Tarp Arijaus ir Atanazo kilusio ginčo dėl Trejybės ištakos slypi dar gilesnėje praeityje. Pirmieji Bažnyčios Tėvai neturėjo aiškaus supratimo apie Dievo trejybiškumą. Kai kurie jų laikė Logosą beasmeniu protu, kuris tapo Asmeniu pasaulio sukūrimo metu, kiti laikė Jį Asmeniu, tokiu pat amžinu, ir dievišku kaip ir Dievas Tėvas, tačiau tuo pat metu tam tikra prasme pavaldžiu Tėvui. Šventajai Dvasiai jie neteikė didelės reikšmės. Apie Šventąją Dvasią jie kalbėjo tik minėdami tikinčiųjų širdyse ir gyvenimuose vykstantį atpirkimo darbą. Kai kurie manė, kad Šventoji Dvasia pavaldi ne tik Tėvui, bet ir Sūnui. Tertulijonasbuvo pirmasis teologas, kuris aiškiai teigė, kad Dievas yra Trejybė, o visi trys Dievo Asmenys yra vienos prigimties. Tačiau net ir jam nepavyko aiškiai suformuluoti mokymo apie Trejybę.
Tuo metu gimė monarchianizmas, kuris pabrėžė Dievo vienatinumą ir Kristaus dieviškumą, tačiau iš esmės neigė Trejybę. Jų mokymui Vakaruose prieštaravo Tertulijonas ir Hipolitas, o Rytuose - Origenas. Šie Bažnyčios Tėvai gynė Apaštališkajame tikėjimo išpažinime apibrėžtą Dievo trejybiškumą. Tačiau netgi Origeno mokymas apie Trejybę nebuvo visiškai pakankamas. Jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad ir Tėvas, ir Sūnus yra Dievo Asmenys (hypostases), tačiau jam ne visai pavyko pateikti biblinį požiūrį apie tai, kaip trys Dievo Asmenys susiję su viena Dievo prigimtimi. Ir nors kalbėdamas apie Tėvo ir Sūnaus santykius Origenas pirmasis pavartojo „amžinojo gimimo“ sąvoką, jam nepavyko išvengti tam tikro Antrojo Trejybės Asmens pavaldumo Pirmojo Asmens atžvilgiu. Pasak jo, Tėvas perdavė Sūnui tik žemesnio lygmens dieviškumą, taigi Jį galima vadinti dievu (theos), bet ne Dievu (hotheos). Kartais Origenas apie Sūnų kalba kaip apie „antrąjį Theosą“. Tai buvo didžiausias Origeno mokymo apie Trejybę trūkumas, kuris Arijui tapo atspirties tašku. Dar vienas, ne toks svarbus trūkumas, slypėjo teiginyje, kad Sūnus buvo pagimdytas Tėvo valios sprendimu. Visgi jis pasistengė neiškelti laikino perėmimo idėjos. Mokydamas apie Šventąją Dvasią, Origenas dar labiau nutolo nuo Šventojo Rašto. Jis ne tik teigė, kad Šventoji Dvasia yra priklausoma ir nuo Tėvo, ir nuo Sūnaus, bet ir tvirtino, kad Dvasią sukūrė Sūnus. Vieną iš Orgieno teiginių galima suprasti taip, kad Šventoji Dvasia yra tiesiog kūrinys.
Ginčo esmė: Arijus ir arijonizmas
Didysis ginčas dėl Trejybės paprastai vadinamas arijonų ginču, nes jį sukėlė antitrejybinės Aleksandrijos vyresniojo Arijaus nuostatos. Nors ir nebūdamas labai dvasingas, Arijus buvo įgudęs diskutuotojas, taigi jo pažiūros greit įsitvirtino. Svarbiausias Arijaus teiginys buvo monarchanizmo principas, kad yra tik vienas negimęs Dievas, pradžios neturinti Esybė, t. y., Tas, kurio buvimas niekada neprasidėjo. Jis atskyrė Logosą, kaip dieviškąją energiją, ir Sūnų, kuris tapo įsikūnijusiu Logosu. Pasak Arijaus, Sūnus turėjo pradžią: jis buvo gimęs iš Tėvo, o tai, Arijaus nuomone, reiškė, kad Sūnus buvo sukurtas. Arijus teigė, kad Jis buvo sukurtas iš nieko prieš pasaulio sukūrimą, todėl esą nėra nei amžinas, nei dieviškas. Jis buvo pirmasis ir didingiausias iš visų kūrinių ir pradėjo egzistuoti todėl, kad per Jį būtų galima sukurti pasaulį. Taigi todėl Jis gali keistis, tačiau Dievas jį išsirinko dėl iš anksto numatytų nuopelnų ir pavadino Dievo Sūnumi dėl būsimosios šlovės. Sūnus vertas žmonių garbinimo dėl savo įsūnystės. Arijus savo mokymą grindė Šventuoju Raštu, tiksliau tomis jo vietomis, kurios Sūnus, pasak jo, apibūdinamas kaip žemesnis už Tėvą (pvz., Pr 8, 22 (Septuagintos vertimas), Mt 28,18; Mk 13,32; Lk 18,19; Jn 5,19; Jn 14,28; 1 Kor 15,28).
Opozicija arijonizmui
Pirmiausia Arijui ėmė prieštarauti jo paties vyskupas Aleksandras, kuris teigė visiškai dievišką Sūnaus prigimtį ir tuo pat metu laikėsi mokymo apie amžinąją įsūnystę per gimimą. Laikui bėgant tikruoju Arijaus oponentu tapo Aleksandrijos diakonas Atanazas, kuris istorijoje išliko kaip tvirtas, nepalenkiamas ir nepasiduodantis kovotojas už tiesą. Sibergas [7] tvirtino, kad Atanazo įtaką lėmė trys dalykai: 1) charakterio tvirtumas ir nuoširdumas; 2) tvirtas pagrindas, kuriuo jis rėmėsi, grįsdamas savąjį Dievo vienybės supratimą ir neigdamas jo laikams būdingą Dievo Asmenų subordinacijos idėją; 3) taktiškumas, kuriuo pasižymėjo jo raginimas pripažinti Kristaus prigimtį ir padėtį. Atanazas suprato, jog jei Kristus laikomas kūriniu, tai savaime paneigia mintį, kad tikėjimas Kristumi atveria žmogui išgelbstinčią sandorą su Dievu.
Su didele jėga Atanazas pabrėžė Dievo Asmenų vienybę ir reikalavo apibrėžti tokią Trejybės sampratą, kuri šios vienybės nemenkintų. Tėvo ir Sūnaus dieviškoji prigimtis ta pati, todėl neteisinga kalbėti apie „antrą Dievą“. Pabrėždamas Dievo vienybę, Atanazas taip pat pripažino, kad yra trys skirtingi Dievo Asmenys. Atanazas atsisakė tikėti, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas iki laikų pradžios, kaip tvirtino arijonai, ir teigė nepriklausomą ir amžiną Sūnaus egzistavimą. Tuo pat metu jis teigė, kad trijų Dievo Asmenų negalima kokia nors prasme laikyti atskirais, nes taip krikščionybė taptų politeistine. Pasak Atanazo, Dievo vienybę ir jo Esybės skirtumus geriausiai apibūdina terminas „vienos prigimties“ (homoousion). Tai aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškia mintį, kad Sūnus yra tos pačios prigimties kaip ir Tėvas, tačiau taip pat pripažįstama, kad jie gali skirtis kitais aspektais, kaip antai buvimas Asmeniu. Kaip ir Origenas, Atanazas mokė, kad Sūnus yra gimęs, tačiau kitaip nei Origenas jis šį gimimą apibūdino kaip vidinį ir būtiną bei amžiną Dievo veiksmą, o ne Dievo valios sprendimą.
Atanazą įkvėpė ir jo teologiją formavo ne tik siekis visur atrasti loginį nuoseklumą - būtent sotreriologiniai įsitikinimai natūraliai suformavo Atanazo teologijos principus. Labiausiai jis buvo įsitikinęs tuo, kad susijungimas su Dievu būtinas išgelbėjimui, ir kad su Dievu suvienyti negali joks kūrinys, o tiktai tas, kuris pats yra Dievas. Todėl, pasak Sibergo, „tik tuomet, jeigu Kristus yra Dievas tikrąja to žodžio prasme ir be jokių išlygų, tai Dievas atėjo pas žmones, ir tada bendravimas su Dievu, nuodėmių atleidimas, Dievo tiesa ir nemirtingumas galėjo būti be jokių abejonių dovanoti žmonėms“ („Doktrinų istorija“, 1 tomas, 211 psl.).
Nikėjos susirinkimas
Ginčui dėl Trejybės spręsti 325 m. buvo sušauktas Nikėjos susirinkimas. Svarstoma problema buvo aiškiai apibrėžta: arijonai atmetė amžinosios (nepavaldžios laikui) Sūnaus kilmės idėją, o Atanazas tai teigė. Arijonai tvirtino, kad Sūnus buvo sukurtas iš nebūties, tačiau Atanazas tvirtai laikėsi teiginio, kad Jis gimė iš Tėvo prigimties. Arijonai neigė, kad Sūnus yra tos pačios prigimties kaip ir Tėvas, o Atanazas būtent tai tvirtino.
Greta šių kraštutinių partijų dar egzistavo plati „vidurio“ grupė, kuri ir sudarė sinodo daugumą. Jai vadovavo bažnyčios istorikas Euzebijus Cezarietis. Minėta partija dar vadinama Origeno partija, nes ji laikėsi Origeno principų, t. y. buvo labiau linkusi į arijonizmą ir prieštaravo mokymui, kad Sūnus su Tėvu yra vienos prigimties. Jie pasiūlė teiginį, kurį iš anksto užrašė Euzebijus ir kuris sutapo su Aleksandro bei Atanazo mokymu, išskyrus vieną dalyką - jie siūlė rašyti ne „vienos prigimties“, bet „panašios prigimties“ (homoiousios), t. y., kad Sūnus savo esybe panašus į Tėvą. Po ilgų svarstymų imperatorius galiausiai savo autoritetu nusvėrė svarstykles Atanazo naudai, ir tai lėmė jo pergalę.
Susirinkimas priėmė tokį tekstą ginčijamu klausimu: „Mes tikime į vieną Dievą, visagalį Tėvą, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų (...) gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu.“ Tai buvo aiškiai išreikšta pozicija. Sąvoką „vienos prigimties“ galima suprasti tik taip, kad Sūnaus prigimtis tapati (identiška) Tėvo prigimčiai. Ši sąvoka prilygino Sūnų Tėvui kaip nesukurtą Esybę ir pripažino Jį Dievu.
Nikėjos susirinkimo pasekmės
Nikėjos susirinkimo sprendimas ne užbaigė ginčą, bet faktiškai tapo jo pradžia. Tai, kad ginčas buvo išspręstas tvirta imperatoriaus ranka, nieko negalėjo patenkinti, taigi kilo daug abejonių, ar pasiektas ilgalaikis susitarimas. Po šio sinodo paaiškėjo, kad krikščioniško tikėjimo apibrėžimas priklausė nuo imperatoriaus užgaidos ar net nuo dvaro intrigų. Pats Atanazas, nors ir laimėjęs ginčą, nebuvo patenkintas tokiu bažnytinių ginčų sprendimo būdu. Jis norėjo įtikinti priešininkais argumentais. Tolesnė įvykių eiga aiškiai atskleidė, kad imperatoriaus nuotaikos pasikeitimas ar netgi kyšis gali pakeisti visą ginčą. Ta šalis, kuri ką tik šventė pergalę, gali staiga suklupti. Tokie dalykai senaisiais laikais vykdavo nuolat.
Svarbiausias ir žymiausias asmuo Trejybės ginče po Nikėjos susirinkimo buvo Atanazas. Jis buvo iškiliausias savo meto žmogus, pranokstantis visus kitus: įžvalgus teologas, tvirto charakterio vyras, kuriam pakako narsos ginti savo įsitikinimus ir kuris buvo pasiryžęs kentėti už tiesą. Kita vertus, tuo metu Bažnyčia, ypač Rytuose, palaipsniui tapo arijoniška, tiksliau, pusiau arijoniška, o imperatoriai rėmė daugumą, taigi apie Atanazą buvo sakoma: „Atanazas prieš visą pasaulį.“ Šis garbingas Dievo tarnas buvo penkis kartus ištremtas.
Nikėjos išpažinimo priešininkai pasidalijo į kelias partijas. Kaningemas [4] rašė: „Drąsiausi ir sąžiningiausi arijonai teigė, kad Sūnus yra kitos prigimties negu Tėvas (anomoios), kiti tvirtino, kad Sūnus ne toks kaip Tėvas (kitokios prigimties), o kai kurie, paprastai vadinami pusiau arijonais, netgi pripažino, kad Sūnus buvo panašus į Tėvą. Visgi visi jie vieningai atsisakė priimti Nikėjos apibrėžimą, nes prieštaravo Nikėjos susirinkimo mokymui apie tikrąjį ir visišką Dievo Sūnaus dieviškumą ir jautė, kad Nikėjos išpažinimo terminai (t. y. „vienos prigimties“) aiškiai tai išreiškia, nors jie sakė, kad turi ir daugiau argumentų prieš tą žodį“ (Istorinė teologija, 1 tomas, 290 p.).
Pusiau arijonai vyravo Rytų Bažnyčioje dalyje. Vakarų bažnyčia laikėsi kito požiūrio ir buvo ištikima Nikėjos išpažinimui. Tai galima paaiškinti visų pirma tuo, kad tuo metu, kai Rytams didelę įtaką darė Origeno idėjos apie Dievo Asmenų pavaldumą, Vakarus veikė Tertulijono mokymas, taigi Vakarai priėmė su Atanazo požiūriu derančią teologiją. Be to, vis dėlto būtina atsižvelgti į varžymąsi tarp Romos ir Konstantinopolio: kai Atanazas buvo išsiųstas iš Rytų, Vakarai priėmė jį „išskėstomis rankomis“, o Romos sinodas (341 m.) ir Sardikos sinodas (343 m.) be išlygų pritarė jo mokymui.
Tačiau Atanazo įtaką Vakaruose sumenkino Marcelijaus iš Ankyros, kaip Nikėjos teologinio ginčo laimėtojo, išaukštinimas. Jis vėl grąžino senuosius skirtumus tarp amžinojo ir beasmenio Logoso, būdingo Dievui, kuris pasireiškė kaip Dievo energija kūrimo metu, ir Logoso, tapusio žmogumi per įsikūnijimą. Jis neigė, kad sąvoką „kilęs iš“ galima vartoti iki laikų pradžios egzistavusiam Logosui, todėl uždraudė įsikūnijusį Logosą vadinti Dievo Sūnumi. Marcelijus taip pat manė, kad pasibaigus žemiškajam gyvenimui, Logoso santykiai su Tėvu vėl tapo tokie, kokie buvo iki pasaulio sukūrimo. Panašu, kad jo teorija pateisino Origeno ir Euzebijaus šalininkų mokymą, o jų oponentus kaltino palaikant monarchianistą Sabelijų. Taigi, šis mokymas tapo priemone, dar labiau padidinusia atotrūkį tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių.
Buvo keli bandymai tą atotrūkį sumažinti. Antiochijoje buvo kviečiami sinodai, kurie priėmė Nikėjos apibrėžimus, nors su svarbia išimtimi. Jie gynė vienos prigimties idėją ir tai, kad Sūnus gimė Tėvo valia. Tai, žinoma, netenkino Vakarų. Buvo šaukiami kiti susirinkimai ir sinodai, kuriuose Euzebijaus šalininkai veltui stengėsi pasiekti, kad Vakarai atsisakytų Atanazo formuluočių ir sukurtų kitus, kompromisinius tikėjimo išpažinimus. Viskas buvo veltui, kol Konstantinas netapo vieninteliu imperatoriumi. Jėga ir gudrumo Arlė (353 m.) ir Milano sinoduose (355 m.) jam pavyko kompromisu sutaikyti Vakarų vyskupus ir Euzebijaus šalininkus.
Atoslūgis po potvynio
Visgi Nikėjos išpažinimo priešininkų pergalė pasirodė pavojinga ir faktiškai lėmė jų skilimą. Iki tol nevienalytes šios partijos dalis vienijo opozicija Nikėjos šalininkų partijai. Bet kai tik neliko išorinio spaudimo, tapo akivaizdu, kad tarp jų nėra vidinės vienybės. Arijonai ir pusiau arijonai nesutarė tarpusavyje, nebuvo vienybės ir tarp pačių pusiau arijonų. Sirmos susirinkime (357 m.) buvo bandoma šias grupes suvienyti, apskritai atsisakant tokių sąvokų kaip „prigimtis“, „viena prigimtis“, „panaši prigimtis“, nes jos pranoksta žmogaus supratimą. Tačiau ginčas jau buvo pažengęs per toli, kad jį būtų galima sustabdyti tokiais būdais. Tikrieji arijonai dabar „parodė tikrąjį veidą“ ir taip konservatyviuosius pusiau arijonus paskatino tapti Nikėjos išpažinimo šalininkais.
Tuo metu susibūrė ir nauja Nikėjos partija. Ją sudarė Origeno sekėjai, kurie buvo dėkingi Atanazui ir Nikėjus išpažinimui už geresnį tiesios išaiškinimą. Žymiausi jų veikėjai buvo trys vyrai iš Kapadokijos: Bazilijus Didysis, Grigalius Nisietis irGrigalius Nazianzietis. Jie manė, kad tarpusavio nesupratimo šaltinis slypi sąvokos „Hipostazė“ vartojime, kuris yra sinonimiškas „prigimčiai“ ir „Asmeniui“, todėl šio termino vartojimą apribojo tik apibūdindami Tėvą ir Sūnų kaip Asmenis. Taigi užuot pradėję nuo „vienos prigimties“, kaip tai darė Atanazas, jie pradėjo nuo trijų Dievo Asmenų ir pabandė tai pritaikyti mokymui apie dieviškąją prigimtį. Abu Grigaliai Dievo Asmenų santykį su Dievo prigimtimi prilygino trijų žmonių santykiams ir bendram žmogiškumui. Tokiu būdu jie atskyrė tris Dievo Asmenis ir Euzebijaus šalininkų akyse „apvalė“ Nikėjos mokymą nuo Sabelijaus teiginių. Logoso asmuo taip pat buvo apsaugotas. Be to, jie atkakliai tvirtino, kad visi trys Dievo Asmenys yra vieningi, ir tai iliustravo įvairiais būdais.
Disputas apie Šventąją Dvasią
Iki tol Šventosios Dvasios klausimas nebuvo rimtai nagrinėjamas, nors ir buvo išsakomos įvairios, tarpusavyje nesutampančios nuomonės. Arijus manė, kad Šventoji Dvasia yra pirmasis Sūnaus kūrinys, ir tai visiškai derėjo su Origeno mokymu. Atanazas tvirtino, kad Šventoji Dvasia yra vienos prigimties su Tėvu, tačiau Nikėjos išpažinime apie Ją kalbama neapibrėžtai: „Tikiu į Šventąją Dvasią“. Kapadokiečiai sekė Atanazo pėdomis ir energingai gynė mintį, kad Šventoji Dvasia taip pat yra „vienos prigimties“. Hilarijus iš Puatjė Vakaruose tvirtino, kad Šventoji Dvasia, kuri pažįsta Dievo gelmes, negali būti kitos nei dieviškos prigimties. Visiškai priešingą nuomonę išsakė Konstantinopolio vyskupas Makedonijus, kuris pareiškė, kad Šventoji Dvasia - tai Sūnui pavaldus kūrinys. Jo nuomonė buvo laikoma eretiška, o jo sekėjus vėliau imta vadinti „pneumatomachais“ (šis žodis sudarytas iš dviejų kitų: „pneuma“ - dvasia, ir „macha“ - blogai atsiliepti). Kai 381 m. buvo sušauktas visuotinisKonstantinopolio susirinkimas, jis patvirtino Nikėjos išpažinimą ir, vadovaujant Grigaliui Nazianziečiui, priėmė tokią išpažinimo apie Šventąją Dvasią formuluotę: „Tikime į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.“
Galutinis Šventosios Dvasios doktrinos suformulavimas
Konstantinopolio susirinkimo išpažinimas pasirodė esąs nepakankamas dėl dviejų dalykų:
1) nebuvo pavartota sąvoka „vienos prigimties“, taigi aiškiai nebuvo teigiama, kad Šventoji Dvasia, Sūnus ir Tėvas yra vienos prigimties;
2) nebuvo apibrėžtas Šventosios Dvasios ir kitų dviejų Dievo Asmenų santykis.
Buvo teigiama, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, tačiau nebuvo nei teigiama, nei neigiama, kad Ji taip pat kyla iš Sūnaus. Šiuo klausimu nebuvo pasiekta vieningos nuomonės: jei būtų pasakyta, kad Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, atrodytų, kad taip neigiama Tėvo ir Sūnaus vienybė, bet jei būtų pasakyta, kad Šventoji Dvasia kyla ir iš Tėvo, ir iš Sūnaus, atrodytų, kad ji yra labiau priklausoma nei Sūnus, ir tai sumenkintų Jos dieviškumą. Atanazas, Bazilijus ir Grigalius Nysietis teigė, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, tačiau jie neprieštaravo, kad Ji kyla ir iš Sūnaus. Tačiau Epifanas ir Marcelijus iš Ankyros gynė būtent šį mokymą.
Vakarų teologai bendrai sutiko, kad Šventoji Dvasia kyla ir iš Tėvo, ir iš Sūnaus, taigi Toledo sinode (589 m.) prie Konstantinopolio išpažinimo buvo pridėta žinoma frazė „ir iš Sūnaus“. Rytuose Trejybės doktriną galutinai suformulavo Jonas Damaskietis: egzistuoja tik viena Dievo prigimtis, tačiau trys Asmenys arba Hipostazės. Juos reiktų laikyti viena Dievo esybe, o ne tiesiog palyginamais tarpusavyje, kaip būtų kalbant apie tris žmones. Visais atžvilgiais jie yra viena, išskyrus jų egzistavimo būdus. Tėvui būdinga tai, kad Jis iš nieko neatsirado, Sūnus gimė iš Tėvo, o Šventoji Dvasia - kilo iš Jų. Trejybės Asmenų tarpusavio santykius Jonas Damaskietis aprašo kaip tarpusavyje persipinančius, bet nesusimaišančius. Nepaisant to, kad Jonas Damaskietis kategoriškai neigė subordinaciją, jis apie Tėvą kalbėjo kaip apie Dievybės šaltinį, o apie Dvasią - kaip kylančią iš Tėvo per Logosą. Tame vis dar atsispindi graikiškojo mokymo apie Dievo Asmenų subordinaciją likutis. Rytų bažnyčia nepripažino Toledo sinode priimtos frazės „ir iš Sūnaus“. Tai tapo suklupimo akmeniu, dėl kurio galiausiai skilo Rytų ir Vakarų bažnyčios.
Vakarietiškoji Trejybės samprata buvo galutinai suformuluota Augustino veikale „Apie Trejybę“. Jis taip pat pabrėžė vieną Trejybės Asmenų prigimtį. Kiekvienam iš trijų Asmenų būdinga visa dieviškoji prigimtis, todėl jie identiški ir savo prigimtimi ir kalbant apie kiekvieno Asmens santykį kitų dviejų atžvilgiu. Tai skiriasi nuo trijų žmonių, kai kiekvienam žmogui būdinga tik tam tikra bendražmogiškosios prigimties dalis. Be to, vienas Asmuo nėra ir negali egzistuoti be kitų, jie visi susiję tarpusavio priklausomybės ryšiais. Dieviškoji prigimtis būdinga kiekvienam iš Jų, bet skirtingu požiūriu, kaip Gimdytojui, Pagimdytajam ir Įkvėptajam. Tarp trijų Asmenų (Hipostazių) egzistuoja prasiskverbimo ir buvimo vienas kitame santykiai. Nors Augustino netenkino žodis „Asmuo“ kalbant apie trijų Dievo Asmenų santykius, tačiau jis ir toliau vartojo šį žodį teigdamas, kad šis žodis „tinkamas ne išreikšti santykiams, tačiau tam, kad apie juos netylėti“. Taigi pagal Augustino Trejybės sampratą Šventoji Dvasia natūraliai suvokiama ne tik kaip kylanti iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus.
P. S. Nuorodos į New Advent enciklopediją pateikiamos tik informacijai apie datas, asmenis, dokumentus ir pan.
Literatūra
1. Bull, Defense of the Nicene Faith.
2. Scott, The Nicene Theology, pp. 213-384.
3. Faulkner, Crises in the Early Church, pp. 113-144.
4. Cunningham, Historical Theology, I, pp. 267-306.
5. McGiffert, A History of Christian Thought, I pp. 246-275.
6. Harnack, History of Dogma, III, pp. 132-162.
7. Seeberg, History of Doctrines, I, pp. 201-241.
8. Loofs, Dogmengeschiedenis, pp. 140-157.
9. Shedd, History of Christian Doctrine, I, pp. 306-375.
10. Thomasius, Dogmengeschichte, I, pp. 198-262.
11. Neander, History of Christian Dogmas, I, pp. 285-316.
12. Sheldon, History of Christian Doctrine, I, pp. 194-215.
13. Orr, Progress of Dogma, pp. 105-131.
Vertė D. J. iš http://www.reformed.org.ua/2/295/Berkhof
Iliustracijoje: Nikėjos susirinkimas