Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23).
Taigi tęskime. Miestą vandeniu aprūpinančioms įmonėms, nežiūrint to, kad jų talpyklos pilnos, vis tiek visada kyla pavojus neapskaičiuoti savo pajėgumų ir pažadėti vandeniu aprūpinti per daug vartotojų.
Įsivaizduokite, kad viena tokių įmonių paklojo du didžiulius vamzdžius, mėgindama vienu metu aprūpinti du miesto rajonus. Vandens srautas pasidalijo į dvi dalis, ir kokį gi matome rezultatą? Galiausiai įmonė nepajėgė tinkamai aprūpinti vandeniu nei vienos miesto dalies gyventojų. Visi jie liko nepatenkinti.
Žmogaus širdis pernelyg maža, gyvasis vanduo iš jos negali sraunia tėkme tekėti iš karto dviem kryptimis. Todėl ketvirtasis mano patarimas šiandien jums toks: neleiskite širdžiai pasidalinti. Įsivaizduokite ežerą, iš kurio išteka dvidešimt ar trisdešimt upeliukų. Galbūt geriau būtų, kad iš jo ištekėtų viena didelė upė, kuri būtų naudinga visai šaliai? Šie upeliai išdžiūna vasarą, nors pavasarį gali virsti pakankamai sraunia tėkme. Bet kiekvienas iš jų atskirai neteikia jokios naudos, kadangi ežeras gali būti tik vienos didelės upės šaltinis. Taip pat ir žmogaus širdyje jėgos pakanka tik vienam dideliam tikslui. Nevalia vienos savo širdies pusės atiduoti Kristui, o kitos pusės - pasauliui. Niekas negali tuo pat metu tarnauti Dievui ir Mamonai, todėl kad žmogaus širdžiai nepakanka jėgų tarnauti iš karto dviem šeimininkams. Bet deja, daugelis elgiasi būtent taip, kaip negalima.
Kartą pažinojau žmogų, kuris vieną savo širdies dalį palikdavo pasaulyje, o su kita eidavo į bažnyčią. Galiausiai išėjo taip, kad bažnyčioje jį visi laikė veidmainiu. „Jei jis priklausytų mums, - kalbėjo jie, - argi jis būtų vakar padaręs tai, ką padarė? O šiandien jis atėjo pas mus, ir tiek daug žada!“ Bažnyčia įtariai žiūrėjo į jį: jei jis yra apgavikas, tai kokia iš jo gali būti nauda, juk jo širdis visai nepriklauso tikėjimui. O kaip buvo pasaulyje? Tikėjimas surišo jį. Tokiu būdu jis nepriklausė nei pasauliui, nei bažnyčiai. Jis norėjo būti ir čia, ir ten, bet išėjo, kad nei tas, nei kitas nepripažino jo.
Aš niekuomet nemačiau, kad kažkas būtų bandęs eiti iš karto dviem gatvės pusėmis, nebent tik girtuokliai taip daro. Tai iš tiesų labai nepatogu. Tačiau aš mačiau daugybę žmonių, kurie mėgino tai daryti perkeltine prasme. Man atrodo, kad taip pat kažkokia prasme jie yra girti, kitaip net nebūtų pradėję šio kvailo užsiėmimo. Todėl, jei jūs manote, kad šis pasaulis su savo malonumais yra vertas užvaldyti jūsų dėmesį, tuomet eikite į pasaulį ir neapsimeskite, kad jūs tikintis žmogus. Bet jei Kristus iš tiesų jums yra Kristus, jei Dievas yra Dievas, tuomet visiškai atiduokite Jam visą savo širdį ir nesvirduliuokite į šonus. Daugelis bažnyčios narių tokiu būdu mėgina eiti iš karto abiem gatvės pusėmis: jų saulė jau leidžiasi, ji nebeteikia daug šviesos ir šilumos, ji jau beveik nusileidusi. Ir vis dėlto ji meta ilgus šešėlius, ir šie žmonės tarytum stovi vienoje gatvės pusėje - pasaulyje, o jų šešėlis krenta į priešingą pusę - ant namo sienos ir ant šaligatvio.
Šį įvaizdį galima pritaikyti daugeliui jūsų. Jūs ateinate į bažnyčią, dalyvaujate duonos laužyme, priimate krikštą, prisijungiate prie bendruomenės. Ir visa tai - tik jūsų šešėlis, o tikrasis jūs esate kitoje gatvės pusėje. Kokia nauda iš tuščio žmogaus apvalkalo? Bet daugelis bažnyčios narių yra būtent tokie. Jie lyg gyvatės, kurios išsineria iš savo odos. Jie atiduoda ją mums, atiduoda apvalkalą, kuriame kažkada buvo gyvenimas, o paskui svyrinėja į šonus, savo palaidų troškimų vedžiojami. Jie atiduoda mums savo išorinę pusę, o vidinę palieka pasaulyje. Tikintieji, pagalvokite, kaip tai kvaila! Jūsų Šeimininkas už jus atidavė visą save. Jis sumokėjo visą kainą. Todėl į Jį nukreipkite kiekvieną savo širdies judesį, tegul jūsų gyvenime būna tik vienas tikslas. Ir kad pasiekti jį, melskite Dievą, kad Jis saugotų jūsų širdį. Melskite, kad Šventoji Dvasia įkvėptų jus daugiau ir daugiau, kad Jis apsaugotų ir gintų jūsų sielą, kad jūsų gyvybinės galios tekėtų tik viena kryptimi, kad jūsų gyvenimas taptų gilesnis ir švaresnis, kad jame būtų vis daugiau ramybės. Vienintelė jūsų gyvenimo saugykla - tai Dievo valia, vienintelis vamzdis - Kristaus meilė ir troškimas įtikti Jam.
Prieš daugelį metų Spenseris rašė: „Žmogaus širdis iš prigimties suskaidyta: skirtingos jos dalys atsidavę skirtingoms aistroms. Iš pradžių žmogus yra užsiėmęs vienu tuščiais reikalais, paskui, skyręs jam tam tikrą dėmesį, tuoj pat pasišvenčia kitam, kadangi jis yra daug kam atsidavęs. (Tai panašu į Jokūbo istoriją, susijusią su Lėja ir Rachele.) Dievas savo išrinktuosius, kuriuos Jis paskyrė būti garbingais indais, pašvęstais Jo šventam tarnavimui, įmeta į savo Žodžio ugnį, kad jų širdis išsilydytų ir iš perkeičiančia Dvasia būtų nulieta į šventą visumą, kad jų širdis atsiskirtų nuo visų savo gausių prisirišimų ir vėl priklausytų tik Dievui, kad žmogus žvelgtų tik į Dievą ir viską savo gyvenime darytų tik dėl Jo. Jei nori žinoti, ar esi nuoširdus, pažiūrėk, ar tavo širdis atsinaujino panašiu būdu.“
Galbūt mano paskutinis punktas pasirodys jums kiek keistas. Senovės istorikai byloja, kad vienam mūsų karaliui grįžus iš nelaisvės, jo garbei Čipsaide buvo pastatyti vyno fontanai. Karalius buvo toks dosnus, o liaudis - tokia patenkinta, kad kiekvienas galėjo iš fontanų semti vyną, kuris liejosi vietoj vandens.
Mūsų gyvenimas gali būti toks turtingas, toks sklidinas, tokia palaima kitiems žmonėms, kad šią metaforą galima būtų pritaikyti ir mums. Aplinkiniai gali pastebėti, kad iš mūsų širdies teka vynas, tuo tarpu, kai iš kitų žmonių širdžių teka paprastas vanduo. Aš įsitikinęs, kad jūs pažįstate tokius žmones. Pavyzdžiui, Džonas Howardas. Jo gyvenimas buvo visai nepanašus į mūsų skurdų egzistavimą. Jis buvo tokios kilnios dvasios, jog buvo pasiruošęs dėl žmonijos paaukoti save, ir jo gyvenimo vandenys tekėjo panašiai kaip šis vynas. Tikriausiai kiekvienas iš jūsų gyvenime sutiko tokį šventąjį, gyvenusį prie pat Jėzaus kojų - jums kalbant, jūsų žodžiai jums atrodė kaip paprastas vanduo, bet jam kalbant su jumis, jo žodžiuose buvo juntamas patepimas, gylis ir jėga, kuriais jūs žavėjotės, juk jūs pats nieko panašaus negalėjote pasakyti. Kartais jūs sušukdavote: „Kaip aš norėčiau, kad mano žodžiai būtų tokie pat prasmingi, malonūs, saldūs, kad jie būtų taip pat patepti, kaip šio brolio žodžiai! Kaip aš norėčiau, kad mano poelgiai būtų tokie pat kilnūs, gražūs ir tyri, kaip jo darbai! Visi mano pasiekimai jo fone yra nieko verti. Jei tik aš galėčiau padaryti daugiau! Jei tik aš galėčiau į kiekvienus namus nukreipti aukso sroves vietoj savo apgailėtinų atliekų!“
Krikščioni, šie pavyzdžiai turėtų išmokyti tave išlaikyti sklidiną savo širdį. Niekada, niekada neignoruok Dievo žodžio, kuris gali pripildyti tavo širdį paliepimais ir pamokymais, ir tuomet iš tavo lūpų išeinantys posakiai bus tokie pat, kaip ir tavo širdis - turtingi ir galingi. Pripildyk savo širdį gausiai, apsčiai meilės, ir tuomet versmės, tekančios iš tavo rankos, bus tokios pat turtingos ir gausios, kaip ir tavo širdis. O visų pirmiausia tegul Jėzus gyvena tavo širdyje, ir tuomet iš tavo įsčių išsilies gyvojo vandens upės, daug švaresnės ir daug gaivesnės už šulinio, esančio netoli Sicharo, vandenį, iš kurio gėrė Jokūbas.
Krikščioni, eik prie galingų turto klodų ir prašyk Šventosios Dvasios padaryti tavo širdį turtinga išgelbėjime. Ir tuomet tavo gyvenimas ir tavo žodžiai bus palaiminimu tavo artimiesiems, ir kai jie žiūrės į tave, matys tavo veidą tarsi angelo veidą. Tuomet ant tavo kelių liesis pienas ir iš uolos tau trykš aliejaus upės. Tuomet sėdintys vartuose pakils, išvydę tave, ir žmonės rodys tau pagarbą.
Pabaigai pasakysiu dar vieną mintį. Kai kurių iš jūsų širdis nėra verta, kad saugoti ją. Kuo anksčiau išsivaduosite iš jos, tuo geriau. Tai akmeninė širdis. Ar jaučiate, kad jūsų širdis akmeninė? Eikite namo, o aš melsiuosi, kad Viešpats paimtų šią sugedusią širdį. Kreipkitės į Dievą ir prašykite: „Paimk mano akmeninę širdį ir duok man kūno širdį“, kadangi akmeninė širdis yra nešvari širdis, pasidalijusi širdis, ramybės nepažįstanti širdis. Ši širdis vargsta ir skursta, iš jos atimta bet kokia malonė, ir su tokia širdimi jūs negalite atnešti palaiminimo nei sau, nei kitiems.
Viešpatie, ar nenorėtum šiandien atnaujinti daugelio širdžių? Sudaužyk akmenį, pakeisk jį kūnu, ir tebus Tau amžina šlovė!
1858 m. vasario 21 d. rytas
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė