Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, - kol dar sakoma „šiandien“, - kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta (Žyd 3, 13).
Dabar panagrinėkime ypatingą jėgą, kurią turi nuodėmė ir kuria ji užkietina širdį. Ši jėga slypi apgaulėje. Širdis meluoja, ir nuodėmė meluoja, ir jeigu šie abu melagiai sudaro sandėrį, nėra nieko keisto, kad žmogus, kaip patiklus balandis, patenka į jų tinklą. Pirmasis žingsnis, kurio imasi nuodėmė, kad apgautų tikintįjį, yra jos įtikinėjimas: „Juk matai, kad tau tai nei kiek nepakenkė. Niekas nesužinos: niekas to nepapasakojo bažnyčios tarnautojams, bažnyčios nariai taip pat nieko apie tai nežino, ir apskritai niekas nieko apie tai nežino. Tu gali ramiai daryti tai, ką darai. Tu nedarai blogai, o jei ir darai, tai tik pačiam sau.“ „Iš tikrųjų, - sako nuodėmė, - aš nepastebėjau, kad tau nuo to būtų blogiau. Sekmadienį tu pamokslavai kaip visada gerai ir maldos susirinkime meldeisi kaip įprastai. Šeimos garbinime taip pat niekas nepasikeitė. Aišku, kad nuodėmė tau nepakenkė. Daryk tai vėl. Daryk tai vėl.“ Ir žmogus pamiršta, kad greiti nuodėmės rezultatai ne visada matyti šiame pasaulyje, ir nors širdies užkietėjimo negalima pamatyti akimis, nuo to jis netampa mažiau realus. Jei žmogus galėtų pamatyti savo širdies užkietėjimą, tai jau būtų ženklas, kad jo širdis suminkštėjo.
O nuodėmė toliau šnibžda: „Kitiems žmonėms tavo poelgis yra nuodėmė, bet ne tau. Tu juk supranti, kad tavo padėtis ypatinga, tau leidžiama tai, kas kitiems uždrausta. Tu jaunas, tavęs negalima kaltinti tuo, kad tu kiek aplaidžiai atlieki savo darbą; jei būtum kiek vyresnis, tuomet kitas reikalas.“ O jei nuodėmė nori apgauti pagyvenusį žmogų, tai ji pradeda taip: „Tu turi pasirūpinti savimi; turėtum būti atlaidesnis sau, nei kiti.“ Jei žmogus neužima žymesnių pareigų, nuodėmė sako: „Tau tai nesvarbu. Diakonui tai būtų keltų problemų, bet tai, ką tu darai, nieko neliečia.“ Jei kalbama apie gerbiamą žmogų, nuodėmė šnibžda: „Tu turi tokį didelį autoritetą, kad ši nuodėmė tau nepakenks.“ Į įprastus dalykus galima žiūrėti taip, kad jie atrodys ne tokie, kokie yra iš tikrųjų. Nuodėmė žino, kaip vaizdą iškreipiančius lęšius panaudoti taip, kad žmogus dėl kažkokios nuodėmės kaltintų savo artimą, griežtai pliekdamas jį, ir tuo pat metu pats darydamas tą pačią nuodėmę, ir, panašiai kaip paleistuvė iš Patarlių knygos, pavalgė, nusivalė savo burną ir sako: „Nieko blogo nepadariau“ (Pat 30, 20).
Jei nuodėmė negalės apgauti žmogaus vienu būdu, tai būtinai pabandys kitą: „Kitiems žmonėms dėl to kiltų pavojus, bet ne tau, nes tu toks nuovokus, turi didelę patirtį, tu galėsi sustoti, kai suprasi, kad laikas. Aš pažįstu tą ir tą, kurie pateko į bėdą, nes lankėsi tose ir tose vietose, bet tu gali drąsiai eiti per tas pačias duris, nes tu daug protingesnis už juos. Tavo sūnui negalima būtų leisti būti taip gundomam ir, žinoma, tu nenorėtum, kad apie tai sužinotų bažnyčioje, tačiau kadangi tu turi stiprią valią ir labai gerai pažįsti šį pasaulį, tai be jokios žalos gali daryti tai, apie ką kiti nedrįsta net pasvajoti.“
Mums reikėtų žinoti, kad tai didžiausias melas, jog prie nuodėmės galima prisiliesti, nepakenkiant sau, ir visgi daugelis pasiduoda šiai nuodėmės gudrybei: „Aš prisiartinsiu prie paties skardžio krašto, pažvelgsiu į apačią, patirsiu stiprų artimo pavojaus pojūtį, po to pasuksiu atgal. Aš pakankamai artimai sueisiu su bloga kompanija, kad pažinčiau blogį, bet neperžengsiu ribos net dėl viso pasaulio, aš būtinai pasiliksiu šioje pusėje.“ Panašus pasigyrimas man primena istoriją moters, kuri norėjo nusisamdyti gerą vežiką. Trys žmonės pasiūlė savo paslaugas, ir ji kiekvieno iš jų paklausė: „Sakykite, kaip arti galite prisiartinti prie pavojaus?“ „Ponia, - atsakė pirmasis, - aš įsitikinęs, kad sugebėsiu privažiuoti vienos pėdos atstumu.“ „Jūs man netinkate“, - atsakė ji. Antrasis į tą patį klausimą atsakė taip: „Aš galiu privažiuoti vieno plaukelio atstumu, ponia, bet jūs būsite visiškai saugi.“ „Jūs netinkate,“ - atsakė moteris. Trečiasis kandidatas į šį klausimą atsakė: „Žinote, ponia, aš nežinau, kadangi visuomet stengiuosi iš tolo aplenkti pavojus.“ Ir moteris pasinaudojo jo paslaugomis. Taip turi elgtis ir krikščionis. Kai kurie, nuodėmės apgauti, nuolat bando išsiaiškinti, kaip arti jie gali prieiti prie bedugnės krašto ir nenusprūsti žemyn, kaip arti gali priplaukti prie rifų ir neužšokti ant seklumos, kokioms nuodėmėms atsiduoti ir būti gerbiamais bažnyčios nariais. Kokia gėda, kad kai kurie iš mūsų kalti dėl flirtavimo su tuo, kas prakeikta, kas nužudė šlovės Viešpatį.
O kartais nuodėmė suįžūlėja ir pareiškia: „Po to tu galėsi lengvai atgailauti dėl šito. Jei pateksi į balą, tai pamatysi, kokia ji atgrasi, ir tereikės tau atgailauti, ir iš karto gausi atleidimą.“ Niekšiškas išdavikas tiesą apie malonę paverčia dingstimi nuodėmei. Senoji gyvatė išleidžia šnypštimą, kuris gali išeiti tik iš velnio: „Dievas neišvarys tavęs - Jis niekuomet neišvaro tų, kurie priklauso Jam. Jis netrukus aplankys tave savo malone ir pakels į dvasines aukštumas, ir nesvarbu, kaip žemai tu kritai. Skirtingai nuo kitų, tu niekuo nerizikuoji, kadangi amžinasis Dievo sumanymas saugo tave nuo visiškos pražūties, todėl gali gerti nuodus - tu nepakenksi sau, gali mindžioti skorpionus - jie negels tavęs.“ „Teisingas yra teismas tokiems,“ - sako apaštalas; t.y. tiems, kurie tiesą apie malonę panaudoja nedorybei pateisinti.
Dievo vaikas patiria šoką nuo minties apie tai, kad Dievo meilę galima paversti dingstimi nuodėmei. Kai mažas berniukas susigundė įlįsti į svetimą vaismedžių sodą, draugas pasakė jam: „Tu ramiai gali tai padaryti - tavo tėvas taip myli tave, kad nenubaus tavęs.“ „Ne, - persigalvojo mažasis žmogus, - būtent todėl aš nieko nevogsiu iš svetimo sodo. Tuo aš nuliūdinčiau savo tėvą, kuris taip myli mane.“
Ir vis tik nuodėmės apgaulė yra tokia stipri, kad ji geriausią motyvą siekti šventumo gali paversti dingstimi priešintis Dievui. Brangūs mano draugai, visa tai man atrodo labai svarbu, bet būtent todėl aš negaliu išaiškinti jums šios tiesos taip, kaip norėtųsi, taip, kad jums viskas būtų suprantama. Tuo pačiu jaučiu, kad kai kurie iš jūsų, vadinantys save krikščionimis, pasidavė nuodėmės apgaulei, ir ji slapta paveikia jūsų sielas, mėgindama nukreipti jus nuo Dievo, nuo neapykantos nuodėmei ir nuo meilės Jėzui Kristui.
Toliau pereisiu prie vaisto, apie kurį kalbama tekste. Raginkite vieni kitus... Taip pat mums pasakyta, kada tai daryti: kasdien ir kada pradėti tai daryti: ...kol dar sakoma „šiandien“.
Be jokių abejonių, daugelis tikinčiųjų būtų išgelbėti nuo didelių nuodėmių, jei bažnyčiose žmonės daugiau mokytų vienas kitą Šventosios Dvasios jėgoje. Pareiga mokyti pirmiausia tenka ganytojui ir bažnyčios tarnautojams. Mes paskirti bažnyčioje rūpintis jos narių gerove, ir mūsų užduotis - ir susirinkimuose, ir asmeniškai, tiek, kiek leidžia aplinkybės, kiekvieną dieną mokyti tikinčiuosius. Ir ypač tuomet, kai matome, kaip abejingumas pradeda skverbtis į žmonių sielas, ir kai kažkas išmuša iš Dievo kelio, mes turime rimtai pakalbėti su jais. Ši pareiga tenka visiems mums: „Raginkite vieni kitus kasdien...“
Tėvai turi rodyti dėmesį vaikams. Jūs iki galo neįvykdysite savo tėviškos pareigos, jei pamatę savo sūnų (nesvarbu, ar jis yra bažnyčios narys, ar ne) einantį neteisingu keliu, netarsite jam keleto žodžių, kad pamokyti jį. Jūs, Izraelio motinos, netapsite tikromis bažnyčios motinomis, kol neprižiūrėsite savo jaunesniųjų seserų, kad jos laikytųsi kuo toliau nuo nuodėmės. Tas pats taikoma ir sekmadieninės mokyklos mokytojams bei jų mokiniams. Jūsų bažnyčioje dauguma tapo jos nariais po sekmadieninės mokyklos užsiėmimų, todėl aš turiu teisę prašyti mokytojų ypač rimtai atlikti šią užduotį. Siekite ne tik savo vaikų atsivertimo, bet ir to, kad po savo atsivertimo jie būtų kaip sodai prie vandens versmių, kad niekas nenuvystų, bet kad dėka jūsų jautraus rūpesčio jie turėtų visas Šventosios Dvasios dorybes.
Mokymas - tai ir mūsų vyresniųjų reikalas. Jūs, kurių žili plaukai mums primena jūsų patirtį ir kurių patirtis suteikė jums išminties ir pažinimo, jūs savo metų pranašumą galime panaudoti tam, kad su meile ir kantrybe pamokyti jaunuosius. Jūs galite kalbėti taip, kaip daug jaunesni mūsų tarpe kalbėti negali, nes galite papasakoti tai, ką išgyvenote ir su kuo susidūrėte gyvenime. Galbūt net galite papasakoti apie tai, kaip kentėjote dėl savo kaltės. Jūs visi be išimties - turtingi jūs ar vargšai - turite rūpintis artimo siela. Nesakykite: „Argi aš savo brolio sargas?“, bet siekite per pamokymą duoti gera savo broliui. Viliuosi, kad tarp mūsų bažnyčios narių augs polinkis bendrauti, nors iki šios dienos aš neturėjau pagrindo skųstis.
Kai kuriose bažnyčiose neįmanoma pamokyti narių, kadangi jie nepažįsta vienas kito: jie panašūs į ledo gabalus, kurie plaukioja greta, bet neturi jokių tarpusavio ryšių. Taip neturėtų būti. Jau vien priklausymas bažnyčiai, dalyvavimas vienoje Vakarienėje, man atrodo, ne tik suteikia teisę kiekvienam žmogui pamokyti ir būti pamokytu, bet ir uždeda atsakomybę rūpintis artimo siela. Aš visiškai neraginu pamiršti socialinių skirtumų - aš įsitikinęs, kad jie turi būti, iki ateis Viešpats. Bet Dievo bažnyčioje bendra narystė ir brolybė, bent jau tuomet, kai susirenkate čia, turi vyrauti virš socialinių skirtumų. Ir kaip Kromvelio armijoje galima buvo išgirsti, kaip eilinis prie laužo kalbasi su majoru, o jaunesnysis karininkas ginčijasi su pulkininku, taip turi būti ir mūsų tarpe: mes turime jausti, kad esame vieningi Kristuje, kad nors visuomeniniame gyvenime ir pripažįstame skirtumus tarp žmonių, visgi dvasiniame gyvenime mes taip susirūpinę artimo ir viso Kristaus kūno gerove, kad atidžiai ir su malda stebime vienas kitą, kiekvieną dieną pamokydami vienas kitą. Ir tokioje bažnyčioje, kaip mūsų, mums labiausiai to reikia.
Ką mes, saujelė tarnautojų, galime padaryti dėl jūsų - 3000 narių? Jei jūs nesirūpinsite vienas kitu, kas tai padarys už jus? Dėkoju Dievui, kad ši atsakomybė mūsų bažnyčioje nėra visiškai apleista, bet aš norėčiau paraginti būti dar uolesniais. Galbūt jūs žinote brolį, kuris išklydo iš kelio. Nesakykite to daugiau niekam, pakalbėkite su juo akis į akį. Jūs žinote, kad sesers dvasinis gyvenimas nyksta, tačiau nekalbėkite apie tai su kaimynais ir net iš karto nebėkite pas mus, tarnautojus, bet geriau patikrinkite savo pačių širdį, o paskui pabandykite nuolankumo dvasioje pastatyti ją ant kojų, prisimindami, kad jūs patys patenkate į pagundymus. Ir jei mes taip nesielgsime, tai ant visos bažnyčios kris gėdos dėmė. Jei mūsų tiek nedaug, tai tarp mūsų negali būti veidmainių. Ir kaip mūsų bažnyčia negali nusukti iš tikro kelio, jei ne nuolat budėdama? Mes nenorime gėdos, nenorime didžiu kritimu apjuodinti Kristaus vardo, todėl palaikykime vienas kitą. Kaip malonu ir kaip palaiminta nukreipti brolį nuo paklydimo, ir už tokį triūsą nėra geresnio apdovanojimo, kaip Kristaus vardo apsauga nuo gėdos ir sielos išgelbėjimas iš mirties, ir daugelio nuodėmių padengimas.
Ir galiausiai, tarkime, kad kieno nors širdis užkietėjo: kas tuomet?
Kaip taisyklė, kai prarandame jautrumą nuodėmei, mes neprašome brolio apkaltinti mus, nors būtų neblogai, jei galėtume pasikliauti kokiu nors artimu draugu ir laikas nuo laiko gauti iš jo išmintingą patarimą. Kai kurie iš mūsų yra tokioje būklėje, kad nėra kam mūsų pamokyti; mes „saugome vynuogyną“, ir niekas nesiryžta ką nors pasakyti mums. Tačiau mūsų priešai labai gerai susitvarko su šia užduotimi, nė kiek nesirūpindami mūsų įžeistais jausmais, ir dažnai pranešdami mums nemalonią, bet reikalingą tiesą, tuo pačiu padarydami mums gera. Mes turime dėkoti Dievui už kai kurių žmonių nedraugiškumą - kitaip jie negalėtų mums patarnauti.
Bet jei krikščionis neturi net tokio kartaus vaisto, kas tuomet? Tarkime, kažkas eina kreivu taku. Ką daryti? Bet ar reikia man sakyti: „Tarkime...“? Būkime atviri, draugai. Paklauskite savęs: argi daugelis iš mūsų netampa vis labiau lengvabūdiškais ir bejausmiais? Argi aš negirdžiu, kaip garbingi žmonės sako: „Nėra reikalo spėlioti, mes iš tiesų nukrypome nuo tiesaus kelio“. Susirinkimai jums tapo nuobodūs, jie ne tokie įdomūs, kaip anksčiau, nors pamokslininkas tas pats! Jūs beveik niekuomet neateinate į maldos susirinkimus, o jei ir ateinate, tai jūsų širdis nedega malda Dievui. Jūsų slaptos maldos šlubuoja abiem kojomis, Biblijos beveik neatsiverčiate, bendravimas su Kristumi - jau praeitis. Jūs skaitėte apie šventą džiaugsmą ir užsidegimą kitų žmonių gyvenime, bet patys jau nebepatiriate jų. Tenebūna taip su jumis! Kartais aš trokštu, kad kalavijas persmeigtų mano širdį, sukeldamas skausmą ir kančias. Kaip baisu būti abejingai sustingusiu - tai prakeikimas! O, kad mūsų širdys būtų sudaužytos! Sudaužyta širdis - tai palaiminimas. Geriau pajusti nusiminimą, nei visai nieko nejausti. Todėl aš nesakysiu: „Tarkime...“, bet geriau pasakysiu: „Kaip tai būna daugeliui...“
Tai ką gi mums daryti? Mano broliai, pasistenkime suprasti, koks tai blogis: maža meilė Jėzui, nedidelis džiaugsmas mūsų brangiajame Jėzuje, retas bendravimas su mūsų mylimu dvasiniu Vyru, mūsų Viešpačiu. Susigėskite dėl savo kelių, Izraelio namai! Užsidenkite savo veidus, vyrai ir broliai, ir liaukitės girtis. Apsivilkite ašutine! Apsibarstykite galvą pelenais! Pradėkite tikrą didįjį pasninką dvasioje, apverkdami savo širdies užkietėjimą. Nepaliaukite raudoti! Prisiminkite, kur pirmąjį kartą gavote išgelbėjimą. Nedelsiant eikite prie kryžiaus. Ten ir tik ten jūsų dvasia bus atgaivinta. Ten yra Gelbėtojas! Jame buvo gyvenimas prieš dešimt, dvidešimt metų, kai jūs pirmą kartą pažvelgėte į Jį; Jame ir dabar yra gyvenimas. Net jei jums atrodo, kad jūsų dvasinė patirtis buvo iliuzija, o jūsų tikėjimas buvo netikras, Kristus vis tiek išlieka Gelbėtoju. Jis atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, ir jei jūs nesate šventasis, vadinasi, Jis atėjo išgelbėti jus. Ateikite pas Jį toks, koks esate. Mano broliai, pradėkime nuo švaraus lapo. Grįžkime į pradinę padėtį. Vėl padėkime pamatą. Prisiminkime dainos žodžius:
Tu kraują praliejai, ir Tu pašaukei,
Ir tik todėl aš žinojau:
Galiu toks, koks esu, ateiti pas Tave,
Ir Tu padėsi man bėdoje.
Ir nesvarbu, kaip stipriai surambėjo mūsų širdis, kokia bejausmė ir negyva ji tapo, - ateikime pas Jį su savo skarmalais, skurdu bei susiteršimu ir sukniubkime prie Jo galingo kryžiaus. „Nežiūrint visų mano nuodėmių ir širdies užkietėjimo, - tesako kiekvienas tikintysis, - aš tikiu tuo, kad Jėzus mirė už mane.“ Apglėbkite kryžių, pagaukite priešmirtinį Kristaus žvilgsnį, apsivalykite Jo krauju. Tai sugrąžins jums pirmąją meilę, tai atgimdys pirmykštį tikėjimo šventumą ir grąžins gyvenimui buvusį sielos jautrumą!
Kreipdamasis į tuos, kurie galvoja, kad dar nepatyrė atsivertimo, kurie stipriai užsikietino, kurie bijo, kad jau niekada negalės suminkštėti ir atgailauti, aš raginu: ateikite pas Jėzų jūs, labiausiai kritę žmonės! Šventoji Dvasia tepadeda jums paklusti šiam paraginimui! Suvargę, apsunkusieji, ateikite pas Jėzų! Juodi, purvini, kietaširdžiai, ateikite pas Jėzų! Jis visada gali išgelbėti tuos, kurie per Jį ateina pas Dievą. Mes dar ne pragare, geležiniai vartai dar neužsidarė, baisi sklendė dar neatsidūrė savo vietoje. Yra viltis, kadangi yra gyvenimas; yra viltis, kadangi yra pažadas; yra viltis, kadangi ant kryžiaus yra Gelbėtojas. Yra viltis man, jums, visiems mums, tik jei mes nuolankiai ateisime į malonės vietą ir priimsime Kristų sau kaip visa visame kame. Kristaus vardu tepadeda mums Dievas taip pasielgti. Amen.
1865 m. kovo 19 d. rytas
Iš http://www.reformed.org.ua/ vertė Loreta Babrauskaitė