaus lygybei. Panašu, šie žodžiai išreiškia jo požiūrį: „Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia - tai žodžiai, kurie reiškia skirtumus Dievybėje, kurie mums parodyti atpirkimo darbe, ir visai neskirti pažymėti amžinus santykius, kokie jie yra patys savaime, Dievybėje“.
Sabelianistų Trejybės aiškinimus galima rasti Swedenborgo darbuose, kuris neigė Trejybę iš esmės ir sakė, kad kai mes sakome - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, - mes tiesiog parodome skirtumus amžiname dievažmogyje, priėmusiame žmogaus kūną Sūnuje ir veikiančiame per Šventąją Dvasią. Sabelijonizmo atgarsių taip pat galima aptikti ir Schleiermacherio veikaluose, kuris tvirtina, kad Dievas pats Savyje kaip nežinoma vienybė, esanti visų dalykų pagrindas, - tai Tėvas, Dievas, kuris sudaro kuriamąjį asmeninį egzistavimą žmoguje, ir ypatingai Jėzuje Kristuje, - tai Sūnus, o Dievas, kaip prisikėlusio Kristaus gyvybė Bažnyčioje - tai Šventoji Dvasia. Panašaus požiūrio laikėsi Hėgelis, Dorneris ir kiti. Pas Ritčlį ir daugelį šiuolaikinių modernistų vėl aptinkamas Pauliaus Samosatiečio požiūris.
P. S. Nuorodos į „New Advent“ enciklopediją ir kitus šaltinius pateikiamos tik informacijai apie datas, asmenis, dokumentus ir pan.
LITERATŪRA
1. Seeberg, History of Doctrines, II, cf. Index.
2. Otten, Manual of the History of Dogmas, II, pp. 84-99.
3. Sheldon, History of Christian Doctrine, I, pp. 337-339; II, pp. 96-103, 311-318.
4. Cunningham, Historical Theology, II, pp. 194-213.
5. Fisher, History of Christian Doctrine, cf. Index.
Vertė Jūratė Budko iš http://www.reformed.org.ua/2/295/Berkhof