Aš nepamiršiu meilės skonio
Aš nepamiršiu meilės skonio,
Kurį dangus vis atgabena,
Žengi gatve ar žaliu kloniu -
Širdis vis Dievo meilę mena. Aš negaliu savy laikyt,
Kas taip brangu visam pasauliui,
Rėkte išrėkt, duoti, dalyt,
Ragaukit ją - tai ne apgaulė.
Įtikėjau 1992 metais. Gal po poros metų su sūnumi Laurynu lankėme ir gana sėkmingai baigėme Biblijos mokyklą. Kad galėčiau joje mokytis, teko pakeisti darbą vidurinėje mokykloje - prašyti, kad leistų dirbti 2-oje pamainoje. Tada man buvo tik 45 metai. Pamenu, kaip priimdamas mane į mokyklą dirbti mokytoja, direktorius paklausė, ar aš nesiruošiu skleisti tikėjimo tiesų, nors laukė manęs 12 metų, žinojo apie mano darbą. Atsakiau, kad pareiškime parašyta, jog ateinu dirbti anglų kalbos mokytoja. Tiesa, dirva Dievo žodžio skelbimui buvo labai palanki - gavau auklėti 5-tą klasę ir greitai visi tėvai sužinojo, kad esu iš „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios, - neslėpiau, nes klasės valandėlės buvo kitokio pobūdžio negu kitų. Po kiek laiko pradėjo net mokytojai eiti pas mane konsultuotis, jiems irgi padėdavau, nes Viešpats suteikė malonę. Meldžiausi už ne vieną vaiką, su tėvais puikiai sutariau. Mane palaikė daugybė mokytojų, bet buvo ir tokių, kurie nenorėjo „kartu būti bažnyčioje su girtuokliais, buvusiais narkomanais...“ Turėjau auklėjamąją klasę nuo 5 iki 11 klasės, iki šiol su tais mokiniais likome geri draugai - dabar jiems per 30 metų. Visada visus vaikus mylėjau. Daugelis stebėdavosi, kad tokia padykusi klasė neturi jokių konfliktų su mokyklos valdžia.
Maždaug po 6 metų atėjo išbandymų metai - prasidėjo operacijos, kurių net nesitikėjau, bet Viešpats manęs nepaliko. 2000 metais, po paskutinės stuburo operacijos ir insulto, turėjau palikti mokyklą, nes nebegalėjau dirbti. Tada prasidėjo „skausmų, insultų arba mikroinsultų era“. Jie manęs negąsdino, nes atvežta į ligoninę ant neštuvų, be sąmonės, kiek atsigavusi kiekvieną kartą sugebėdavau palatoje gulintiems paskelbti, kad Viešpats mane išgydys - niekas tuo netikėjo, tik mano gydytoja. Kiekvieną kartą (o tokių insultų buvo 9) mane VIEŠPATS greičiau už visus palatos ligonius pakeldavo. Išgyvenau tris ilgas stuburo operacijas, būdavau be sąmonės, nes neleisdavo stiprių vaistų, kad neiššauktų insulto. Tiesa, du insultai buvo stiprūs, kiti mikroinsultai... Šiai dienai liko skausmai, pėdos parezė ir bemiegės naktys, bet viską padeda įveikti Viešpats.
Mūsų namuose daugelį metų renkasi namų grupelė. Mano džiaugsmas ir paguoda - maldos už ilgą sąrašą žmonių. Galiausiai sulaukiau didžiausio apdovanojimo iš Dangaus - Dievas davė malonę, suteikė didelį džiaugsmą - įdėjo į širdį gabumą rašyti eiles Jo šlovei. Atrodo, kad pasaulis apvirto aukštyn kojom - niekados nerašiusi, dabar šlovinu Viešpatį ne tik maldomis, skaitydama Žodį, bet ir eilėmis. Man gera gyventi - aš visiems skelbiu, kad esu laimingiausia moteris pasaulyje, nes užrašau tai, ką duoda Dangus.
Paskutiniuoju metu, jau treji metai, nesikartoja insultai, o aš su savo silpna kojele nueinu parke 3-4 kilometrus: vaikštau, gėriuosi paukščių giesmėmis, augmenija, meldžiuosi kitomis kalbomis arba giedu. Grįžus namo sėdu melstis, skaityti Dievo žodį - tai užtrunka nemažai laiko, nes žmonės turi daug poreikių, prašo už juos pasimelsti. Vėliau einu ruošti 12-tokus egzaminams, nes jau vėl galiu jiems padėti.
Žinoma, mano darbas - valgyti išvirti, ką nors skanaus pagaminti. Kai man sunku, viską puikiai atlieka vyras. Mes abu puikiai sutariame, džiaugiamės gyvenimu, esame laimingi dėl vaikų.
Ačiū Dievui už sūnaus šeimą, kuri jau daugelį metų gyvena Londone ir lanko lietuvišką bažnyčią. Sūnus Laurynas yra šlovinimo lyderis, o martelė Vaidė - šlovintoja, auga puikios anūkės. Ne kartą lankiausi pas juos, net sveikata nesutrukdė, - jų bažnyčioje skaitydavau eiles. Džiaugiuosi, kad ir dukrytės šeima įtikėjo, skaito mūsų laikraštį, leidžiamas knygas, kabina mokyklos stende Dž. Dobsono straipsnius, ir mokytojams tai patinka...
Senjorų gyvenimas yra įdomus ir visavertis. Net nesusimąstau, kad esu jau senjorė. Dėl silpnos kojytės negaliu daug kur nueiti, bet galiu kitką - melstis, giedoti, kurti eiles, talpinti jas internete ir tuo džiuginti žmones, kurie laukia Viešpaties prisilietimo... Mano širdis tada net dainuoja.
Vis galvodavau, kokia čia mano tarnystė - tvarkdare bažnyčioje būti negaliu, nes kojos ir stuburas neleidžia, vaikučių prižiūrėti negaliu, nes negaliu kelti daugiau kaip 1 kg... Bet Viešpats apšvietė mane, kad aš tarnauju kitaip - priimu namų grupelę namuose, rašau eiles, meldžiuosi už daugelio poreikius, - ir truputį lengviau pasidarė. Jis mus myli, tik neužmirškime mes Jo mylėti. Jis siunčia dovanas - ir nesvarbu, senjoras tu ar ne, - džiaukis tuo ir neužmiršk ir tu siųsti kitiems dovanų.
Mano širdyje gyvena mano ponas - Viešpats, kuriam esu be galo dėkinga jau 23 metus, trokštu būti Jo tarnaitė per amžius. Jeigu jau čia, žemėje, gyvenimas toks įdomus ir pilnas įvairiausios veiklos, tad kas mūsų laukia amžinybėje?