„Nesipriešink blogiui" - tai žodžiai iš Biblijos. Kaip derėtų juos suprasti? Kokiose situacijose turėčiau nesipriešinti? Ir ar gėrio siekiama, naudojant panieką, pažeminimus, gąsdinimus ir t.t.?
Cituojate žodžius iš taip vadinamo Kalno pamokslo, užrašyto Evangelijos pagal Matą 5-7 skyriuose. Šis pamokslas dažnai vadinamas krikščioniškąja konstitucija, kurioje tarsi sukoncentruotas visas Jėzaus mokymas. Prisiminkime kontekstą: Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį' ir ‘dantis už dantį'. O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mato 5, 38-42).
Atkreipkite dėmesį, jog čia neparašyta nesipriešinti blogiui apskritai, nes kitos Šventojo Rašto vietos mus kaip tik ragina tai daryti: Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti...(Ef 6, 13); Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui... (Jok 4, 7).
Kalno pamoksle mes raginami nesipriešinti ne blogiui ar piktajam apskritai, o piktam žmogui. Tačiau tikrai nereikėtų manyti, kad Jėzus savo žodžiais suteikia teises oficialiai veikti mušeikoms, vagims ir tironams. Jo tikslas buvo uždrausti keršijimą, o ne skatinti neteisingumą.
Mes, kaip krikščionys, raginami būti geležiniais priekalais, kai blogi žmonės būna kūjais, kurie „nugesina" blogį ir pyktį. Kitais žodžiais tariant, mes mokomi būti tais žmonėmis, ties kuriais blogis ir kerštas turi užsibaigti. Yra skirtumas tarp mazgotės ir geležinio priekalo. Jėzus nebuvo mazgotė ar kilimėlis, į kurį visi, kas norėjo, galėjo valytis kojas. Buvo laikas, kai jis vartė stalus ir barė veidmainius griežtais žodžiais, bet buvo laikas, kai Jis, kaip avinėlis, vedamas skersti, nesipriešino. Manau, puikiai šiuo klausimu rašo apaštalas Paulius: Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse. Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: „Mano kerštas, Aš atmokėsiu", - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu (Rom 12, 17-21).
Kai keršijame patys, Dievo teismui nebelieka vietos, tačiau kai mes „atsukame kitą skruostą", tada atveriame kelią Dievui atmokėti skriaudėjams vietoje mūsų. O Jo kirčiai tikrai geresni ir tikslesni nei mūsų.
Dar svarbu suprasti, kad mes, kaip krikščionys, raginami atleisti, tačiau Dievas yra suteikęs baudžiamąsias priemones valdžios struktūroms. Kitame Evangelijos pagal Matą skyriuje, po paraginimo neatmokėti piktu už piktą, Paulius kalba apie valdžiai suteiktas teises: Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos <...> Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga - bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta(Rom 13, 1-7).
Valdžios struktūroms suteikta teisė bausti ir teisti. Mes, kaip piliečiai, galime naudotis savo teisėmis, o taip pat ir dirbti jėgos struktūrose: kariuomenėje, policijoje, teismuose. Tačiau visada esame raginami spręsti dilemą - tarp krikščioniško atlaidumo, kaip asmenys, ir jėgos panaudojimo piktam sutramdyti, kaip valstybės piliečiai ar tarnautojai.
Paraginčiau perskaityti puikią Johno Stotto knygą „Kalno pamokslo žinia", kurioje autorius keliasdešimt puslapių skiria ir mūsų nagrinėjamam klausimui, smulkiau pristatydamas, kaip praktikoje šį paliepimą sekėsi įgyvendinti Levui Tolstojui, Mahatmai Gandžiui, Martynui Liuteriui Kingui ir kitiems. Daugiau apie šią knygą galite sužinoti internetiniu adresu: spauskite čia.
Pastorius Gintautas Gruzdys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas