Sveiki,
neseniai tyrinėdama vienos kultūros veikėjos palikimą, aptikau jos spiritistinių seansų užrašus. Ir ankščiau jau teko ne kartą girdėti apie visokius dvasių iškvietimus ir pan. (televizija, draugų liudijimai). Kol laikiau save katalike, man kažkodėl dėl to nekildavo klausimų, tačiau neseniai tapau protestante ir iš naujo teko prisiminti šią problemą. Noriu sužinoti, kaip čia yra, kad po mirties visgi kai kurias dvasias galima prisišaukti (be to, jos dar gali ir pasilikti šiame pasaulyje)? Argi po mirties žmogaus siela nenueina, kur jai skirta pagal nuopelnus? Ar apie tokius atvejus rašoma Biblijoje? Ar tokiu atveju, jei mirusysis yra vis dar kažkur žemėje paklydęs neturi būti už jį meldžiamasi? (juk protestantai nepripažįsta maldos už mirusiuosius). Kokia Tikėjimo žodžio pozicija egzorcizmo klausimu? Būčiau labai dėkinga už atsakymą.
Jolanta
22 metai
Vilnius
Spiritizmo seansai, būrimai ir spėjimai, iššaukiant mirusiųjų dvasias, kaip reiškinys yra vienareikšmiai smerkiamas Šv. Rašte. Visų pirma tokia praktika yra netyra ir net nesąmoningai su ja susiliečiantys sutepa savo sielą: „Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas" (Kun 19, 31). Būdamas Dievo kūriniu, žmogus išminties, pažinimo ir dvasinės paguodos turėtų ieškoti ir semtis iš savo Kūrėjo, o ne kitų kūrinių. Pirmuoju Dekalogo įsakymu - neturėk kitų dievų šalia manęs, netarnauk jiems - tikėjimas Dievu priešpastatomas visoms okultinėms praktikoms. Dvasingumas Biblijoje labai dažnai palyginamas su lytiniais santykiais. Šventi jie tik santuokoje, už jos ir iki jos - tai paleistuvavimo ir ištvirkavimo nuodėmės. Tikintis Dievu susieja save su Juo sandoros įžadais, todėl Izraelio tauta dažnai įvardijama kaip žmona, o Dievas - jos vienintelis teisėtas vyras. Naujajame Testamente vartojama bažnyčios, kaip Kristaus nuotakos, laukiančios ir besirengiančios vestuvėms, įvaizdis. O burtininkavimas, stabmeldystė ir kitos religinės bei okultinės praktikos, taip pat ir mirusiųjų dvasių iššaukimai, vadinamos paleistuvavimu: „Jei kas kreiptųsi į mirusiųjų dvasių iššaukėjus bei žynius ir su jais paleistuvautų, Aš atsigręšiu į juos ir išnaikinsiu iš jų tautos (Kun 20, 6). Paleistuvystę čia reikėtų suvokti būtent dvasine, o ne tiesiogine prasme. Pastebėtina, jog pagonių tautos būtent dėl šių nuodėmių, kurios įvardinamos kaip „pasibjaurėjimas" Dievo akyse, pražuvo iš Pažadėtosios žemės. Todėl Dievo tauta įspėjama jų nekartoti: „Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių. Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą" (Įst 18, 10-12).
Vieną vaizdingą pasakojimą apie dvasių iššaukimą sutinkame 28 antros Samuelio knygos skyriuje. Pasakojama, kaip karalius patarimo ieškoti nusprendė pas žynę, mirusiųjų dvasių iššaukėją, nors pats anksčiau tokius žmones buvo liepęs pašalinti iš Izraelio. Spiritistinio seanso metu buvo iššaukta pranašo Samuelio dvasia, o Saulius jos klausė kaip turėtų elgtis iškilusios grėsmės akivaizdoje (1 Sam 28, 15). Ironiška, kad šis karalius nepaisė pranašo Samuelio žodžių, kol šis dar buvo gyvas. Todėl šiame pasakojime nesunku įžvelgti ironiją - gyvųjų Viešpaties tarnų, skelbiančių Dievo žodį neklausoma, tačiau, kai jie miršta, jų žodžiai neva įgyja magiškos galios ir jais galima pasikliauti. Šio pasakojimo autorius subtiliai pasmerkia okultinę praktiką, o į klausimą, kuris kyla ne vienam skaitytojui - ar visgi įmanoma buvo iššaukti Samuelio dvasią - visai nesistengia atsakyti. Todėl vieni mano, kad dvasia buvusi ne Samuelio, o kokio demono, kiti - priešingai. Viena aišku, jog toks poelgis buvo netyras ir laikomas didele nuodėme: „Taip mirė Saulius dėl savo nusikaltimo Viešpačiui ir Jo žodžiui, kurio jis nesilaikė, ir dėl to, kad ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją" (1 Krn 10, 13). Ironiją okultizmo tuštybei atskleisti pasitelkia ir pranašas Izaijas, žmonių prietaringumą priešpastatydamas Dievo žodžiui: „Jie jums sako: „Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda". Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais? Kreipkitės į įstatymą ir liudijimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos" (Iz 8, 19-20).
Kaip evangelikai traktuoja gyvenimą po mirties, jau esu rašęs: http://www.btz.lt/lt/klausimai---atsakymai/1/2648. Čia paminėsiu tik tiek, jog nei katalikai, kurie meldžiasi už numirusius, nei evangelikai, kurie už juos nesimeldžia, nesilaiko požiūrio, jog mirusieji paliekami jų pačių valiai ir neva kai kurie vis dar gali bastytis po žemę. Prisikėlęs iš numirusių, Jėzus paskelbia turįs „mirties ir pragaro raktus" (Apr 1, 18). Tvarkos anapus yra tikrai daugiau nei šiapus.
Egzorcizmas kaip praktika Tikėjimo žodžio bažnyčiose nėra dažna, tačiau apskritai jos neneigiame ir išimtinais atvejais maldoje ji gali būti taikoma.
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas