Sveiki, pastoriau Giedriau! Jūsų bažnyčios interneto svetainėje perskaičiau Jūsų straipsnius, išklausiau pamokslus ir buvau palaimintas. Sužinojau daug naujo apie biblinę malonės sampratą. Ačiū už aiškų mokymą. 90-aisiais visad susidomėjęs klausydavau Jūsų pamokslų ir skaičiau kai kurias Jūsų knygas, tad šiandien džiaugiuosi, kad yra galimybė vėl stebėti Jūsų tarnavimą. Aš tarnauju pastoriumi Kerčės mieste Kryme. Man kilo klausimų, į kuriuos gal būt galėtumėte atsakyti.
Gilindamasis į Eucharistijos klausimą, pastebėjau, kad Naujajame Testamente kalbant apie duonos laužymą, duona vadinama graikišku žodžiu „artos" (Áρτος), kuris verčiamas „rauginta (mielinė) duona", ir stačiatikių bažnyčia tuo grindžia savo mokymą apie raugintos duonos naudojimą Eucharistijoje. Manęs tai nepiktina - ar naudojama rauginta, ar nerauginta duona, - bet būtų įdomu sužinoti, ar žodis „artos" galėjo būti vartojamas plačiąja prasme, panašiai kaip ir rusiškas žodis „duona" („chleb"), kuris apibūdina ir raugintą, ir neraugintą duoną. Antrasis klausimas. 90-ųjų pradžioje ne kartą girdėjau pamokslaujant iš sakyklos bei skaičiau K. Heigeno knygose apie skirtingą graikiškų žodžių „logos" ir „rema" prasmę. Neseniai išgirdau nuomonę, jog šie žodžiai yra sinonimai ir gali vienas kitą pakeisti. Ar yra ypatinga prasme tame, kaip Naujajame Testamente vartojami žodžiai „logos" ir „rema"?
Andrej Bočko
Labas, Andrejau,
Ačiū už įdomų laišką ir svarius klausimus. Pasistengsiu trumpai į juos atsakyti.
Žodis artos graikų lygiai kaip ir rusų kalboje nežymi duonos sudėties, t.y., ar ji rauginta ar ne. Kartais žodis gali būti naudojamas net platesne „maisto" prasme. Todėl iš vienos pusės stačiatikiai teisūs, sakydami, kad artos, kurį Jėzus laužė ir už kurį dėkojo Paskutinės vakarienės metu, ženklina tiesiog duoną. Tačiau, mano galva, nereikia pamiršti, kad tai jis darė per Neraugintos duonos šventę (rus. Prazdnik opresnokov), taigi natūralu, jog duona buvo nerauginta.
Mokymas apie logos ir rema skirtumus man gerai pažįstamas, pats esu tai dėstęs. Tačiau anuomet dar nemokėjau graikų kalbos. Šiandien aš pritarčiau nuomonei, jog šie žodžiai gali būti vartojami sinonimiškai. Logos, be abejonės, yra labiau būdingas klasikinei graikų kalbai. Jis gali reikšti ir žodį, ir mintį, ir mokymą. Labiau juo akcentuojamas pasakytų žodžių turinys. Rema, kita vertus, turi omeny trumpus pasisakymus, ar tiesiog žodį, tačiau taip pat gali reikšti ir mokymą (pvz., Apd 13: 42; 26:25). Ne visuomet rema yra pasakytas žodis (pvz., Hbr 6:5 arba 1 Pt 1:25), ir ne visuomet logos yra tik bendrinis žodis (pvz., Apd 6:5 - rus. predloženje; Apd 11: 2 - rus. sluch). Apibendrinant - logos ir rema vartojimas Naujajame Testamente labiau sietinas su to laiko kalbos stiliumi, o ne teologija.
Te Viešpats laimina, gilinantis į Jo žodį, ir tarnaujant Jo bažnyčiai!
Nuoširdžiai Kristuje,
